"Lietuvos kino istorijoje spalvingesnio ir prieštaringesnio žmogaus už Vytautą Žalakevičių nebuvo ir kol kas nėra", – įsitikinęs publicistas ir kino teoretikas Laimonas Tapinas. Kai jis paprašė režisieriaus nusakyti savo gyvenimo ir kūrybos esmę, V.Žalakevičius atsakė: "Aš visą gyvenimą kankinau save ir kitus, bet taip ir nepadariau nieko iš to, ką norėjau, galėjau ir privalėjau padaryti."

Šitas negailestingas ir savikritiškas savęs vertinimas daug kuo teisingas, o kartu... 1997 m., jau po režisieriaus mirties, išėjo knyga "Aš nežinau...", kurią sudaro keli V.Žalakevičiaus scenarijai, įvairių šalių kritikų straipsniai apie "Niekas nenorėjo mirti", Arvydo Juozaičio interviu su režisieriumi ir pluoštas V.Žalakevičiaus užrašų, paskaitų, pokalbių fragmentų (knygos sudarytoja Rasa Paukštytė). Režisieriaus kolega ir bičiulis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Almantas Grikevičius apie V.Žalakevičių sukūrė filmą "Pastabos gyvenimo būdo paraštėse" (2002). 2008 m. išleista publicisto, kino kritiko L.Tapino knyga "Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais". Tai kol kas išsamiausia šio menininko palikimo ir likimo studija.

Ką dar galima parašyti apie šią vieną prieštaringiausių asmenybių, keliančią aistringus ginčus ir barnius? Manau, iki galo mes jo taip ir nepažinsime. Jis padarė viską, kad mes išgirstume ir perskaitytume apie jį tik tai, ko jis pats norėjo.

Jis nemėgo duoti interviu, o dar labiau nemėgo filmuotis. Aš kartu su jo žmona ir dukra net dešimt metų įkalbinėjau duoti man interviu. O ir jam sutikus problemų netrūko. Valandinis pokalbis su režisieriumi V.Žalakevičiumi tapo viena sunkiausių mano laidų. Tačiau tai bene vienintelis išlikęs toks ilgas pasikalbėjimas su šiuo menininku. 1995 m. švenčiant filmo "Niekas nenorėjo mirti" 30-metį buvo surengtas tarptautinis kino forumas "Nesvarumo būklė", kuriame rodyti artimų režisieriaus bičiulių, net bendrakursių Aleksandro Askoldovo, Jerzy Hofmano, Martos Meszaros, Miloso Formano, Marleno Chucijevo, Andrzejaus Wajdos, Maciejaus Drygaso, Viktoro Turovo, Otaro Joselianio filmai, ir kai kurie jų autoriai net atvyko į Vilnių pasveikinti V.Žalakevičiaus. Apie renginį kūriau laidų ciklą. Norėjau padaryti dar vieną trumpą interviu su pačiu renginio kaltininku, tačiau V.Žalakevičius griežtai, net piktai, atsisakė: "Aš jau viską, ką norėjau, jums pasakiau."

V.Žalakevičius gimė 1930 m. balandžio 14 d. Kaune. Nepaisydamas įvairių savo talentų, baigiamojoje klasėje jis savo ateitį siejo su inžinerijos mokslais. 1948 m. padavė dokumentus į Kauno universitetą, kur dvejus metus Elektronikos fakultete studijavo radijo inžineriją. Tačiau netrukus išvyko į Maskvą mokytis kino režisūros. 1956 m. Vytautas įgijo režisieriaus specialybę, o jo mokytojai buvo J.Stalino numylėtiniai žymūs režisieriai Michailas Čiaurelis ir Grigorijus Aleksandrovas. Anot paties V. Žalakevičiaus, viena iš priežasčių, kodėl išvyko iš Lietuvos, – tai nuolatinis akylas jo stebėjimas. Juk jis buvo Nepriklausomos Lietuvos karininko sūnus. Apskritai daugelis mūsų režisierių būtent dėl šios priežasties atsidūrė toli nuo Lietuvos. Maskvoje buvo lengviau likti nepastebėtiems. Taip į kiną atėjo diplomato sūnus Raimondas Vabalas, kitas karininko sūnus A.Grikevičius. Visi geriausi to laikotarpio režisieriai. Sąjunginis kinematografijos institutas, nepaisant ideologijos, ruošė labai gerus profesionalus. O svarbiausia, rodė studentams filmus, kurių niekur kitur sovietų šalyje nebuvo įmanoma pasižiūrėti.

