Birželio 3 d. 12 val. Trakų kultūros rūmuose vyks nacionalinės parodos uždarymo bei laureatų paskelbimo ceremonija.

Šiemet baigiamajame ture dalyvauja penkiasdešimt vaikų ir jaunuolių iš įvairių Lietuvos kampelių – pajūrio, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dainavos bei Sūduvos kraštų. Aštuoniose regioninėse parodose buvo atrinkta po šešis arba septynis moksleivius, iš savo bendraamžių išsiskyrusius kūrybiškumu, kruopštumu, fantazija, darbštumu bei meistrystės įgūdžiais. Vieni jų pristatė tradicinius, savo kraštui būdingus dirbinius: žemaičiai – skulptūras, baltuoju siuvinėjimu puoštą skarelę, Klaipėdos krašto atstovai – delmonų kolekciją, pamario puošmeną vėtrungę, vilnietė – verbų rinkinį. Kiti drąsiau interpretavo – pateikė tradicijas šiuolaikiškai per formas, medžiagas, dirbinių paskirtį. Pastebima, jog regionuose formuojasi tam tikrų dailės šakų meistrystės mokyklos. Išsiskiria keli centrai, kur ruošiami popieriaus karpytojai ar aktyviai perduodamos paprotinės dailės – margučių marginimo bei sodų rišimo – tradicijos.

Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamam konkursui darbus pristato įvairaus amžiaus moksleiviai, tačiau šiais metais gerokai aktyvesni jaunesnieji konkurso dalyviai (10–14 m.), savo dirbiniais ir jų kolekcijomis pranokę net kai kuriuos vyresnius varžovus. Daugumai jaunųjų meistrų – tai pirmasis konkursas, kuriame jie debiutuoja su molinėmis ir medinėmis skulptūromis, preciziškai suvertais karoliukų vėriniais, ažūriniais karpiniais bei kitais nuostabą ir susižavėjimą keliančiais dirbiniais. Savo naujais kūriniais ar papildytomis ankstesnėmis kolekcijomis naujokų gretas pastiprina senbuviai, kai kurie – ankstesnių metų laureatai.

Finaliniame ture moksleivių kūrinius pagal jų meninę vertę, meistriškumą, kūrinio sąsajas su lietuvių liaudies dailės, etninės kultūros tradicijomis vertins komisija, kurią sudaro muziejininkai, dailėtyrininkai ir etnografai. Trijų geriausių kiekvienos amžiaus grupės kūrinių ar kūrinių kolekcijų autoriams bus įteikti konkurso simboliai – sidabro vainikėliai.

Pažindami senuosius gimtojo krašto amatus, savomis rankomis juos perkurdami, dirbiniuose pabrėždami regiono unikalumą jaunieji kūrėjai palaiko tradicijų gyvastį. Perimdami patirtį iš savo mokytojų ir meistrų, dirbdami ir tobulėdami jie kuria Lietuvos liaudies dailės istoriją – naują, kitokią, tačiau itin reikalingą.