Knygoje ji su humoru ir ironija pasakoja apie šalyje prasidėjusį didelio masto karą ir ukrainiečius pabėgėlius Ispanijoje. Kaip gyventi su kalte, kad nelikai kariaujančioje tėvynėje, kaip be baimės pažvelgti į naujienas telefone ar nebijoti pakelti akių į dangų – per vienos šeimos istoriją romane skleidžiasi visas kariaujančios tautos paveikslas.
Humoras – šio romano varomoji jėga. Būtent humoras, pasak J. Kuznecovos, padeda apdoroti realybę, kuri darosi vis baisesnė. Pokalbis su J. Kuznecova, kuri – tarp šių metų Vilniaus knygų mugės viešnių – apie kūrinį ir jį inspiravusią realybę.
– Romane apie karo pabėgėlių patirtis pasakojate su humoru. Kaip atradote toną, leidžiantį juoktis, kai labai skauda?
– Gyvenime mažai kas yra tik juoda arba balta. Net ir liūdniausios patirtys turi šiokį tokį humoro prieskonį. Pirmosiomis Rusijos invazijos savaitėmis Ukrainoje plito galybė memų ir juokelių, kurie, man atrodo, padėjo mums atsilaikyti. Aplinkui daug ašarų ir kančios, bet tai nereiškia, kad praradome gebėjimą juoktis. Juokas padeda apdoroti realybę, kuri darosi vis baisesnė.
Žinoma, ne apie viską galima juokauti – egzistuoja riba, kurios nereikėtų peržengti. Tačiau ši riba nėra aiškiai apibrėžta: ji egzistuoja kiekvieno galvoje, tad, tik pasikliaudamas nuojauta, gali nuspręsti, kas priimtina, o kas ne. Viliuosi, kad „Kopėčiose“ neperžengiau šios ribos. Tačiau prisipažinsiu – labai bijojau išleisti šią knygą.
– Nepaisaint Jūsų baimės, „Kopėčios“ pripažintos skaitomiausiu 2023 m. romanu Ukrainoje. Kokių reakcijų iki šiol sulaukiate apie knygą?
– Daug žmonių sakė, kad ši knyga – tarsi dokumentika apie jų gyvenimus. Pirmomis karo savaitėmis daugybė ukrainiečių susibūrė su artimaisiais (nebūtinai užsienyje). Taigi ta kasdienė rutina, kupina absurdiškų situacijų ir sunkumų, daugeliui pasirodė puikiai pažįstama. Prisimenu, vienas skaitytojas paklausė: „Iš kur sužinojote, kaip atrodė šaldytuvas, kai į mano namus atsikraustė visa šeima?“
– Esate pasakojusi apie skaitytoją, kuris po „Kopėčių“ suprato turįs teisę egzistuoti. Kare dažniausiai kalbame apie didvyrius, pasipriešinimą ir kovą, bet Jūs rašote ir apie baimę kariauti, išvykimą ir kaltę, kad palikai tėvynę. Kodėl Jums buvo svarbu kalbėti apie šias neherojiškomis laikomas patirtis?
– Neturėjau tokio tikslo... Tiesiog vis aiškiau suprantu, kad didžiulio masto karas – tai begalė skirtingų patirčių ir požiūrių. Nekariauju ir gyvenu lydima kaltės jausmo, kaip ir daugybė ukrainiečių. Kaskart ką nors nusipirkusi, pavyzdžiui, suknelę, pagalvoju, kad taip nedera elgtis, kad dabar tikrai ne laikas grožėtis suknelėmis ir jas pirkti. Tada pervedu tokią pačią sumą kariuomenei ir toliau gyvenu graužiama kaltės. Tai išgyvena daugybė ukrainiečių, tad, man atrodo, svarbu aprašyti ir tokias patirtis.
– Kokia laimė nebijoti pažvelgti į telefono ekraną, atsidaryti naujienų portalą ir nesibaiminant pakelti akis į dangų – tokiomis detalėmis romane parodote, kaip greitai subyra normalus gyvenimas. Tikriausiai šios patirtys ateina iš kasdienybės?
– Taip, visiškai. Prisimenu mamą, kuri, pirmą kartą nuo karo pradžios išvykusi į užsienį, pravirko vos tik pamačiusi virš Barselonos skrendančius lėktuvus. Mes vis grįžtame prie to paties klausimo: kaip mums tai galėjo nutikti?
Normaliais laikais telefonai mums buvo dopamino šaltinis, o prasidėjus karui ekranai ėmė kelti vien stresą ir baimę. Tai tarsi portalas į pragarą.
Iš kur sužinojote, kaip atrodė šaldytuvas, kai į mano namus atsikraustė visa šeima?
– Kopėčių metafora turbūt svarbi ne tik kalbant apie karo išgyvenimus. Juk visi mes turime savo gyvenimo kopėčias.
– Turbūt svarbiausias klausimas romane – šeimos santykiai. Mano mamos kirpėjas, perskaitęs „Kopėčias“, pasakė: „Pagaliau supratau, kodėl mano vyresnėlis nebenori su mumis gyventi!“
– Po 2022-ųjų Lietuvoje gerokai padaugėjo ukrainiečių literatūros vertimų. Tiesa, kartais pasigirsta ir dilema – ką apskritai gali literatūra karo akivaizdoje. Esate sakiusi kolegoms: jei galite rašyti – rašykite. Ar pačiai pavyksta laikytis šio principo?
– Tiesiog negaliu pabėgti nuo rašymo. Man tai – būdas suvokti gyvenimą. Šiuo metu literatūra Ukrainoje klesti, ypač poezija. Žmonėms reikia apmąstyti tai, ką jie išgyvena, reikia apie tai paskaityti.
Aišku, literatūra neišsprendžia jokių problemų – tą daro tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Tačiau turime vilties, kad giliai apmąstytos patirtys pasitarnaus kitoms tautoms kaip vakcina nuo imperialistinių ambicijų ateityje. Tai veikė kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Deja, tik viena blogio pusė buvo nubausta, o kita – SSRS – išėjo kaip laimėtoja, nesulaukusi atpildo už daugybę siaubingų nusikaltimų.
– Į Vilniaus knygų mugę atvykstate iš Barselonos, o grįšite į Kyjivą. Kur šiandien bėga Jūsų gyvenimas? Kaip karas pakeitė gyvenimo ritmą?
– Nuo 2009 m. gyvenau keliose šalyse ir Europa man atrodė saugi, puikų susisiekimą turinti vieta. Beveik nesvarbu, kokioje šalyje būčiau, – jausdavausi kaip namie. Vizų režimo panaikinimas Ukrainai 2016 m. buvo didelis mūsų pasiekimas. Tuomet dirbau Ukrainoje, o mano šeima gyveno Vokietijoje, tad pusryčiaudavau Frankfurte, o pietaudavau jau Kyjive. Vienoje paskutinių prieš karą mano darytų nuotraukų matyti per Kyjivą tekantis didingas Dniepras. Fotografavau iš lėktuvo, nė neįtardama, kad po kelių savaičių tas oro uostas taps kovos lauku, o civilinė aviacija bus uždrausta metų metams.
Dabar Ispaniją laikau savo antrais namais – puikiai pažįstu ir branginu šią šalį. Vis dėlto ji niekada neatstos tikrosios gimtinės, tad darau viską, kad mano vaikai irgi jaustų ryšį su Ukraina. Kelionės į Ukrainą dabar sudėtingos, bet vis tiek vykstu kas porą mėnesių. Mano sesuo gyvena Kyjive, o mama ir močiutė – kaime centrinėje Ukrainoje, kurį aprašiau pirmame romane. Ten mano priedanga.
Meluočiau sakydama, kad man nebaisu. Šią vasarą savo kaime su vaikais praleidau tris mėnesius ir kiekvieną naktį, prasidėjus dronų atakoms, pykdavau ant savęs: „Kokio velnio čia atsitempei vaikus?“ Tačiau ryte apsupta mylimiausių žmonių grožėdavausi sodu ir galvodavau: „Iš tiesų viskas ne taip ir blogai.“ Tada ateidavo kita naktis ir tas gręžiantis garsas vėl perskrosdavo dangų.
– Nuo plataus masto invazijos pradžios netrukus sueis ketveri metai – nuovargis gilėja, beviltiškumo jausmas stiprėja, bet viltis neblėsta. Grįžtant prie „Kopėčių“ pasakojimo stiliaus, ar šiandien dar įmanoma juokauti? Ar humoras vis dar veikia kaip būdas išgyventi?
– Ak, be jokių abejonių. Šiomis dienomis daug juodojo humoro. Tačiau reikia būti labai atsargiems. Tarkime, manau, kad apie elektros atjungimą juokauti gali tik tie, kurie tai patiria. Kitaip tai gali skambėti nepriimtinai.
Dabar plinta daug juokelių, kai kurie iš jų – ir labai juokingi, ir labai baisūs vienu metu. Papasakosiu vieną tokį apie branduolinę katastrofą. Kyjive egzistuoja „susitarimas“: jei bus paleista branduolinė raketa, visi, kuriuos domina priešapokaliptinė orgija, susirinks ant kalvos miesto centre. Dabar, kai visur ledas ir nutrauktas elektros tiekimas, daugelis nerimauja, kaip reikėtų pasiekti tą kalvą...
Taigi, čia daug kančios, nuovargio ir kaltės, bet vis dar yra vilties. Prarasti viltį – tai privilegija, kurios dabar neturime.
– Pakalbėkime apie ateitį – šiais metais lietuviškai pasirodys kitas Jūsų romanas „O avys sveikos“. Apie ką jis?
– Tai žiemiškas romanas, kuriame pasakoju apie ukrainietiškas Kalėdų tradicijas, bet fone vyksta karas. Romane aprašau 2022 m. elektros tiekimo sutrikimus – kaip matome, ši problema, deja, niekur nedingo. Tekstas – melancholiškas ir paliečia daug dilemų, su kuriomis žmonės susiduria per karą, bet jame ir daug vilties. Tai knyga apie šeimą, meilę ir žiemą.
Naujausi komentarai