Anot senovės keltų, žodis "Samhain" reiškė "vasaros pabaigą", kuri buvo švenčiama nuo spalio 31 d. iki lapkričio 1-osios.

Keltai manė, kad būtent šią naktį atsiveria neregimas barjeras tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl piktosios dvasios ir mirusiųjų sielos atvyksta į mūsų žemę.

Norėdami nuo šių dvasių apsisaugoti, keltai dėvėdavo specialias kaukes, skambindavo varpais, kūrendavo laužus, vaikščiodavo su deglais.

Namai ir kiti pastatai buvo puošiami specialiais žaliais augalais, kurie, kaip manoma, turėjo apsauginių galių.

Karalienės Viktorijos laikais per Heloviną buvo skaptuojami ne tik moliūgai, bet ir kitos šakninės daržovės, įskaitant ropes.

Moliūgai kartais būdavo paliekami prie durų – išraižyti ir uždegti, visi žinojo, kad tai – kvietimas į Helovino vakarėlį.

1897 m. knygoje apie anglų folklorą buvo rašoma, kad berniukai vaikščiodavo po kaimą su pasigamintais ropių žibintais ir krėsdavo visokias išdaigas.

Prieš šimtmečius Lankašyre gyventojai tikėjo, kad kiekvieną Heloviną Pendle miške vykdavę didžiuliai raganų susibūrimai.

Teigiama, kad raganos rinkdavosi prie sugriauto pastato, vadinamo Malkino bokštu.

Vietiniai žmonės, bijodami raganų, susiburdavo į grupes. Savanoriai su uždegtomis žvakėmis vaikščiodavo po visą miestelį.

Jei žvakė neužgesdavo nuo 11 iki 12 val., žmogus galėjo tikėtis, kad visus metus nepatirs blogosios magijos.

O raganos, keliaujančios į Malkino bokštą, esą stengdavosi užpūsti žvakes ir dar labiau įbauginti gyventojus.

Škotijoje per Heloviną buvo atliekami specialūs ritualai, mojuojant lazdą ore ir kalbant burtus, atbaidančius raganas ir piktąsias dvasias.

Ant lazdos galo būdavo įsmeigta raudona šermukšnio uoga, kuri veikė kaip apsauga nuo raganų.

Šermukšnis ir raudonas siūlas esą priversdavo raganas šokti savo mirties šokį. Jos šokdavo tol, kol pargriūdavo ir mirdavo.