V.Žalakevičius kartą teisingai pastebėjo: "Niekas iš mūsų nepasirinko laiko ir vietos gimti." Kalbant apie to laikotarpio žmones, atminty iškyla Laimono Tapino žodžiai: "Apie tą visą pašėlusiai gabių žmonių kartą, kuri tiek daug galėjo ir tiek – negalėjo... Tai tragiška karta žmonių, kurie ėjo sukruvintos Lietuvos Golgotos keliais, klysdami, klupdami, vėl keldamiesi, ieškodami kiekvienas atskirai ir vis dėlto visi kartu nešdami ant savo pečių bendrą kartos kryžių. Ir nė vieno iš jų pergalių ir pralaimėjimų šiandien nepajėgsime suprasti, jei užmiršime, iš kokio laiko atėjo tie vyrai..." Ir visa tai, be abejo, vienaip ar kitaip paveikė jų gyvenimą ir kūrybą. Gal todėl jie taip anksti išėjo anapilin... Šiandien visi iki vieno režisieriai, kurie sukūrė mūsų kino aukso fondą, jau atgulė Antakalnio kapinėse. Būdami labai talentingi žmonės, jie buvo priversti kovoti už savo būvį, įrodinėti savo tiesas, ginti savo filmus, vaidytis su valdininkais ir kolegomis. Tuo laikotarpiu būta nemažai nešvarių dalykų: įskundimų, anoniminių laiškų, intrigų, paskalų...

Kine V.Žalakevičius debiutavo 1957 m. trumpametraže juosta "Skenduolis" pagal Petro Cvirkos novelę. Vaidino Algimantas Masiulis. Nuo tada prasidėjo jo bendradarbiavimas su aktoriumi. Vėliau draugystė nutrūko, nes A.Masiulis pasmerkė filmą "Niekas nenorėjo mirti", nedalyvavo jokiuose filmo metinių renginiuose, o kartu atmetė Mykolo Lokio vaidmenį. Beje, vieną įdomiausių savo kino charakterių.

Pirmas filmas, kuris privertė pastebėti lietuvišką kinematografiją, – 1960 m. pasirodžiusi novelių juosta "Gyvieji didvyriai". Ją kūrė Henrikas Šablevičius, Arūnas Žebriūnas, Marijonas Giedrys, Balys Bratkauskas, V.Žalakevičius, kuris kartu buvo ir filmo meno vadovas. Tai buvo pirmas lietuviškas filmas, nukeliavęs į tarptautinį festivalį. Pasakojama, kad kai jis buvo rodomas Karlovy Varuose, V.Žalakevičius pats asmeniškai nukirpo ketvirtąją, jo paties sukurtą, novelę, manydamas, kad ji tik trukdo filmo visumai.

1963 m. pasirodė pačiam V.Žalakevičiui vienas svarbiausių filmų "Vienos dienos kronika", kuris, anot režisieriaus, tapo "cenzūros subjaurotu surogatu". Tai buvo bandymas pakalbėti apie pilietiško nepaklusnumo idėją, apie žmogaus abejingumą paklibinti stalinistinę ideologiją. "Kodėl stovėjai po medžiu, kai greta tavęs žudė žmogų?" – toks filme iškeltas klausimas buvo aktualus tada, šiandien jis vėl itin svarbus. V.Žalakevičius gavo įsakymą skubiai atvežti filmą į Maskvą – į centro komiteto ideologinę komisiją, nes iš Lietuvos kino studijos buvo nusiųstas laiškas apie formalistinį ir antisovietinį filmą. Cenzoriai buvo negailestingi, ir gelbėdamas filmą režisierius pakluso reikalavimams. Papildė naujomis scenomis, kurios iškreipė prasmę. Jam tai buvo negyjanti žaizda, filmas invalidas. Iš pradinio varianto, kokį jis sumanė, ką nufilmavo ir sumontavo, beveik nieko neliko. Televizijos laidoje V.Žalakevičius šį savo filmo likimą lygino su vyno taure: jei išgersi pusę vyno, skonis nepasikeis, tačiau jeigu sumaišysi su vandeniu, vynas bus sugadintas. Iki mirties jis išgyveno dėl to filmo. Gailėjosi, kad papildė, permontavo, o vėliau pataisyti jau buvo neįmanoma. Neliko nei negatyvo, nei garso takelio...

Tačiau po "Vienos dienos kronikos" buvo garsioji juosta "Niekas nenorėjo mirti", turėjusi palengvinti V.Žalakevičiaus kūrybinį gyvenimą. Visiems žinomos šiam filmui skirtos premijos ir pelnyta šlovė.

V.Žalakevičius labai mėgo žaisti su savo filmų pavadinimais, bet net šioje srityje kildavo problemų su tuomete valdžia. Juosta "Niekas nenorėjo mirti" filmuojant keitė vieną pavadinimą po kito. Pirmasis "Teroras" ypač įsiutino Maskvos cenzorius: koks gali būti teroras? Negali taip vadintis istorinis filmas, apie tai, kaip visi džiugiai sutiko sovietų valdžią, ir tik atskiri atskalūnai pasipriešino. Vėliau atsirado "Lokiai" – cenzūrai tai kėlė asociacijas su žiaurumu, žvėriškumu. Pagaliau "Niekas nenorėjo mirti" irgi buvo apkaltintas dviprasmybe, juk niekas iš mūsų nenori mirti.

Mažai kam žinoma, kad filmas irgi kabojo ant plauko. Aukšti Lietuvos pareigūnai tiesiog siautėjo: jei Lietuvoje buvo vos keli banditai, kodėl filme jų – kone visas kaimas, ir jiems vadovauja toks simpatiškas herojus, kurį vaidina Laimonas Noreika? Kai filmas nebuvo priimtas Lietuvoje, V.Žalakevičius pavogė jį ir pats nugabeno į Maskvą, kur tuometis sovietinio kino vadovas, matyt, nelabai ir susigaudantis Lietuvos pokario įvykiuose, sutiko jį entuziastingai ir pavadino sovietiniu vesternu.

"Niekas nenorėjo mirti" iki šiol lieka filmu, dėl kurio verda ideologinės aistros. Nuotykių filmo elementai dramatiškame pasakojime apie pokario kaimo kovas. Norime mes to ar ne, bet, nepaisant visų puolimų, atviro juodinimo, "Niekas nenorėjo mirti" – pirmasis pasakojimas apie pokario Lietuvos kaime vykusias kovas. Iki V.Žalakevičiaus apie tai niekas nekalbėjo. Tie ginčai niekada nenutils, ir jau seniai įsitikinau, kad šio filmo vertinimo antagonistų tikrai nesutaikysi, todėl tiesiog pacituosiu talentingiausio mūsų lietuvių kino kritiko Sauliau Macaičio vertinimą Lietuvių filmų centro interneto puslapyje: "Dėl vieno pačių talentingiausių, meistriškos dinamiškos formos, sumaniai auginančio įtampą, nepaprasto kinematografinio nuoseklumo lietuvių filmo virė ir tebeverda aršūs ideologiniai ginčai. Žinoma, V.Žalakevičius anais laikais negalėjo konstatuoti svetimos okupacinės komunistų jėgos griaunamojo vaidmens, atlikto Lietuvoje (atmestas ir filmo pavadinimas "Teroras"). Net kompartijos sekretorius, iš miesto užklydęs zombis, – lietuvis. Ar geriau, jeigu tokio filmo iš viso nebūtų buvę, ar autorių talentas tik sustiprina juostos ydingumą (panašūs klausimai per kino istoriją kilo ne kartą – ir dėl S.Eizenšteino "Šarvuočio "Potiomkino", ir dėl fiurerio mėgtos L.Riefenstahl dokumentikos)? Ar ekrane paneigta Maskvos legenda, jog visa Lietuva katutėmis sutikusi sovietų valdžią, maštabiško pasipriešinimo parodymas, įkomponuotas į archetipinių lietuvių liaudies kančios simbolių ratą, vis dėlto nebuvo reikšmingesni faktoriai? Kiekvienas žiūrovas tegali sau asmeniškai atsakyti į šį pagrindinį vertinimo klausimą."

