- Laisvė Radzevičienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Rašytojos Jurga Ivanauskaitė ir Jolita Skablauskaitė. Tapytoja Nomeda Saukienė. Dabar – pianistė Mūza Rubackytė. Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kino vaizdais piešia talentingų, stiprių, aiškiai savo pasirinkimus suvokiančių ir gyvenimą mylinčių moterų istorijas.
Lietuvos kino teatrus pasiekęs ir jau po kino festivalius kelionę pradedantis režisierės A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie talentingą pianistę Mūzą Rubackytę „Mūza“ sulaukė daugybės gerų atsiliepimų.
Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenanti, didžiausiose pasaulio koncertų salėse grojanti, daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių išleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, meistriškumo klasių įvairiose šalyse dėstytoja, pasaulinių pianistų konkursų komisijos narė M. Rubackytė A. Marcinkevičiūtę ir visą dokumentinio filmo kūrėjų komandą pakvietė į muzikos ir jausmų pripildytą kelionę, kurioje atsiveria aukštosios muzikos pasaulio užkulisiai, menininkės būtis ir buitis.
Po filmo premjeros – pokalbis su „Mūzos“ režisiere A. Marcinkevičiūte.
– Esate sakiusi, kad su Mūza sujungė abiem brangus žmogus – buvęs jūsų filmo herojus, JAV gyvenantis operos solistas Arnoldas Vokietaitis. Kokie keliai jus nuvedė pas jį?
– Arnoldas yra fantastiška asmenybė, „Mūzos“ filme jis kalba, atrodo, dvi minutes, bet sugeba užpildyti visą erdvę. Mudu susitikome tada, kai dirbau laikraštyje „Amerikos lietuvis“, tuomet iš Amerikos lietuvių televizijos redaktoriaus ir laidų kūrėjo Arvydo Reneckio gavau pasiūlymą drauge kurti dokumentinį filmą apie buvusį operos solistą. Susipažinusi su Arnoldu sužinojau, kad jis kurį laiką buvo Mūzos prodiuseris JAV, organizavo atlikėjos koncertus su didžiaisiais Amerikos orkestrais. Jo statusas ir pažintys klasikinės muzikos pasaulyje tai leido daryti.
Be abejo, žinojau apie Mūzą. Gyvai susipažinome, kai ji atvyko į Ameriką, parengiau tuomet interviu „Amerikos lietuviui“. 2016 m., po ilgų kūrybos pauzių, baigėme filmą apie Arnoldą. Per tą laiką Amerikos lietuvių televiziją uždarė, o filmą užbaigiau su Arūnu Stoškumi ir Kęstučiu Petruliu. Po filmo premjeros Arnoldas man pasakė: „Tu jauti muziką, esi jautrus žmogus, turi sukurti filmą apie Mūzą Rubackytę.“ Nuo šios idėjos viskas ir prasidėjo.
– Neabejotinai asmeniniai ryšiai daug lemia – žmonės linkę atsiverti tam, kuriuo gali pasitikėti. Ar tai pajutote filmuodama savo filmus apie išskirtines asmenybes?
– Filmą kuria ne tik režisierius, ne tik prodiuseris, bet ir žiūrovas. Jis filmą pamato, išgirsta pagal savo emocinį intelektą, erudiciją, sukauptas žinias ir patirtis. Labai džiaugiuosi, kad mano ir filmo prodiuserės Živilės Gallego vertybės ir požiūriai sutapo. Norėjome Mūzos asmenybę atverti kuo platesniam žiūrovų ratui, apie ją papasakoti netgi tiems, kurie galbūt nieko apie ją nežino, bet kartu būti šalia jos jautriai, atsargiai ir nesibrauti į jos gyvenimą ten, kuri ji nenori, kad brautumės. Apie Mūzą mūsų filme labai daug kalba muzika.
– Jūsų filme panaudota labai daug dokumentinių kadrų iš Mūzos karjeros pradžios. Matome ją netgi vaiką, grojantį pianinu ir dainuojantį. Kaip jums pavyko tuos kadrus surinkti?
– Ką jau ką, o knistis po archyvus aš moku, kartais padedu ir kitiems režisieriams. Jokių paslapčių nėra – nueini, patikrini. Dabar archyvų paieška gražiai sutvarkyta, duomenys suguldyti, aprašai skaitmenizuoti, įvedi žodį ir gauni viską, kas tik yra surinkta. Nacionalinis radijas ir televizija turi tiesiog auksinį garso ir vaizdo archyvų fondą. Filmo prodiuserė daug pinigų išleido archyvams, bet ji, kaip ir aš, norėjo, kad mūsų kūrinys būtų pilnakraujis.
Labai domina moterys menininkės, jų portretai. Klausdama jų, kas jos yra, aš to paties klausiu ir savęs. Kas esi tu, kai nekuri filmų, o plauni grindis.
Mūzos archyvai yra išskirtiniai, ji buvo filmuojama kino juosta, tuomet dar VHS filmavimo kamerų nebuvo, todėl galime gauti geriausią įmanomą kokybę. Už Mūzos filmuotus kadrus turėtume padėkoti legendinei Lietuvos kino metraštininkei Bytautei Pajėdienei. Jos kino žurnaluose tikrai gali atrasti unikalių, šiandien istoriškai vertingų kadrų. Ano meto žmonės neturėjo prabangos filmuoti savo vaikus – jei atvyko Pajėdienė, vadinasi, yra ką filmuoti.
