„Hanibalas. Pradžia“ – beveik lietuviškas apetitas...

Lietuvos spaudoje pastarosiomis dienomis liejosi karšta diskusijų lava. Ar gerai mūsų šaliai, ar ne, kad žmogėdrinio trilerio „Hanibalas. Pradžia“ veiksmas rutuliojasi mūsų gimtojoje šalelėje? Ar pliusas, ar minusas, kad Kaunas pasaulyje išgarsės ne „Žalgiriu“, o kaip kraupiausio kino herojaus gimtasis lizdelis? Reklama tai ar pasityčiojimas? Kino kritikai ir apžvalgininkai putojo susiriesdami. Tik putoti nėra ko...

Na, pavaizdavo Holivudas mūsų senają Lietuvėlę, ir kas čia tokio? Reikia pasakyti, pavaizdavo ne taip jau blogai, kiek galima spręsti pagal piešinėlius istorijos vadovėliuose. Su užmoju ir nuoširdžiu noru neapsijuokti. Na, parodė mūsų tautiečius kaip esesininkų kolaborantus. Skaudu? Ko gero, buvo skaudžiau, kai viename dokumentiniame britų „Discovery“ kanalo filme kalbėjęs senas kaunietis be jokio sąžinės graužimo prisipažino sušaudęs žydų vaikus į nugaras. Kiekviena tauta turi savo išgamų, nėra ko raukytis. Be to, jei prisimintume, kiek kartų kokia nors Serbija kine „sublizgėjo“ kaip didžiausio blogio žemė... Slovakai tai išvis žudikai – maniakai siaubo filmuose. Mes – bent jau intelektualaus žudiko perėtojai...

Pats „Hanibalas. Pradžia“ – nei reklama mums, nei antireklama. Reklama, jei būtų nufilmuotas pas mus. O dabar pasirinkta Čekija. Reklama, jei Ingeborga Dapkūnaitė būtų gavusi solidesnį vaidmenį. Reklama, jei filmas būtų nežmoniškai geras ar populiarus. O dabar – visiškas niekalas ir, nors pelningiausiųjų JAV savaitės filmų sąraše užėmė garbingą antrąją vietą, daugiau nei 30 milijonų JAV dolerių vargu ar surinks.

Visų pirma – „Hanibalo“ serialo sumanytojas rašytojas Tomas Harisas akivaizdžiai išsikvėpė. Aišku, ne šedevrai ir ankstesnės knygos, bet šioji, ketvirtoji, – arti absoliučios pornografijos. Kitas dalykas, Hanibalas Lekteris ir Entonis Hopkinsas – neatsiejami dalykai, susiformavę galvoje nuo „Avinėlių tylėjimo“. Jaunasis prancūzas Gasperas Uljelis į jo sostą nepretenduoja, nors stengiasi. Ne tas kalibras, ir tiek.

Siužetas nuspėjamas, kaip ir tai, jog filmui pasibaigus prasidės titrai. Hanibalas turi atkeršyti negeriems litvakams. Prieš tai išmokęs anatomiją ir pajutęs begalinę meilę žmogienai. O Rytų kovų menai... Nesusilaikiau, prunkštelėjau, vos įsivaizdavęs žmogėdrą – karatistą. Beje, juokas užpuola ne vienoje „Hanibalas. Pradžia“ vietoje. Juoko priepuolių daugiau nei kokiame „Didingiausiame filme“. O susijuokęs gėdingai susimuistau – juk legendinės epopėjos ketvirtąją dalį žiūriu.

Kurių galų šiaip jau stilingos dramos „Mergina su perlo auskaru“ režisierius Piteris Vėberis ėmėsi ekranizuoti skystą scenarijų? Panoro lengvos šlovės. Tačiau prasta idėja „skaniai suvalgė“ visas režisūrines pastangas.

Nesusigadinkite apetito, nors patiekalas truputėlį lietuviškas...