Puolantys "Niekas nenorėjo mirti" dažnai kaip teigiamą pavyzdį mini 1995 m. mūsų kritikų visų laikų geriausiu filmu pripažintus A.Grikevičiaus ir Algirdo Dausos "Jausmus". Ir kažkaip pamiršta, kad ir šio filmo scenarijų rašė V.Žalakevičius, be to, aktyviai dalyvavo jį kuriant: lankėsi filmavimo aikštelėje, patarinėjo jauniems režisieriams, padėjo rinkti aktorius ir t. t. Jei nebūtų ankstesnio filmo, neturėtume ir juostos "Jausmai"...

Atrodė, kad gavęs Valstybinę premiją V.Žalakevičius gali kurti bet ką. Tačiau, nepaisant visų apdovanojimų, po filmo "Niekas nenorėjo mirti" aukštieji LSSR kinematografijos komiteto pareigūnai pareiškė, kad su savo pretenzijomis ir nepatikimais scenarijais V.Žalakevičius nelabai reikalingas Lietuvoje. "Ketverius metus iš eilės aš vis pradėdavau kurti naują filmą ir keturis kartus jį uždarydavo", – vėliau atsiminė V.Žalakevičius.

Tačiau tai nebuvo tuščiai sugaištas laikas. Laidoje aš paklausiau V.Žalakevičiaus, kas jis – režisierius ar scenaristas? Jis susimąstė... Ir atsakė, kad būtent tada pajuto galintis rašyti. Rašyti gerai. Būtent tai ir daręs kurdamas scenarijus savo ir kitų juostoms. Didįjį įkvėpimą juto 1967–1968 m. Tačiau tuomet į ekranus buvo perkelti tik du scenarijai: minėtieji "Jausmai" ir "Ave, vita" (režisierius A.Grikevičius). V.Žalakevičiaus begalinė pagarba rašytojams (yra teigęs: "Literatūra, mano galva, yra meninių sugebėjimų viršūnė"), net tam tikras pavydas, liudijo, kad jis norėjo tapti pripažintu rašytoju, kino dramaturgu. Ir iš esmės turbūt taip ir yra. Jis labai išgyveno, kad jo taip ir nepriėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą. Po 1965 m. negalėjo "prastumti" net penkiolikos projektų. Kai kurių atsisakė pats, kai kurių jam neleido filmuoti. Iš to laiko liko nemažai scenarijų, kurie ir šiandien žavi savo branda. Tie nerealizuoti fantastiški V.Žalakevičiaus scenarijai, mano nuomone, labai tiktų ir šiandien. Gal su nedidelėm korektūrom, pritaikyti mūsų laikui, kai jau nebereikalinga tokia ryški Ezopo kalba, jie smarkiai praturtintų mūsų pilkoką kinematografiją, kurios didžiausia yda yra idėjų trūkumas ir blogi scenarijai. O televizijos laidoje apibendrintai kalbėdamas apie kūrybą V.Žalakevičius nevengė savikritikos: "Savo šansą tapti rašytoju aš jau praleidau."

1970 m. žybtelėjo viltis – Lietuvos televizijai V.Žalakevičius sukūrė kamerinį, kuklų, tačiau filosofinėmis potekstėmis ir stulbinančia aktorių vaidyba be galo įdomų filmą "Visa teisybė apie Kolumbą". Tačiau iškoneveiktą, supeiktą filmą LSSR radijo ir televizijos komiteto valdžia iš esmės padėjo į stalčių. Kažkada planavusi televizijos kino programą bandžiau ne kartą jį parodyti, tačiau kiekvieną kartą jis būdavo atmestas.

Po "Niekas nenorėjo mirti" praėjus penkeriems metams V.Žalakevičius suprato, kad čia darbo negaus. "Baigėsi lėšos ir kantrybė, tad nelaukdamas, kol išseks savigarba, aš išvažiavau dirbti į "Mosfilmą", – su kartėliu rašė V.Žalakevičius.

1974–1980 m. jis gyveno Maskvoje – dirbo "Mosfilmo" Eksperimentinio susivienijimo vadovu ir vadovavo Aukštiesiems režisierių ir scenaristų kursams, dėstė Aukštuosiuose režisūros kursuose, kūrė filmus. Pasak režisieriaus, "Maskvos periodas buvo mažai panašus į kūrybą. Tai buvo kinematografiškas gyvenimo būdas".

Keturis kartus V.Žalakevičiaus kūryboje skambėjo Lotynų Amerikos motyvai. Ekspresyvių vaizdų kupiname filme "Adomas nori būti žmogumi" (1959) Buenos Airės – graži priemiesčio jaunuolio gyvenimo troškiame daiktų pasaulyje svajonė, laimės vizija. Filmas-baladė "Visa tiesa apie Kolumbą" sklidinas metaforų grotesko, juodo humoro. Maskvoje sukurtuose filmuose "Tas saldus žodis – laisvė!" (1972) ir "Kentaurai" vėl kalbama Lotynų Amerikos revoliucijų temomis, apie kontinento tada išgyventas politines metamorfozes. Nors "Tas saldus žodis – laisvė!" padovanojo V.Žalakevičiui pagrindinį tarptautinio Maskvos kino festivalio prizą, pats režisierius nemėgo šitų filmų. Kartą net prisipažino, kad šiuo atveju kūrė ne filmus, o darė pinigus. Bet pridūrė, kad būtent tada išmoko dirbti su modernia aparatūra, tuo metu pačia brangiausia. Vėliau V.Žalakevičius apgailestavo: "Likimo ironija buvo tai, kad, išmokęs daugmaž nepriekaištingai dirbti, per kitus 15 metų aš beveik nieko nepadariau." Jis pamini tik Antono Čechovo kūrinių motyvais sukurtą "Nepažįstamo žmogaus pasakojimą" ir paskutininįjį "Žvėris, išeinantis iš jūros". Anot jo, tai "mažiau negu nedaug".

Aktorė Jevgenija Simonova, suvaidinusi pagrindinę heroję filme "Nepažįstamo žmogaus pasakojimas", prisimena, kad visuomet elegantiškas, šaltas, ironiškas V.Žalakevičius Maskvoje taip ir liko užsieniečiu: "Jame slypėjo kažkoks europietiškas santūrumas – pagal tai, kaip nepriekaištingai jis buvo išauklėtas, koks buvo galantiškas."

Šis filmas režisieriaus kūryboje iš tikrųjų užima ypatingą vietą. V.Žalakevičius, be revoliucijų ir detektyvinių istorijų, intymiame, pustonių kupiname meilės trikampyje atskleidė mums dar vieną savo talento pusę. J.Simonovos nuomone, ši absoliučiai kamerinė istorija yra viena geriausių A.Čechovo ekranizacijų.

Dar vienas svarbus maskvietiško periodo režisieriaus darbas – filmas "Avarija" (1973), pagal šveicarų rašytojo Fridricho Diurenmato psichologinį detektyvą sukurtas specialiai televizijai. "Avariją" jis norėjo sukurti dar 1961 m., bet tuomet jį įtraukė "Vienos dienos kronika", kurioje iš dalies atsispindėjo F.Diurenmatą dominusių problemų atgarsiai – apie prisitaikėliškumą, karjerizmą, baimę ir abejingumą. Anot paties režisieriaus, jis šio filmo ėmėsi ir todėl, kad labai norėjo sukurti "aktorinį filmą". Anksčiau pernelyg daug galvojo apie sėkmę, žiūroviškumą ir per mažai skyrė dėmesio aktoriams, repeticijoms. Psichologinis detektyvas labai artimas V.Žalakevičiaus charakteriui ir kino stiliui. Neįprasti, paradoksalūs, kandūs dialogai, daugiareikšmės scenos ir puiki aktorių komanda. "Paradoksas yra lauktas netikėtumas. Tai mąstymo forma, kai suplakamos sąvokos, prieš jas vartojant", – rašė režisierius.

Maskvoje dažnai kūręs priverstinius filmus, išmoko kovoti ir atsikirsti. 1980 m. V.Žalakevičius sugrįžo į Lietuvą.

Nuo 1984 m. buvo Lietuvos kino studijos meno vadovas ir direktorius. Šis periodas labiausiai supriešino režisierių su aplinka. Be abejonės, jam nereikėjo imtis šio darbo. Labai kategoriškas, sarkastiškas, negailestingas, nekenčiantis prieštaravimų. Su jo kovos priemonėmis ne visada galima sutikti, tačiau nė vienas to laiko talentingas menininkas nebuvo paprastas, prieinamas, geranoriškas. Nepasitenkinimas lydėtų bet kurį vadovą. Kai kurie V.Žalakevičiaus kolegos tikino, kad jis buvo šizofrenikas, paranojikas, intrigantas, lietuviško kino pabaisa ir naikintojas.

