"Poezijos pavasaris" tęsiasi. Andrius Jakučiūnas kaip kasmet Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme vedė renginį – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto literatų skaitymus "Ant laktos" poetui Algimantui Mackui atminti "Iš visur sugrįžtu neišėjęs..." Rinkosi studijavusieji filologiją, baigusieji filosofiją, lotynų kalbą ar tiesiog dažnai užsukdavusieji.

Čia skaitė žinomi poetai ir tie, kurie teigia nebekuriantys, kaip žinomas literatūrologas Rimas Kmita ar kaip tik pradedantys viešinti savo tekstus jauni literatai, tad atrodė, kad iš tokios įvairovės galima parengti dar vieną straipsnį, rasti įdomių rakursų ar herojų. Be abejo, galima. Vis dėlto šį kartą ne apie A.Mackaus atminimą rašysiu, nors tai reikšminga literatūrai, ir ne apie jaunuosius literatus.

Atradimas "Ant laktų"

Ten, pavėsyje besislėpdama nuo odą žnaibančios saulės, besikeisdama paprastaisiais "kas naujo?" ir išgirdau tą nauja: Giedrės Kazlauskaitės eilėraščius iš neseniai pasirodžiusios antrosios knygos "Meninos". Su universiteto aplinka autorės ryšys nevienareikšmiškas, bet ši linija itin ryški ir nuolat juntama knygoje.

"Sarbievijaus kiemo kalėjiman
sprausdamas ir sprausdamas
besijuokiančio fontano čiurkšles..."
("Disertacijos gynimas")

Universitetiniai diskursai ne tik numanomi. "Ačiū akademikams, išmokė oriai kvėpuoti..."

"Enfant sympatique", – sako autorė, oriai ir atvirai viešindama savo negebėjimus, praradimus, klaidas ar netikrumą. "Svariu "Meninų" rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną..." Taigi, nieko nuostabaus, kad būtent nuo Sarbievijaus kiemo prasidėjo susitikimas su G.Kazlauskaitės knyga.

Turbūt turėčiau teigti, kad mane, kaip kuriančią vaizdinius menus, patraukė poetės eilėraščiuose sluoksniais sugulusios dailės istorijų "spalvoto stiklo šukelės": apipelijusi akvarelė, Diego Velázquezo "Meninos", kurių pavadinimas paskolintas eilėraščiui ir visai knygai ("Tas nežinomas žodis, lyg nuo "menas"...), Fra Angelico mėlyna, Peterio Paulio Rubenso moterys, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio "Praeitis", Renesanso piešėjai ir perspektyvos dėsniai. Vis dėlto traukia ne tai, nors šios dalelės pažįstamos ir savos, lyg daugybę kartų permezginėjami siūlai iš vaikystės megztinio, keliaujantys iš eilėraščio į eilėraštį, pagaliau tapę nunerta knyga. Kaip rašo pati autorė ketvirtame viršelyje: "Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet CV jų nuotrupų yra (nebaigta Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos Vilniaus dailės akademijoje).

Ir ne atpažįstama M.K.Čiurlionio menų mokyklos bufeto atmosfera su "išdžiūvusiomis choreografėmis", sveriančiomis varškę, paperka, nors ten mokiausi ir viena taikli Giedrės frazė lyg laiko mašina numetė mane į seniai užmirštas pietų pertraukas – galėjau net vėl pajusti burnoje kompoto skonį. Žinoma, G.Kazlauskaitė draugauja su Marceliu Proustu – prarastojo laiko jos tekstuose turbūt daugiau nei esamojo. ("Daug daugiau negu gyventi rytoj trokštu gyventi vakar", – rašo eilėraštyje "Gyvenimo tikslas".)

Tas esamasis yra ypač svarbus, nes gyvas ir augantis. Tai – vaikas, kuriam ir dedikuota knyga, pirmasis pirmo eilėraščio žodis:
"Mergaitė balta suknele Europos aikštėj
bėgioja aplink tuos antkapius, ant kurių architektai
turėjo užrašyti Konstituciją ar bent jau simfoniją Nr. 9..."
(Be pavadinimo)

Silpna stipri mergaitė

Teksto šerdis yra mažoji infantė, "tamsiausiojo slėnio vedlė", tai dėl jos nieko neklausdama pirmiausia sutikau klaidžioti su G.Kazlauskaite, kur kartais ir visai paprastai "rugsėjį senelio kieme/ į žolę pradeda birti/ graikiniai riešutai. .."
Mažosios dėka, kaip sako autorė: "Du kartus į tą pačią upę įbrist –/, tu ir aš, skirtingomis kojomis..."
Mes, mamos, puikiai žinome, kad vaikai tiesiogiai ir nemetaforiškai yra mūsų dalis, visada jaučiame ir jais, jie – mumis, todėl su džiaugsmu sutikau, kaip sako autorė, pagyventi "Meninų" paveiksle, ten jau ji pati yra mažoji infantė, kartu pasėdėti grimo kambaryje, "kur vaikystės matronos vaikščioja gyvos", "žiūrėti kvailokus filmus per televizorių", slampinėti po "gėdingus prekybos centrus", matuojantis drabužius.

