Kino režisieriaus Audriaus Juzėno filmas "Ekskursantė" nepalieka abejingų. Iš kur tokia sukrečianti istorija? Pasirodo, iš laikraščio. Tačiau kol ji tapo filmu, praėjo daug daug metų. Galima sukurti net naują filmą apie beveik detektyvinę "Ekskursantės" atsiradimo istoriją.

Sujaudino įspūdinga istorija

Pirminis impulsas kino scenarijui ir filmui buvo žurnalistės Valės Čeplevičiūtės straipsnis "Ji nebuvo Igarkoje", išspausdintas 1989 m. sausį dienraštyje "Komjaunimo tiesa" (dabar – "Lietuvos rytas"). Šis straipsnis – įspūdingas moters monologas apie tai, kaip ji, būdama 9-erių, pabėgo iš tremtinių traukinio ties Uralu ir pėsčiomis parkeliavo į Lietuvą. Išsekusi, alkana, utėlėm apėjusi. Nakvoti jai teko ir šuns būdoje, ir šieno kupetoje, kol per kelerius metus sugrįžo namo. Tad galbūt galima daryti prielaidą, kad pagrindinė filmo autorė – ji?

Straipsnis nepaliko abejingų. Tuomet ant jo užkibo kino režisierius Gytis Lukšas. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas kūrinys turi savo likimą. Įvairių įvykių karuselė sukosi lyg pragaro ratai, ir filmo ekskursija nuo pirminio impulso iki kino ekranų užtruko net 24-erius metus. Aišku, kad filmą "Ekskursantė" sukūrė jau kita kūrybinė grupė su kitu režisieriumi – A.Juzėnu.

"Taip, aš užkibau už to straipsnio, už tos idėjos", – sakė G.Lukšas.

Iš pradžių scenarijų rašė straipsnio autorė, tačiau tuomečių įvykių įsukta į žurnalistinį darbą scenarijų užmetė. "Tuometis laikas buvo prisotintas tokios gausybės įvykių, kad mes patys gyvenome tarsi filme", – prisiminė V.Čeplevičiūtė. Tada prie scenarijaus dirbo rašytoja Vanda Juknaitė. Paskui prasidėjo darbo su žinomu ir patyrusiu kino scenaristu Pranu Morkumi etapas.

"Buvo sutarta, kad tai bus bendros gamybos su Rusija filmas. Bet bėgo laikas, pinigų nebuvo, o reikėjo pradėti filmavimą. Rusijoje buvo parinktos ir filmavimo vietos. Buvo galvojama apie mišrią kūrybinę grupę. Bet visa užsitęsė be galo ilgai. Per daug gyvenimo metų tam skyriau", – prisiminė G.Lukšas, atsisakęs statyti tą filmą.

Ministerija atėmė kino juostą

Tada prodiuseris Algis Šemeškevičius pradėjo ieškoti kito režisieriaus. Scenarijų siūlė net keliems.

"To filmo istorija nėra paprasta. Tai – ištisas detektyvas. Kinas – kolektyvinis darbas. Kine vienas žmogus nieko nereiškia. Pirmasis pajudėjimas buvo prieš 12 metų. Kūrybinė grupė jau buvo nuvažiavusi pažiūrėti natūros, kur bus filmuojama Rusijoje, o rusai buvo atvažiavę čia. Buvome daug ką sutvarkę, paruošę filmavimui.

Filmas turėjo visai kitą plėtotę, visai kitus sumanymus – turėjo būti daromas dviejų šalių, Rusijos ir Lietuvos. Buvo surinkta filmavimo grupė, atrinkti artistai. Operatorius turėjo būti Algimantas Mikutėnas, dailininkas – Augis Kepežinskas. Bet turėjom sustot. Noriu pabrėžti: sutartis su Rusija buvo pasirašyta. Jeigu būtų likusi ana kompanija, ta sutartis galiotų ir šiandien – iki visiško filmo užbaigimo", – pasakojo "Ekskursantės" prodiuseris A.Šemeškevičius.

Tačiau darbas stovėjo vietoje.

"Išsikvėpė mūsų kolegos rusai. Jie negavo pinigų, vedžiojo mus kurį laiką už nosies. Tada mes patys ėmėmės iniciatyvos – vėl pradėjome važinėti į Maskvą ir vaikščioti per GOSKINO kabinetus. Pasirodo, mūsų kūrybinė grupė jų buvo laikoma kaip neįgali. Jie buvo prisirinkę pinigų, bet nebuvo atidavę kai kurių baigtų projektų. Paskui pas juos atsirado pinigų, bet tada jau mūsų valstybė (Kultūros ministerija – red. past.) jų neturėjo. Ir tada Kultūros ministerija pasakė: "Daugiau su tuo reikalu mes nežaidžiam, prašom atiduoti juostą kitam filmui. O tada (2003 m.) buvo daromas filmas "Vienui vieni", – prisiminė A.Šemeškevičius.

Prodiuseris skendi skolose

Tačiau su lietuviais dirbusios rusų kino studijos A.Šemeškevičius nenorėjo įvardyti.

"Kai mes galutinai subyrėjom, ta studija, bijodama, kad paduosim juos į teismą (sutartis leido tai daryti), buvo išformuota. Ji pakeitė savo pavadinimą. Tam, kad mes negalėtume jai turėti netgi pretenzijų. Tai – ištisas detektyvas, ir daugiau apie tai nekalbėsiu", – griežtokai pareiškė A.Šemeškevičius.

Kaip šiame projekte atsirado režisierius A.Juzėnas?

"Kai G.Lukšas pasakė, kad prie to darbo negrįšim, mums reikėjo surasti, kas galėtų pakeisti režisierių. Ir su scenarijaus autoriumi P.Morkumi nutarėme, kad daryti šito filmo kviečiame A.Juzėną. Ir jis padarė filmą taip, kaip jį suprato. Mano nuomone, padarė filmą, kuris traukia žiūrovus. Mūsų tautai tremtis – tai gili, prasminga ir amžina tema. Tik gaila, kad Holivudo mes jau atpratinti žiūrėti lietuvišką filmą, kuris yra giliai prasmingas, kuris dar gali jaudinti žmogų", – dėstė prodiuseris.

A.Šemeškevičius teigė, kad filmas kainavo apie 3,5 mln. litų. Kultūros ministerija jam atseikėjo 2 mln. litų. Tačiau tik pradėjus filmo gamybą prasidėjo ir ekonominė krizė, 2008 m. pabaigoje pasikeitė mokesčių tvarka, įstatymai. "Supratome, kad turėsime apie 350 tūkst. litų nuostolio", – neslėpė prodiuseris.

P.Morkus prisiminė, kaip A.Šemeškevičius "Ekskursantei" įgarsinti rinko pinigus po grašį. Net neturtinga Sudervės bažnyčia paaukojo.

"Gauti pinigų nuostoliams padengti dabar yra pagrindinis mano darbas, kurį vadinu kančių keliu", – neslėpė prodiuseris.

Įstrigo į atmintį ir nepaleido

Minėtas straipsnis prieš daugelį metų sujaudino ir scenaristą P.Morkų.

"Turiu pasakyti, kad pats pirmasis impulsas šiam scenarijui atsirasti kilo prieš 24 metus, kai perskaičiau vienos moters pasakojimą apie savo pabėgimą iš tremtinių traukinio. Šitas pasakojimas kaip įstrigo į atmintį, taip ir įstrigo, – pirminio impulso net nebandė slėpti "Ekskursantės" scenarijaus autorius P.Morkus. – Jį traktavau kaip tobulą tautosakos kūrinį. Jis net paveikesnis už filmą.

Praėjus daugeliui metų, staiga mano akiratyje atsiranda G.Lukšas su A.Šemeškevičiumi ir sako: žinai, taip ir taip, ar galėtum parašyti va tokį scenarijų? Aš prisiminiau tą straipsnį ir supratau, kad to darbo noriu. Impulsas jam atsirasti buvo tiktai V.Čeplevičiūtės straipsnis."

"Ekskursantės" scenarijų P.Morkus pradėjo rašyti 1996-ųjų žiemą. Tačiau kol istorija buvo paversta filmu, ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje daug kas pasikeitė. "Ir aš pasikeičiau per 16 metų – mano ląstelės keitėsi du kartus, ar ne?" – pokštavo P.Morkus.

Pašnekovas akcentavo, kad pagrindinis šios istorijos "motoras" – A.Šemeškevičius. Kiek jis prisikentėjo, rašė, važinėjo į Maskvą, kiek gavo neigiamų atsakymų, išsisukinėjimų, – tai rekordas.

Apie Lietuvą, kuri bus paskui

Scenaristui reikėjo sukurti filmo siužetą, dialogus, atskleisti veikėjų charakterius. Gal jis iki devinto prakaito darbavosi Genocido aukų ar kituose muziejuose?

"Absoliučiai ne. Nė sekundės, – tvirtino P.Morkus. – Viską rašiau iš galvos, prisiminimų. Žinojau, kaip atrodė geležinkelio stotys karo metais, kaip žmonės buvo apsirengę, nuotraukų esu matęs. Labai greitai tą scenarijų parašiau – beveik per du mėnesius. Ir nuo to laiko jis iš esmės nepasikeitė. Tačiau laikas ėjo, bet darbai nejudėjo iš vietos. Ir aš į viską numojau ranka. Viskas rutuliojosi taip, kad scenarijus pusmečiui buvo atsidūręs sąšlavyne, – jis nieko nedomino."

Po daugybės kryžiaus kelių filmas "Ekskursantė" su puikia pagrindinio vaidmens atlikėja Anastasija Marčenkaite pagaliau baigtas ir rodomas kino ekranuose. Ar nepavėluotai jis ten atkeliavo?

"Dabar jis žiūrisi kitaip, tam tikra prasme geriau. Dabar aišku, kad tai nėra filmas apie pabėgimą. Pabėgti iš Tarybų Sąjungos buvo neįmanoma, – dėstė P.Morkus. – Kur tie jos namai – Lietuvoje? Lietuva – abstrakcija. Lygiai tokią Lietuvą ji turėjo savyje ir tenai, prie Uralo.

Sakyčiau, tai – filmas apie atėjimą į tą Lietuvą, kuri bus paskui. Ir ta mergaitė bus kitokia paskui. Jei žiūrovai filmą atidžiai žiūrės – ten yra viena maža, tarsi praslystanti scena, bet ji – tikrasis filmo finalas, bylojantis, kokia Lietuva bus paskui. Būtų gerai, kad tas filmas būtų juodai baltas, – jis nebūtų toks dailus. Juk istorija nėra daili."