Kęstutį Kasparavičių galima drąsiai vadinti žymiausiu Lietuvos kūrėju vaikams. Per kelis kūrybos dešimtmečius jis pats parašė ir iliustravo keliolika knygų, buvo nominuotas prestižinėms H. K. Anderseno ir A. Lindgren premijoms, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, iliustravo apie 60 kitų autorių knygų. K. Kasparavičiaus kūryba taip pat pelnė daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje bei metų knygų nominacijų, rašoma pranešime spaudai.

Didžiulis ištikimų gerbėjų ratas birželio 2 d. dailininką galės sveikinti su 60-ies metų jubiliejumi. Pats dailininkas apie gimtadienius ir jubiliejus sako, kad jam tai tėra skaičiukų magija, paremta skaičiumi nulis.

„Nematau jokio skirtumo, ar tau sueina 58-eri, ar 59-eri, ar 60 metų“, – sako K. Kasparavičius. Tačiau su rašytoju tikrai nesutiktų visas būrys jo knygų laukiančių skaitytojų. Leidykla „Nieko rimto“ gegužės pradžioje išleido naują K. Kasparavičiaus iliustruotą knygą – brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“. Naujo leidinio gimimo ir jubiliejaus proga su dailininku kalbėjosi Milda Bazaraitė.

– Kurį gimtadienį atsimenate geriausiai? Koks jis buvo?

– Labiausiai atsimenu tai, kad visada norėjau nuo tų gimtadienių šventimo išsisukti. Ir jie visada buvo labai paprasti. Susirenka šeimos nariai, ateina keli draugai, pasėdim, pašnekam, ir tiek. Kitą vertus, gal tas bėgimas nuo gimtadienių šventimo tėra noras išvengti minčių apie tai, kaip greitai bėga laikas? Taip ir nesuprantant, kas tas paslaptingas padaras, praryjantis mūsų valandas ir net dienas.

Gal vienintelis tikrai įsimintinas gimtadienis buvo, kai man suėjo 18 metų. Bet čia dėl labai aiškių priežasčių, kurias visi puikiai suprantam ir žinom. Tiesiog maždaug tuo metu mes paprastai baigiam mokyklą ir įgyjam daugiau teisių ir laisvių. O laisvė man, kaip hipių kartos vaikui, visada buvo, yra ir bus labai svarbi.

– Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo stalas. Kokius įrankius ir priemones ten galima rasti?

– Mano darbo stalas yra vienas svarbiausių mano daiktų. Jis tikrai svarbesnis už šaldytuvą, spintą ar lovą ir pagal svarbumą gali varžytis nebent su muzikiniu centru, o jam nusileidžia tik garsumu. Tai masyvus medinis staliaus darbo stalas, o stalviršio plotas 1x2 m. Taigi tikrų tikriausias griozdas.

Ant jo telpa begalė daiktų: medinis paaukštinimas piešimui, krūvos knygų, dažų dėžutės, dažų tūbelės, teptukai, pieštukai, trintukai, keli saldainiai (jie neužsibūna ilgai), žirklės, peiliai, indas vandeniui ir keli neaiškios paskirties indeliai, liniuotės, balta fajansinė paletė, stalinis šviestuvas, keletas distancinio valdymo pultelių ir… vos nepamiršau paminėti, iliustracijos, kurias tuo metu piešiu.

Nepaisant, kad tų daiktų daiktelių gana nemažai, visus juos stengiuosi surikiuoti labai tvarkingai, todėl mano stalas, kad ir kaip bebūtų keista, viena tvarkingiausių vietų mano namuose.

– Jūsų knygos įvertintos visa gausybe apdovanojimų, darbai eksponuojami Lietuvoje ir užsienyje, Jūs pats daug keliaujate. O kaip įsivaizdavote dailininko gyvenimą prieš rimtai atsidėdamas jam?

– Įsivaizdavau šiek tiek kitaip, bet tikrovė pranoko mano lūkesčius. Kadangi esu intravertas, todėl galimybė dirbti vienam, niekieno netrukdomam, visada man atrodė labai viliojančiai.

Dabar galvoju, kad tai turbūt pati nuostabiausia profesija pasaulyje, ir jeigu reiktų vėl pasirinkti, nė nemąstęs vėl pasirinkčiau tą pačią kad ir 100 kartų. Būdamas dailininku (o dar truputį ir rašytoju) gali pats sau susikurti tokį pasaulį, kokio nori ir kuriame gyventi tau geriausia. Kur bet kada gali pabėgti ir pasislėpti nuo to, kas tau nepatinka ar erzina. Galbūt iš šalies daug kam toks gyvenimo būdas atrodo nuobodus ir neatitinka įsivaizdavimų apie tikro menininko gyvenimo būdą, bet man tai yra kaip tik tai, ko aš visada troškau.

Keliauti pradėjau ne taip ir seniai, maždaug prieš šešerius metus. Nors jau spėjau nemažai aplėkti, bet galvoju, kad reikėjo pradėti savo keliones truputį anksčiau. Ypač man patinka, kad tos mano kelionės nėra tipiškos poilsinės-turistinės, o veikiau darbinės. Jose nereikia nuobodžiai voliotis kur nors paplūdimyje ar slankioti kartu su turistų grupe paskui gidą. Čia susitinki ir daug bendrauji su tikrais žmonėmis, pamatai tikrą realų jų gyvenimą ir aplinką. Kiekviena kelionė net į patį skurdžiausią pasaulio kraštą tave praturtina, nes ten sužinai daug dalykų, kurių savo šalyje nebūtum suradęs, o draugų ir pažįstamų ratas ten pabuvus vis plečiasi.

Tos mano kelionės labai glaudžiai susijusios su mano knygomis ir ypač su jų leidyba užsienio kalbomis. Neseniai mano knygelė „Povandeninė istorija“ buvo išleista slovėnų kalba, o „Sodininkas Florencijus“ – vengrų. