Istorikas A. Švedas: mums reikia naujų mitų

Vienus miestus mes laikome gimtaisiais. Juose užaugome, galbūt sutikome pirmąją meilę ir ilgesingai vis žvalgomės atgal išvykę. Yra miestų, kurie apipinti legendomis, stulbinančio žmogaus ar gamtos sukurto grožio – bent kartą per savo gyvenimą ten tikimės nuvykti. Trečiuose jaučiamės lyg nesavi – toks šaltas ir nesvetingas atrodo tas kraštas. Kas miestą paverčia miestu? Kas kuria miesto aurą ir bendrumo jausmą?

Apie tai ir kalbamės su su Vilniaus universiteto (VU) docentu, istoriku, žurnalistu doc. dr. Aurimu Švedu. Jis priklauso po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo subrendusiai naujajai istorijos tyrinėtojų kartai, kuri kuria naują, XXI a., Lietuvos istorijos naratyvą.

– Pradėkime nuo, regis, gana paprasto klausimo. O kas yra miestas?

– Miestas tai gamtos, žmonių, architektūros ir istorijos sąveikos vieta; gyvenimo laboratorija; ekonominio, intelektualinio, kultūrinio vyksmo epicentras; niekada nesibaigiančios praeities ir dabarties akistatos laukas; ateities vizijų konstravimo ir išsipildymo erdvė. Miestas yra struktūra, kurią suformuoja daugybės dalykų sąveika ir šio vyksmo erdvę į vieną visumą sujungiantys pasakojimai. Kai kurie iš šių pasakojimų priklauso mokslo, kiti vaizduotės sferai. Dėl ką tik paminėtų pasakojimų mieste gyvenantys žmonės save suvokia kaip grupę, siejamą bendrumo pojūčio. Kai kuriuose miestuose šis pojūtis tiesiog tvyro ore ir palengva sklaidosi lyg rūkas išėjus už miesto ribų.

Miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų ir mitų plotme.

– Kas miestą kuria: žmonės, pastatai, o gal institucijos?

– Miestus visuomet kuria materialinės realybės sąveika su istorijos, atminties, pasakojimų ir mitų plotme. Vietos, kur įvyksta sąveika, gali būti pačios įvairiausios: tai senamiesčio gatvės, bažnyčių šventoriai, skverai ir parkai, upės pakrantės, stadionų aikštės ar raudonųjų žibintų kvartalai. Galima pasakyti ir dar daugiau. Miestų likimai neretai yra paveikiami įtaigių istorijų, su jomis susijusių atminties vietų ir mitų. Retsykiais kažkuo išskirtiniai miestai patys virsta mitais. Taip nutiko su Roma, Venecija, Paryžiumi, Lisabona, Praha, Niujorku ar San Fransisku.

– Kaip reikėtų apibūdinti miesto mitą?

– Miestų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad šiuo atveju galima fiksuoti keletą įvairiose laiko ir erdvės sampynose nuolat pasikartojančių pasakojimo tipų apie miestų įkūrimą ir jų žūtį; apie įstabius herojų, susijusių su konkrečiais miestais, nuveiktus darbus; apie miestų ypatumus ir jų tarpusavio skirtumus; apie miestų gyventojus.

– Ar miestas gali turėti kelis mitus?

– Kiekvienas senovės miestas Antikos pasaulyje turėjo savąjį steigimo mitą, kartais šie mitai kito arba, skirtingomis aplinkybėmis, būdavo perkuriami, taip pat – sugalvojami iš naujo. Skrupulingi praeities tyrinėtojai suskaičiavo, kad Roma gali pasigirti net 30 skirtingų miesto įkūrimo mito versijų, kurios, vienok, telkėsi aplink vestalės Rėjos Silvijos ir karo dievo Marso sūnūs dvynius Romulą ir Remą. Taigi, pasakojimai, padedantys atsakyti į kelis pamatinius klausimus ("Kas mes esame? Iš kur mes atėjome? Kodėl dalykai yra būtent tokie, o ne kitokie?"), buvo svarbūs tiek konkretaus miesto gyventojams, tiek ir visam Antikos pasauliui, nes jie padėjo žmonėms formuoti bei išreikšti savąją tapatybę, atpažinti vienas kitą, kurti ir palaikyti santykius, taip pat – jausti priklausomybę tam pačiam pasauliui. Analogiškas funkcijas mitai atliko ir Viduramžiais bei Naujųjų, taip pat Naujausiųjų laikų epochose, fiksuodami mąstymo būdus, dėl kurių žmonių grupės suvokia save, kaupia žinias, aiškina savo pačių ir aplinkinio pasaulio kilmę bei egzistavimą, o kartais bando nuspėti ateitį.

– Mitai gali turėti skirtingas funkcijas, tarnauti skirtingiems tikslams?

– Žinoma, skirtingose epochose egzistuojantys miestai ir šiuos miestus gaubiantys mitai būdavo koreguojami ir performuluojami lyg teoremos, kai jas reikėdavo patikrinti bei įrodinėti iš naujo (taip reaguojant į pasaulio kaitą). Viduramžių miestas jungė kasdienį žmonių gyvenimą su dieviškąja realybe kartu atkartodamas skirtingų dalykų egzistavimą: žmogaus kūno ir žmogiškojo pasaulio sandarą, žemės ir kosmoso tvarką, dangiškosios Jeruzalės planą. Naujųjų laikų arba sparčios urbanizacijos ir industrializacijos epochoje egzistavę miestai tapo laboratorijomis, kuriose žmogus iš naujo mokėsi nelengvo išgyvenimo miesto džiunglėse meno bei mėgino perprasti sau prisiskirtą gamtos valdovo vaidmenį.

– Kodėl mitai reikalingi šiandienos miesto gyventojams?

– Šių laikų žmogus yra kamuojamas poreikio klausti, abejoti, tirti ir išsiaiškinti. Nepaisant to, XXI a. emociškai paveikūs pasakojimai, supinantys tikrus dalykus su vaizduote ir nukreipiantys į mito gelmes, vis dar reikalingi. Mes, kaip ir kitų epochų žmonės, jaučiame gyvą poreikį pasakojimams, padedantiems susivokti laike ir erdvėje, pagelbstintiems prisijaukinant miestus, kuriuose gyvename, leidžiantiems išreikšti savąsias patirtis ir emocijas, sukuriantiems galimybes palikti ženklus, kad kažkada mums svarbūs dalykai bei žmonės egzistavo. Be to, mums reikalingi nauji mitai, kurie galėtų padėti transformuoti tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, į realias galimybes rytoj.

– Ar mes patys galime kurti naujus mitus?

– Žinoma. XXI a. žmogus gyvena mieste, dėmesingai įsiklausydamas į gatvių, pastatų ir paminklų pasakojamas istorijas bei pats tokias istorijas kuria, steigdamas naujas atminties vietas arba permąstydamas savo santykį su senosiomis, įkraudamas jas pasakojimais ir emocijomis, padedančiomis išgyventi šiandien bei kurti viltingas svajones, orientuotas ateities horizonto link. Šis procesas niekada nesibaigia. Juk istorija visuomet problematiška ir ne visa rekonstrukcija to, ko daugiau nebėra. Atmintis visuomet aktualus reiškinys, nuolat išgyvenamas ir padedantis kurti ryšį su dabartimi. O mitas įsiterpia į istorijos ir atminties santykių dramą, padėdamas šioms nuolat besivaidijančioms ir kartu negalinčioms viena be kitos gyventi sesėms dvynėms kurti įsiminimo bei užmaršties dialektiką, įprasminantį mūsų ir miestų gyvenimus.


Šiame straipsnyje: Aurimas Švedasmitaimiestai

NAUJAUSI KOMENTARAI

.

. portretas
na ypac nevykes mitas tai yra - kauno mitinis zveris, kuris yra kuriamas keks 2022 vadybos. neturintis jokios ateitis ir aisku praeities. marketinginis projektas vienadienis.

Mitas jau yra

Mitas jau yra portretas
Anot konservatorių - Lietuva nuo 0 sukurta 1990-ais Vytauto Landsbergio, su visomis chruščiovkėmis, taboru, narkomanais ir girtuokliais. KGB agentai irgi sukurti ir įslaptinti jo.

hihi

hihi portretas
istorikas_svedas...........
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių