Į Lietuvą atvykęs Jad Vašemo Holokausto aukų ir didvyrių muziejaus direktorius Avneris Šalevas sako pastebintis Lietuvos valdžios ir intelektualų pasirengimą tinkamai įvertinti holokausto istoriją.

Po Vilniuje vykusios diskusijos, kurioje tartasi dėl Panerių memorialo rekonstrukcijos, interviu BNS naujienų agentūrai svarbiausio holokausto muziejaus pasaulyje vadovas sakė tikįs, kad Seimo sprendimas 2011-uosius paskelbti Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais rodo gilią brandą, kuriai trukdė atsirasti sovietmečio propaganda. A.Šalevo teigimu, Lietuva turi teisę skleisti pasauliui žinią apie sovietų nusikaltimus, bet lyginti Hitlerio ir Stalino režimus yra netinkama.

- Atvykote į Lietuvą dalyvauti Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metų renginiuose. Kokį įspūdį susidarėte - ar Lietuva šiandien gali ir yra pasirengusi kalbėti visiškai atvirai apie holokaustą Lietuvoje, jį minėti ir įamžinti?

- Iš esmės atsakymas turėtų būti teigiamas. Bet jūs klausiate apie dvi skirtingas fazes - galėti ir būti pasiruošusiam.

Didžioji dalis visuomenės ilgą laiką nežinojo faktų apie šį svarbų Lietuvos gyventojų istorijos puslapį, žydų bendruomenę. Sovietmečiu buvo vystoma kita koncepcija, politinė istorijos versija. Sovietai norėjo iškreipti istoriją - esą Hitleris, fašistai žudė ne žydus, ne lietuvius, bet tiesiog gerus sovietų piliečius...

Reikia laiko, kad visuomenė subręstų susidoroti su nauja informacija, naujomis žiniomis.

Manau, kad intelektualai ir didelė dalis politinių lyderių yra pasirengę. Būtent todėl parlamentas nusprendė paminėti šiuos metus. Tai ne tik viešieji ryšiai - manau, kad yra gilesnis suvokimas. Geras ženklas yra ši konferencija, kai ekspertai, istorikai, Kultūros ministerijos atstovai tarėsi, ką daryti su Paneriais.

Mano supratimu, svarbiausia, kad būtų rimti, sistemiški žingsniai švietimo srityje. Ir tai jau vyksta ne vienus metus - mokytojai yra apmokomi, vyksta į seminarus Jad Vašeme, kiti apmokomi Vilniuje ar dar kitur.

Tuo pat metu manau, kad neleistina yra, kaip kartais sakoma, "konkurencija" tarp holokausto ir sovietų įvykdyto genocido, žiaurumų atminties ir istorijos.

- Šis klausimas interpretuojamas labai skirtingai. Lietuvos pareigūnai kartais kritikuoja Vakarus, kad jie nesupranta, tinkamai neįvertina komunistinių režimų nusikaltimų, tuo metu Lietuva pati kartais kaltinama nacių ir sovietų nusikaltimų "lyginimu". Ar sutinkate su tokiomis pozicijomis?

- Visiškai teisėta yra tirti, minėti ir aiškinti buvusius sovietų žiaurumus, kurie dabar Lietuvoje apibrėžiami - dėl to aš nesiginčiju - kaip sovietinis genocidas ar lietuvių genocidas, kurį vykdė sovietai. Tai jūsų istorija, teisėta ją žinoti ir skleisti informaciją.

Bet negalima sakyti, jog būtina sulyginti Staliną ir Hitlerį ir nebandyti suprasti kiekvieno iš jų atskirai, skirtingų ideologijų, aplinkybių, skirtingų nusikaltimų. Mes tai minime, nes norime, kad augtų istoriją išmanantys jaunuoliai su atsakomybės jausmu. Tam reikia atskirti ir studijuoti, kokia buvo Vokietijos nacių ideologija.

Tai neįvyko dėl to, kad tai buvo totalitarinis režimas. Žinoma, manyčiau, kad demokratiniame režime tai nebūtų įvykę. Juk buvo kitų totalitarinių režimų, pavyzdžiui, Musolinio.

Taigi lyginti nereikia. Jei reikia paminėti sovietų baisius nusikaltimus - tegu tam būna diena. Bet aš prieš abiejų totalitarinių režimų aukų minėjimą rugpjūčio 23 dieną. Juk buvo daugybė totalitarinių režimų - Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje režimai nebuvo demokratiniai. Ar turėtume juos įdėti į vieną lentynėlę? Aš taip nemanau. Naciai norėjo sunaikinti visas žmogiškąsias vertybes, kurios tuo metu buvo Europoje, jie kūrė naują vertybių piramidę, paremtą beprecedentiniu principu - vien rase.

Netgi Vakarų Europos valstybėse prireikė laiko įvertinti nusikaltimus ir juos suprasti. Reikėjo mažiausiai 20 metų politiškai išspręsti šiuos klausimus. Ir tai padarė ne žydai, o antroji karta, jauni žmonės. Jie pasigedo savo istorijos puslapio.

- Ar tikite, kad Lietuvoje bent kažkiek gali būti atkurtas žydų paveldas?

-  Sunkus klausimas. Ir taip, ir ne.

Dalis žydų paveldo buvo sunaikinta. Geriausias pavyzdys yra jidiš kalba. Bijau, kad jidiš daugiau iš esmės nebeatkuriama. Išnyko ir įprastas žydų gyvenimo būdas Lietuvoje, Lenkijos rytuose, Baltarusijoje, kai kuriose Ukrainos dalyse, kur mažos bendruomenės gyvendavo kaimuose...

Kita vertus, žydų gyvenimas tęsiamas tiesiant tiltus į praeitį, ne tik studijuojant ir suvokiant Šoa (holokaustą - BNS) - tęstinumas yra ir žydų dvasioje. Tęstinumą matome santykinai naujuose žydų centruose, visų pirma Izraelyje, taip pat JAV, Europoje. Žydų filosofija, kūrybingumas tęsiasi iš šankų.

Negaliu prognozuoti, ar Lietuvoje gali atsirasti garsios asmenybės, garsūs rašytojai ir padaryti įtaką bendruomenei. Galbūt...