Keliose vietose specialiai palikome užkadrinį tekstą – diktoriaus balsas, jo intonacijos ir patosas turėjo atspindėti laikotarpį, kuriame prabėgo Mūzos vaikystė, leido susipažinti su epocha, to meto stagnacija. Alergiją mums keliantis balsas filme tampa laikotarpio ženklu.
– Kai kurie archyvai staigmena tapo ir pačiai Mūzai. Ji pirmą kartą pamatė filmuotus kadrus iš pirmojo savo konkurso Budapešte...
– Labai ieškojome tų kadrų. Daugybę kartų buvome nuleidę rankas, bet neabejojome, kad jie turėtų būti išlikę. Nuvykę į Budapeštą pradėjome klausti, o kai klausi, galiausiai atsiranda. Ta medžiaga labai pasiteisino, plaukai šiaušiasi, kai Mūza skambina tame filmo epizode.
– Prasitarėte, kad filmo prodiuserė imasi tik tos medžiagos, kuria tiki ir kuri augina jos asmenybę. Ką Mūza jums pačiai atvėrė?
– Apie save kalbėti sudėtingiau, kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad nereikia susireikšminti, tiek daug galvoti, o tiesiog – dirbti. Mane daug kas domina, labai domina moterys menininkės, jų portretai. Klausdama jų, kas jos yra, aš to paties klausiu ir savęs. Kas esi tu, kai nekuri filmų, o plauni grindis, ravi daržus. Ypač tas klausimas aštrus, kol vaikai maži. Pamenu, kai dukrai suėjo dvylika metų, pagalvojau – dabar jau galiu dirbti, o iki tol atrodė, kad kinas – antraeilės pareigos, hobis. Turbūt tik dabar identifikuoju save kaip režisierę.
Jolita Skablauskaitė, Nomeda Saukienė, Mūza – trys visiškai skirtingos moterys, trys skirtingos pozicijos: Jolita mano filme sprendžia pripažinimo ir konfrontacijos su aplinka klausimus, Nomeda svarsto apie menininko garbėtrošką, kurios pati niekada neturėjo ir savo pašaukimo keliu eina tuomet, kai lieka laiko nuo šeimos. Mūza užauginta būti menininke, pianiste, žvaigžde, niekam nevalia jos savintis, ji priklauso muzikai, ji – visų.
Taip aš, žingsniuodama per savo gyvenimą, kuriame sutinku tokių žmonių, įsiklausau ir galbūt randu atsakymus, beveik atsikračiau saviniekos ir pamilau pasaulį.
– Kokia moteris šiandien jūsų objektyve?
– 86-erių metų moteris, Irena, paskutinio Žemaičių apygardos partizano Vlado Montvydo dukra. Labai įdomi istorija: mergaitę užaugino svetimi žmonės, ji slapta vaikščiodavo į pasimatymus su tėčiu, sunkiai mezgė santykius su iš Sibiro grįžusia mama. Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo tapo organizacijos „Lietuvos laisvės armija“ lydere. Visą savo gyvenimą ji ieško, kur yra užkastas jos žuvęs tėvas. Labai tikiuosi, kad tėvą ji suras, o aš dar spėsiu jos istoriją nufilmuoti.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Moksleivių žemėlapyje – „art deco“1
Simono Daukanto progimnazijos aštuntokai interaktyviame žemėlapyje sujungė tai, ką myli labiausiai, – miesto istoriją, kultūrą ir paveldą. Taip gimė virtualusis art deco žemėlapis. ...
-
Žemaičių muziejui „Alka“ toliau vadovaus E. Stonkevičienė
Dabartinė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė laimėjo konkursą šio muziejaus vadovės pareigoms užimti. ...
-
Magiškasis realizmas iš Šri Lankos ir universalios jo pamokos
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis. Ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
S. Kairys su ESINT vadovu aptarė dirbtinio intelekto ir autorių teisių problematiką1
Kultūros ministras Simonas Kairys su vizito į Lietuvą atvykusiu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (ESINT, angl. EUIPO) vadovu João Negrão Kultūros ministerijoje aptarė aktualias temas, susijusias su dirbtiniu intelektu (DI...
-
Muziejus atsivėrė tiems, kas regi širdimi
Žmogui su negalia kelionė į muziejų kelia nemažai iššūkių. Kaip savarankiškai aplankyti ekspoziciją, jei negali matyti eksponatų ar fiziškai patekti į parodos salę? Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės ...
-
Gyvenimo prasmė ir džiaugsmas – knygose: J. Strielkūnui – 85-eri
„Štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Bocherso pla...
-
Kada baigsime kopijuoti natas?1
Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija LATGA kartu su Kultūros ministerija pakvietė valstybinių muzikos kolektyvų, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, muzikos mokyklų ir kitų suinteresuotų organizacijų atstovus į atvirą ...
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas21
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
Penkerius metus lauktas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymas1
Įspūdingu koncertu publikai atsivėrė pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatytas muzikinis teatras – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) rūmai. Koncertas sujungė teatro orkestrą, chorą, baleto trupę, soli...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...