„Anksčiau irgi buvo panašiai – laukinis pareidavo į urvą ir girdavosi savo moteriai, kad parvilko mamutą. Ir dabar tikslas tas pats – pavalgyti. Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve“, – svarsto M. Čepulis.

– Kada pradėjote domėtis fotografija?

– Fotografuoti pradėjau seniai, dar paauglystėje. Brolis užsiėmė fotografija, o man buvo labai įdomu, kaip daromos nuotraukos, nes apie skaitmeninius fotoaparatus niekas net nesvajojo. O matyti, kaip išryškėja nuotrauka, buvo fantastika.

Kai įstojau į universitetą, pasiėmiau savo seną fotoaparatą „Zenit“ ir įkišau į jį spalvotą juostelę. Tada jau buvo atsiradusios nuotraukų daryklos. Irgi buvo labai įdomu – nuneši juostelę ir matai, kad kažkas išėjo. Netgi atrodė, kad graži išėjo, nors, aišku, nesąmones darydavau.

Taip ir prasidėjo. Fotografuoju daugiau kaip 30 metų, bet rimtai fotografuoti pradėjau prieš aštuonerius, kai pradėjau domėtis, kas iš tikrųjų tai yra, nes anksčiau nesupratau – tik spausdavau mygtuką.

– Ar fotošopas yra blogybė, ar atvirkščiai – tinkama priemonė?

– Nuotraukas tvarkyti privaloma. Žmonės galvoja, kad fotošopas viską padaro iš naujo – pakeičia nuotrauką, bet reikia skirti manipuliacijas, kurių aš nedarau arba darau nedideles (tarkim, jei reikia panaikinti šaką), nuo tvarkymo, koregavimo. Nesutvarkytą nuotrauką įkelti į internetą yra tas pats, kas eiti pas prezidentę į priėmimą tik atsikėlus iš lovos.

Nesutvarkytą nuotrauką įkelti į internetą yra tas pats, kas eiti pas prezidentę į priėmimą tik atsikėlus iš lovos.

– Kiek laiko išbūnate gamtoje? Savaitę?

– Norėčiau, kad taip būtų, bet, kadangi turiu keturis vaikus, negaliu šito sau leisti. Galų gale yra darbas. Ilgiausiai būnu 3–4 dienas. Iš tikrųjų ir neišbūčiau ilgiau negu savaitę. Jei kelionė rimtesnė, į Norvegiją ar dar kažkur, – taip. Bet Lietuvoje – kam? Juk ir atstumai labai maži.

– Nuo ko apskritai pradedate? 

– Visų pirma reikia žvalgybos. Kad nufotografuočiau tetervinus, vietos, kur galėčiau juos rasti, ieškojau ketverius metus. Radau 10 kv. kilometrų pelkę, bet dar reikėjo rasti 50 kv. metrų „tašką“, kuriame pasislėpus šiuos paukščius galima stebėti, ir patekti į jį naktį.

Protingi žmonės nueitų ten ir apsižiūrėtų prieš dieną, pasistatytų slėptuvę ir grįžtų jau naktį. O aš, kadangi neturėjau laiko, naktį dariau viską. Kadangi apytiksliai vietą jau žinojau, nuėjau ten  pagal žemėlapį telefone ir susitaisiau slėptuvę.

Norint nufotografuoti tetervinus, į vietą būtinai reikia ateiti naktį iki aušros, kai tetervinai pradeda rinktis, burbuliuoti. O tada pasėdi iki 9 val. ryto ir jie išsiskirsto.

– O kvapų paukščiai nejaučia?

–  Paukščiai – ne. Todėl paukščių vaikus galima laisvai liesti, nieko neatsitiks.  Tik kranklys jaučia – jis pagal kvapą užuodžia lavonus.

– Beje, koks jūsų požiūris į nuotraukas su sumedžiotais gyvūnais?

– Matyt, žmonės nori pasigirti nušovę vilką, elnią, briedį ar dar kažką, jaučiasi padarę kažką įdomaus. Griežtai niekada šito nevertinau – man tai nėra baisu, man mirtis nėra kažkas blogo. Bet gyrimasis lavonais, kaip ir iškamšos namuose, – atgyvena. Anksčiau irgi buvo panašiai – laukinis pareidavo į urvą ir girdavosi savo moteriai, kad parvilko mamutą.

Ir dabar vienas tikslas tas pats – pavalgyti. Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve. Taigi manau, kad su laiku tie dalykai praeis ne tik dėl visuomenės spaudimo, bet ir patys žmonės supras, jog tai ne pats geriausias variantas pasirodyti viešojoje erdvėje.

Bet juk nesifotografuoji su papjauta kiaule ar karve. Taigi manau, kad su laiku tie dalykai praeis ne tik dėl visuomenės spaudimo, bet ir patys žmonės supras, jog tai ne pats geriausias variantas pasirodyti viešojoje erdvėje.

O pati medžioklė būtina, nes mes, žmonės, esame išnaikinę visus plėšrūnus, tad medžiotojai turėtų atlikti plėšrūnų vaidmenį – reguliuoti žvėrių skaičių. Plėšrūnas normalioje ekosistemoje privalo būti – nuo jo priklauso, kiek bus kitų žvėrių. Todėl galima sakyti, kad vilkas – pats svarbiausias žvėris miške, nes, jei vilkų nebus, gali įvykti didžiausias katastrofa.

Tik medžioklėje neturi būti jokių pramoginių aspektų – tai labai rimtas darbas. Žmogus negali pramogauti miške, jis turi žinoti, ką šaudyti. Aš nepalaikau trofėjinės medžioklės. Manau, kad nušauti elnią pačiame brandume neteisinga. Kai jis jau pasenęs ir tik maišo jaunimui, tada taip – vilkas jį vis tiek paimtų.

Tokie turi būti medžiotojai. Aš pažįstu medžiotojų, kurie nesivaiko trofėjų, kurie žino kiekvieną žvėrį miške, turi davę jiems vardus. Kai žvėris jau senas, jį „išima“, nes to negali padaryti vilkai – jų tiesiog nėra. Tik vilkų nėra ne todėl, kad juos išaudėme, o todėl, kad esame iškirtę ir susegmentavę miškus – nedideliame plote daug žvėrių gyventi negali.

– Fotografuojate miškuose, pelkėse – kiek tai pavojinga?

– Jei esi protingas, neisi į pelkes, ir nekils pavojų. Bet jei esi trenktas kaip aš, tada bus pavojinga. Iš tikrųjų į tą pelkę, kur vaikštau, visas neįsmuksi, tik iki pusės, bet gali prarasti fotoaparatą. Taigi turi saugotis, eiti atsargiai, bet kai eini naktį rūke, rizika didelė.

Yra buvę, kad užšalau Nemune beplaukdamas gumine valtimi – ledai sukaustė. Nors išsikapanojau – išdaužiau irklais ledus ir kažkaip grįžau į krantą, bet visa mano įranga pasiliko saloje ir ją pasiėmiau tik po mėnesio, kai ledai išplaukė.

– Kaip į tokias keliones žiūri šeima?

– Aš tik turiu visada parašyti „jau“. Tai mano kodinis žodis. Kai atvažiuoju į vietą, turiu parašyti „jau“. Nueinu į pelkę, turiu parašyti „jau“. Kai parašyta „jau“, aišku, kad viskas gerai.