G.Kazlauskaitė taip pat skaudžiai, nors išdidžiai išgyvena infantės būseną. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio negali ramiai pritarti autorei, norisi pasakyti: mes – moterys, mes galime sau tai leisti. Mums visai neprivaloma tapti didmoterėmis ("Kad senelė, kurią jie norėtų prikelti/ iš kapų milžinų/ būčiau aš, svajojanti/ juos visus pamatyti").

Didelė suknelės galia

Kita solidi Giedrės dvaro veikėja – literatūra. Ji gerokai svarbesnė nei aistra, meilė: "Tie nereikšmingi sapfizmai, kurie neišgelbės teksto..." Iš tiesų, nors nujaučiama, kad tai itin svari autorės gyvenimo dalis ("Dvi aušros"), bet netapusi kuriamo pasaulio stuburu, akimis ar kojomis, tiesiog virtusi greičiau dažnai minima suknele (ar ne dažniausiai pasitaikantis įvaizdis knygoje?), kurią matuojamasi tamsoje. Atrodo, meilės aistra likusi kažkur už gyvenimo ("Deja, mano gyvenimas yra literatūra..." – rašo ji eilėraštyje "Meninos").

Meilės jausmas likęs už sekso, nors atvirai nekvestionuojant, bet numanomai svarstant patį jo egzistavimo klausimą. (Mylimosios, kurios "reikalingos kaip mūzos/ bet mano kabykloje jūsų nėra", – rašo eilėraštyje "Suknelės, kurios laukia savo valandos".)

Mane pavergusios ir privertusios vietoj daugybės Sarbievijaus kieme skaičiusių poetų rašyti tik apie šią vieną autorę, buvo suknelės. Kartais jos yra literatūros metafora:
"Su berniukų apeigomis mes neturėjome nieko bendra:
jie nepaduodavo mums rankų, kartais net nesisveikindavo
poezija jiems reiškė varžybas, o mums – rūbus, kuriuos turime nusimegzti..."
("Vaikų mišios")

Infantėms ir princesėms suknelės – vienas svarbesniųjų dalykų, ir kaip smagu, kad yra poetė, galinti labai moteriškai ir kartu nebanaliai, intelektualiai naudoti šį objektą, reiškiantį begalinę daugybę visko. Sužavėjo G.Kazlauskaitės "Paprastieji kvailučių rankdarbiai, išdidžiai pavadinti darbais", biseris, rimuojamas su diseriu, atšalusi sriuba, "našlaičių laistymas, turintis grynai estetinę prasmę" ir kitos mažosios buities atplaišėlės.

Liūdesio smegduobės

Šis tekstas per trumpas, nors kalbant apie G.Kazlauskaitės knygą, reikėtų būtinai nagrinėti ir jos požiūrį į likimą, į visagalį dėsnį, personifikuotą dievą, kurį kartais pakeičia menininkas – "autoriaus (gal dailininko) apreiškimas". (Arba eilėraštyje "Kai aš buvau berniuku": "Ji paklausė, ar aš tikinti Dievą. Atsakiau, kad vos vos...")

Dievo vardas šioje knygoje minimas ne kartą, bet ratas apsisuka ir vėl grįžtame prie akademinio diskurso:
"Nematomieji dievai, susibarę vardan
diskurso įtvirtinimo ir nimfų alyvų giraitėse, ..."
(Be pavadinimo)

Taip ir G.Kazlauskaitės poezijoje – viskas susiję, viskas taip tvirtai surišta ir sumegzta, kad kiekvienas smulkiojo karoliuko grūdelis čia yra būtinas ir nevienareikšmis.

Tekstas eina į pabaigą, tad paliksiu Moiras aiškintis santykius su Mamardašviliu (taip pat atkeliavusiu į knygą), sakykime, vien todėl, kad abu iš "M" raidės, kaip ir "Meninos", o pati dar mielai pažaisiu G.Kazlauskaitės intelektualinius žaidimus – tyrinėsiu inkliuzus, intertekstus (vėl viskas iš "in", kaip ir infantė), o šie įtraukia, iš lėto atverdami skausmo ir liūdesio smegduobes.
Galvojant apie Giedrės dvarą man kažkodėl vis ateina į galvą vienas žodis – dekadansas. Ne, ne ta smukimo ar nuopolio prasme, kaip buvome ilgai pratinami, – kaip tam tikras dailės ir visuomenės gyvenimo stilius, tarpsnis, iš kur nejučia atskrieja Michailo Vrubelio Demonas – ne vyras, ne moteris, o tiesiog stipri, neperprantama, dramatiška būtybė, sėdinti, apsikabinusi kelius, galios ir begalinio liūdesio kupinomis akimis virš tamsoje skendinčių slėnių.