– Prieš trejus metus savo ateitį įsivaizdavai kitokią, nei dabar, – gerai mokeisi, ruošeisi tapti mediku. Kas nutiko, kad planai pasikeitė kardinaliai?

– Kartą pabandžiau save įsivaizduoti gydytojo kabinete kiekvieną dieną priimantį ligonius. Išgąsdino mintis, kad kasdien gydysiu beveik tas pačias ligas, bus rutina (tuo metu dar nesupratau, kad rutina gali būti įdomi). Taigi nebežinodamas, ką studijuoti, ėmiau ieškoti savęs. Išsikėliau užduotį tobulėti kaip asmenybė, pavyzdžiui, imtis iki tol mane bauginusių veiklų: iššokti parašiutu, viešai kalbėti prieš šimtus žmonių, išsimaudyti žiemą ledinėje Baltijos jūroje, užkalbinti atsitiktinius praeivius. Vienuoliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja Raimonda Rumbinaitė pasiūlė dalyvauti esė konkurse. Nors man sekėsi rašinėliai, aš mėgdavau maištauti: pavyzdžiui, kai tekdavo rašyti, kodėl reikia mylėti tėvynę, dėstydavau, kodėl nereikia mylėti, juk nepasirenki, kokioje vietoje gimsti. Bet dalyvauti kažkokiame konkursėlyje?.. Juk tai nevykėliška! Ir vis dėlto supratau, kad tai puiki proga išeiti iš komforto zonos, giliai įkvėpiau ir sutikau. Pradėjau rašyti po esė kas savaitę, dirbdavau prie jų savaitgaliais, o užbaigęs įsijungdavau filmo "Rokis" garso takelį ir džiaugdavausi: štai, išsėdėjau kelias valandas ir parašiau.

– Kas tau šiandien yra rašymas?

– Būsiu atviras, rašymas buvo ir tebėra gan egoistiškas tikslas – tai saviekspresija, būdas pasinerti ir užsimiršti. Mane žavi, kad galiu susikurti pasaulį, rašyti, ką noriu. Pavyzdžiui, norėjau, kad mano pirmasis romanas "Akiniai nuo mėnulio" būtų ne apie persaldintą, diabetą keliančią meilę, taigi pasukau priešinga linkme: pagrindinis herojus Basteinas gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų jo paskutinė, todėl daug mylisi, svaiginasi, niekina gyvenimą. Bet tai daro suvokdamas egzistencijos absurdą; kadaise jis Prahoje studijavo filosofiją, kol susirgo vėžiu ir iš ramaus vaikino tapo ciniku. Tad greičiausiai man rašymas patinka dėl to, kad, visų pirma, pabėgu nuo šio pasaulio, išreiškiu save, o visai neseniai supratau, jog savo mintimis galiu padėti kitiems – suteikti pasitikėjimo, įkvėpti, pakeisti pasaulėžiūrą.

– Kiek žinau, tavo sprendimas rašyti, tėvų ir mokytojų, švelniai tariant, nebuvo sutiktas palankiai. Kaip jiems bandei paaiškinti tokį drąsų savo ateities planų pokytį?

– Kai septyniolikos metų jaunuolis paisto apie rašytojo kelią, yra įsitikinęs, kad rašys ir gyvens iš knygų ir į aukštąją nestos, nors gali tai padaryti nemokamai, nieko keisto, jog suaugusiam žmogui tai atrodo kvailystė. "Mokaisi puikiai, geriau pasirink norimą profesiją ir rašyk laisvalaikiu", – sakydavo tėvai. Ne kartą diskutavome, aiškinau, kad veikiau jau pasirinksiu rašytojo kelią ir misiu iš pravažiuojančių automobilių išmestais obuolių graužtukais, nei studijuosiu ir vis klausiu savęs: o kas, jeigu? Sakiau, nesvarbu, ką gyvenime veiksi, vis tiek baigtis ta pati. Tad kodėl nesurizikavus? Bet kada galėsiu grįžti prie mokslų. Buvo nemažai pykčių, ir ašarų buvo, bet su tėvais dabar sutariu kaip niekada puikiai, esu jiems be galo dėkingas (linkėjimai Miglei ir Rolandui), ir džiaugiuosi, kad perdėtai savimi pasitikėjau, užsispyriau.

– Tačiau vėliau susidūrei su šiokiais sunkumais, kad ir bandant įkalbinti leidyklas leisti tavo romaną. Ar pačiam nekildavo abejonių, kad galbūt darai didžiulę klaidą?

– Labai džiaugiuosi, kad turėjau pakankamai ego nesiklausyti aplinkinių nuomonių. Kai rašiau pirmąją knygą, tikėjau, kad rašau pačią geriausią knygą pasaulyje (šypsosi). Ir jei taip nebūčiau manęs, gal dabar studijuočiau mediciną? Tikėjau savimi, maniau, kai parašysiu laišką leidyklai, neabejotinai gausiu atsakymą: "Puiku, Lukai, šaunuolis, best book ever (geriausia knyga istorijoje – iš anglų k.), išleisime šimto tūkstančių egzempliorių tiražu." Kai parašiau daugybei leidyklų, o kurios nė neatsakė, pagalvojau, gerai, teks išleisti pačiam, tik... kas ją skaitys? Knygynuose guli tūkstančiai knygų, tarp jų dulkės kažkoks aštuoniolikmečio Luko Petrausko romanas – kam jis rūpės? Dėl to susikūriau socialinio tinklo "Instagram" paskyrą, pradėjau ten kelti savo kūrybą, kad žmonės žinotų, jog galbūt iš tiesų turiu, ką pasakyti, kad mano laki fantazija gali sujudinti ir jų vaizduotę.

– Esi kilęs iš Kuršėnų miestelio. Papasakok, kaip jaučiasi kūrybingas paauglys, gyvendamas mieste, kuris, pasak "Wikipedios", šiandien turi 10 921 gyventoją.

– Niekada nebuvau tas aktyvus paauglys, einantis į šokius, koncertus, teatrus, – labiau mėgdavau tiesiog būti su draugais; aktyvaus kultūrinio gyvenimo nepasigedau, nors mažuose miesteliuose, žinoma, ir taip jo nėra per daug. Gyvenant mažame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, jaučiama didelė bendruomeniškumo dvasia. Vaikystėje su draugais prisigalvodavome kvailysčių – rūkydavome į laikraštį susuktą šieną, spęsdavome spąstus ežiukams... Dar gyvenome beveik be kompiuterių, daug laiko praleisdavome lauke. Nebuvau tas vienišas vaikas, sėdintis kampe su knyga.

– Daug kalbi apie išėjimą iš komforto zonos, pats išbandei įvairiausių dalykų – nuo mėginimo tapti mokyklos prezidentu iki vos tragedija nepasibaigusio šuolio su parašiutu. Ar dar liko dalykų, kurie tave gąsdintų?

– Mane gąsdina naujos pažintys. Net ir šiandien nerimavau, kaip čia bus – juk matomės pirmą kartą (šypsosi). Tebekyla nerimas ir viešai kalbant, todėl gal pastarąsias dienas ir jaučiu šiokį tokį stresą, nes rytoj vyksiu į Uteną, per miesto šventę kalbėsiu jaunimui. Mėnesį gyvenu labai patogiai, laikas pasigąsdinti.

– Kaip sprendimas siekti savo svajonės pakeitė tave?

– Jeigu būčiau turėjęs idėją būti rašytoju ir jos atsisakęs, manau, būčiau gailėjęsis ir nuolat galvojęs: "Kas būtų, jeigu?.." Ir tėvams esu sakęs, kad noriu nestudijuoti, bet būti rašytoju ir jau geriau bandydamas įsitikinsiu, kad man nelemta, negu visą gyvenimą galvosiu, kas būtų buvę bei dvidešimt metų kaltinsiu tėvus sugadinus man gyvenimą. Kai esame paaugliai, dažnai galvojame, kad tėvai yra Dievai, be kurių mes neišgyvensime. Tačiau šią tėvų visagalystę atsinešame iš vaikystės, kada mūsų gyvybė išties nuo jų priklauso. Man laiku pasisekė suprasti, kad tėvai nebūtinai žino geriausiai. Ir gyvenime ne taip viskas ir svarbu. Problemas susikuriame. Gyvenimas labai paprastas.

– Visose gyvenimo srityse vadovaujiesi filosofija, kad geriau jau nesėkmingai pabandyti, negu nepabandyti ir galvoti, kas būtų buvę.

– Ne, nes iš dalies esu bailus. Dėl to ir išėjau iš komforto zonos, kad pažaisčiau su baimėmis ir impulsyviais instinktais, sakančiais: "Nedaryk to ar ano. Ką pagalvos kiti? Lukai, net nebandyk!" Dabar jau dažniau pasiseka įveikti save, bet dėl to nėra kalta tik ši filosofija. Pavyzdžiui, prieš porą mėnesių žengiau savotiškos krizės link. Nors nepavadinčiau to darboholizmu, o labiau konstruktyviu tikslo siekimu, bet buvo taip, kad dirbdavau (tebedirbu) dešimt ar keturiolika valandų kasdien – nesvarbu pirmadienis ar sekmadienis. O jei išeidavau su kokia mergina ar draugu pabūti, jau po kelių valandų atrodydavo, kad švaistau laiką – jausdavau nerimą atsipalaiduodamas. Birželio pabaigoje ėmiau išgyventi savotišką neužpildomos tuštumos jausmą. Viskas kaupėsi, kol vos neišprotėjau – nebegalėjau nieko daryti, kimšau saldumynus, užkandžius, o paskui sprogau. Tyla. Susimąsčiau: dėl ko aš čia tiek jaudinuosi? Kam tiek mąstau? Kodėl ieškau būdų užpildyti krūtinėje skylę, jeigu galų gale vis tiek niekas nesvarbu? Jeigu dabar kas nors numestų ant Žemės didžiulę bombą ir visi žmonės išnyktų, tai nebūtų tragedija – nieko nebūtų. Bet būtų tragedija, jei dalis žmonių išgyventų. Tai reiškia, kad žmonės susikuria prasmę. Ir nieko čia naujo: Alberas Kamiu apie gyvenimo absurdą kalbėjo savo esė "Sizifo mitas". Bet viena reiškia tai, o kita – tai išgyventi. Supratus, kad niekas nesvarbu, pasidaro labai sunku, nes tada kyla klausimas, kam apskritai kažką daryti, kas iš to? Jeigu vis dėlto niekas nesvarbu, vadinasi, galiu susikurti kokį tik noriu tikslą, gyventi, kaip užsimanysiu, ir, svarbiausia, ramiai. Be galo vertinu vidinę ramybę, tylą.

– Nors pirmąjį romaną parašei septyniolikos, jame, kaip ir antrajame, gausu atvirų, ir, galima sakyti, nenuobodžių sekso scenų. Ar nebuvo baisoka, kad tavoji kūryba bus interpretuojama per autoriaus, šiuo atveju, tavo asmenį, ir dėl jauno amžiaus bus nurašoma erotinėms paauglio fantazijoms, o ne palaikyta normalia ir reikalinga literatūrinės raiškos priemone?

Ėjau iš komforto zonos, kad pažaisčiau su baimėmis ir impulsyviais instinktais, sakančiais: "Nedaryk to ar ano. Ką pagalvos kiti? Lukai, net nebandyk!"

– Paprasčiausiai rašiau, tikėjau pirmąja knyga, žinojau, kad kažkam ji nepatiks, bet norėjau parašyti kūrinį, kuris būtų kitoks. Kurti erotines ar smurtines siužeto linijas buvo smagu, įdomu. Atsimenu, vos pradėjau rašyti pirmus "Akiniai nuo mėnulio" puslapius, mačiau, kad bus kitokia knyga. Aišku, kai mano mama ją skaitė, klausė: "O kam to sekso tiek daug?", tėvas irgi: "O kodėl ne apie meilę kokią?" (juokiasi). Jie, aišku, iš tėvų pusės žiūri – štai, mano sūnus, o tokius dalykus parašė. Mano mama – pradinių klasių mokytoja, jai turbūt irgi neramu, jeigu paskaitys kolegos ir paskui galvos: "Kokį tu sūnų užauginai? Jis – pabaisa!" Tie, kurie mane pažįsta, sakė, kad esu panašus į pirmosios knygos herojų. Į šį veikėją sudėjau tamsiausias savo asmenybės dalis, jį paverčiau savimi, bet visišku kraštutinumu. Su juo dalijamės ir juodu humoru, rašydamas romaną pats buvau gan arogantiškas, ciniškas, nors dabar jau esu ramesnis, jausmingesnis.

– Jautriai reaguoji į kritiką?

– Priklauso, kieno ir kokia ji. Jei kritikoje, net ir nepagrįstoje, įžvelgiu dalį tiesos, ją priimu, atsižvelgdamas patobulinu kūrybą. Savo knygas pirmiausiai duodu paskaityti artimiesiems, klausiu, kas patiko, o kas ne, nes tada galiu konstruktyviai koreguoti rankraščius prieš išleisdamas juos į dienos šviesą. Tikslinga kritika man patinka. Tik nemėgstu, kai kritikuojama tarsi iš aukšto.

– Pakalbėkime apie kūrybinius procesus. Ar pradėdamas rašyti knygą, jau žinai, kaip vystysis istorija iki paskutinių eilučių, ar esi iš tų kūrėjų, kurie tik sutveria herojus, o paskui šie jau elgiasi savarankiškai?

– Girdėjau, būna dviejų tipų rašytojų. Vieni parašo paskutinį knygos sakinį, o tada kuria nuo pradžių. Kiti pradeda knygą ir visiškai neįsivaizduoja, kaip ji baigsis. Esu sukūręs tris romanus (išleidęs du), ir juos kurdamas nenumaniau, ką rašysiu kitame puslapyje ar pastraipoje. Man be galo įdomus kitoks pasaulis – pasaulis, kurį kuriu fantazijoje. Viską knygoje išgyvenu, matau veikėjus iš šono, jaučiu, ką jie jaučia, bijau, ko jie bijo, jų mintys – mano mintys. Kuriant antrąjį romaną "Nevieniša vienatvė" patiko auginti pagrindinį veikėją Genfrą – vyrą, kuris nekalba, o tik murma, mykia ir kartais suploja delnais, gyvena vidury begalinio miško. Tame miške jis šnekasi su dangumi tarsi su geriausiu draugu, mylisi su ugnimi, bijo tamsos, kuri, rodos, naktimis šnibžda jam į ausį – verčia iš lovos ir ragina medžioti... žmones. Rašydamas knygą nusprendžiau vis grįžti į veikėjo praeitį, turėjau sugalvoti, kodėl Genfras, kadaise normalus, mielas berniukas, išsikėlė į trobelę miške.

– Skaitant tavo romanus susidaro įspūdis, kad mažokai aprašai herojų paveikslus, smulkiai nenupasakoji tokių dalykų, kaip išvaizda. Tai – apgalvotas kūrybinis sprendimas?

– Detalėms neskiriu daug dėmesio, nes man nuobodu jas skaityti kitų autorių knygose. Ilgi aprašymai knygoje, mano nuomone, žudo jos dvasią, juos skaitant darosi nuobodu. Be to, veikėjo paveikslas detalus ar ne, veikėją skaitytojas įsivaizduos savaip. Svarbiausia paminėti svarbiausias detales.

– Tavo dviejuose jau išleistuose romanuose gausu prievartos, bjaurokų herojų poelgių, įkalinančių ligų, negatyvių išgyvenimų. Kokia visos šios tamsos reikšmė ir misija?

– Rašau spontaniškai, mano veikėjai tarsi patys pakliūna į tokias situacijas. Gal tai vyksta dėl to, jog mano smegenyse daug tamsos. Kai dirbau prie savųjų jau išleistų romanų, tuo metu manyje buvo daug negatyvo. Kitas dalykas, man patinka aštrūs išgyvenimai, nes jie tikresni, labiau stimuliuoja mano (ir skaitytojų) emocijas. Mėgstu į sunkias situacijas pakliūnančius veikėjus, o kadangi rašydamas viską išgyvenu, patinka per knygos herojų patirti tai, ko šiaip gyvenime nepatirčiau. Ir nesakyčiau, kad rašydamas "netaisyklingus išgyvenimus" siekiu sukurti vien wow faktorių ir taip sudominti skaitytojus. Gal dalis tiesos yra, kad norisi sukrėsti, bet, taip, rašau tiesiog dėl to, kad man taip rašyti patinka. Fantazijoje aš gyvenu. Ne visada norisi cukrinių pasakų.

– Esi akivaizdus pavyzdys to, kaip socialinių medijų įtaka persimeta ir į "popierinę" literatūrą – padėkas savo romane žmonėms surašei nurodydamas ne jų vardus ir pavardes, o "Instagramo" slapyvardžius. Pats esi ne tik spausdintos literatūros rašytojas, bet ir populiarus trumpų, kartais net keleto žodžių įrašų tinklaraštininkas socialinių tinklų platformose. Kokią įtaką, tavo manymu, literatūrai turi socialinės medijos?

– Įdomu, kad šiuo metu žmonės kaip tik skaito daugiau nei bet kada – kalti feisbuke, instagrame esantys prierašai po nuotraukomis. Pasikeitė tik skaitymo forma. O knyga yra savotiškas pabėgimo nuo realybės būdas. Kai nebūdavo knygų, vaikai žaisdavo lauke, paskui, J.Gutenbergui išradus spaudos presą, knygos tapo prieinamos platesnei visuomenės daliai, vėliau atsirado radijas, televizija. Žmonės renkasi mėgstamas pabėgimo formas, kurių daugiausia dabar internete, gal todėl knyga kaip medija ne tokia patraukli. Ir visgi socialiniai tinklai nėra literatūros pabaiga. Technologijos žengs tik į priekį, literatūra taip pat turėtų neatsilikti. Ji įgaus kitų formų: gal po šimto metų užsidėsime specialų šalmą primenantį įrenginį, užsimerksime, ir girdėsime skaitomą siužetą su garso efektais, smegenys bus stimuliuojamos taip, kad keltų vaizdinius, susijusius su pasakojamu naratyvu. Arba speciali programa rodys tuos vaizdinius ekrane.

– Beje, nors tavo rašomuose romanuose gausu tamsos, lyginant juos ir įrašus socialinėse medijose, gali pasirodyti, kad pastarosiose esi romantiškesnis, švelnesnis. Vienas pavyzdžių: moterys tavo knygose dažniau yra vien sekso objektai, o "Instagramo" įrašuose – dievybės, karalienės, idealai. Tai – apgalvotas žingsnis ar tiesiog atskiri savo kaip rašytojo ir influencerio įvaizdžius?

– Mano romanuose moterys jautrios, mylinčios, kai kurios – na, gal ir sekso objektai. Bet tai pagalbiniai veikėjai. Požiūris į dailiosios lyties atstoves ten neatsiskleidžia. Ir... taip, rašydamas pirmąją knygą nevertinau jų taip, kaip vertinu dabar. Dabar suprantu, kiek daug man davė moterys – mama, merginos – ir esu labai joms dėkingas. Su branda, patirtimi požiūris į moterį tikrai keitėsi. Mažiau berniokiško įžūlumo, daugiau, kad ir kaip saldžiai nuskambėtų, tyros meilės.

– Nemaža dalis tavo herojų atsisako gilaus žmogiško bendravimo, jausmų, darančių juos pažeidžiamus, stengiasi būti gan ciniški. O tu pats, ar tiki tikra meile?

– Taip (šypsosi).

– Dienos šviesą netolimoje ateityje išvysti turėtų ir trečioji tavo knyga. Kokia ji bus? Kada jos laukti?

– Ji greičiausiai bus išleista 2019 m., prieš knygų mugę. Knyga yra apie utopinį, futuristinį pasaulį (kuriame galbūt vieną dieną gyvensime), ir šiame pasaulyje laimė yra valiuta. Ne euras, ne doleris, o laimė.

– Lengviau parašyti pirmą knygą ar trečią?

– Kai išleidi daugiau knygų, supranti, kad reikia ne tik kurti spontaniškai, kaip dariau su pirmuoju romanu, bet stengtis, kad veikėjas elgtųsi tikslingai – kad neklaidžiotų po siužetą. Tobulėja ritmas, stilius. Svarbiausia – rašyti kasdien. Be išimties. Ir mėgautis. Ir gyventi. Ir priminti sau, kad viskas bus gerai, kad ir kaip bus blogai.