Ne be reikalo, kai parengiau laidą apie V.Žalakevičių, kitas mūsų kino metras R.Vabalas atsisakė duoti man interviu. Jie tikriausiai buvo didžiausi, talentingiausi priešininkai Lietuvos kino studijoje. Ir visi mano bandymai pasiteisinti, kad esu žurnalistė, kad man jie visi įdomūs, nepadėjo. Laidą apie Raimondą darė kita žurnalistė. Tiesa, po kelerių metų mes su R.Vabalu susitaikėme, tačiau nuoskauda liko.

Ne paslaptis, kad V.Žalakevičiaus dėka ekranus išvydo nemažai filmų, kuriuos permontuodavo, keisdavo scenarijus ir aktorius. Tai ir gerai, ir blogai. Daug nepatenkintų. Ar padėjo filmams? Ar pagerino juos? Pats V.Žalakevičius per tuos šešiolika metų tesukūrė tris filmus. 1982 m. pasirodė saviironijos kupinas filmas "Atsiprašau", 1987 m. – "Savaitgalis pragare" (dėl ligos jis kurtas su režisieriais A.Grikevičiumi ir Avtandilu Kvirikašviliu). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V.Žalakevičius skaitė paskaitas kino režisūros studentams. 1991 m. kartu su Kęstučiu Petruliu įkūrė kino studiją "2000", kur 1992 m. sukūrė filmą "Žvėris, kylantis iš jūros" pagal Jevgenijaus Zamiatino kūrinį. Tai buvo jo paskutinis kino kūrinys. "Aš išgyvenau šalia lietuviško kinematografo laisvas nuo lietuviškos kino kritikos mentalinių nuosprendžių. Tai viena iš džiugiausių emocijų gyvenant alinantį buvimą kinematografe... Stebėtis nėra ko. Tokios etikos apsuptyje išgyventi visi metai. O filmai – jie yra tokie, kokie yra – nei geresni, nei labai geri", – skaitome jo žodžius knygoje "Aš nežinau..."

V.Žalakevičius mirė 1996 m. lapkričio 12 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

V.Žalakevičius buvo kino fanatikas, kuriam kinas buvo "galimybė pabėgti nuo gyvenimo", aistringai pasišventęs profesijai. Nervingas, paradoksų ir absurdo kupinas jo filmų ritmas, tikslus montažas, savitas stilius. Jis negailėjo kitų filmavimo grupės narių, tačiau pirmiausia negailėjo savęs. Jis visoje šalyje išgarsino mūsų vyrus aktorius ir pavertė jos mitu, kuris iki šiol atsimenamas. Tai jo mokykla, jo nuopelnas. Tačiau liko tiek daug nerealizuotų galimybių, tiek daug trokštamų, tačiau taip ir nesukurtų filmų, daug kas nelikę, pasimetę, nesuprasta. "Kinas – pavojinga, užkrečiama ir sunkiai išgydoma liga", – kalbėjo menininkas.

Ar jis būtų galėjęs dabar kurti filmus? Manau, kad šiandien jis būtų tiesiog graibstyte graibstomas kaip scenaristas. Labiausiai deficitinė kino profesija lietuviškame kine. Anksčiau. Dabar. Visada.

Esu ne vieną kartą girdėjusi žodžius, kad jis, kaip asmenybė, įdomesnis už savo filmus. Pats V.Žalakevičius ne kartą yra teigęs, jog jis privalo pasakyti žmonėms ką nors reikšminga apie sielą, būties tikslą, bet pripažino, kad to taip ir nepadarė. Galbūt. Juo labiau kad geriausius scenarijus išdalijo kitiems. Televizijos laidoje V.Žalakevičius pasakė iš motinos išmokęs dirbti ir... vienatvės. O vėliau ramiai konstatavo nebeturįs nei priešų, nei draugų, nei mokinių. Ir tuoj pat ironiškai šyptelėjo, kad tai gana keista gyvenant Lietuvoje, kur lyg ir turėtų būti normalu džiaugtis aplinkinių nesėkmėmis bei nuo jų nusigręžti vos tik aplankius sėkmei.

Ne visai teisus. Liko priešų, liko jį gerbančių, juo besižavinčių gerbėjų, liko filmai...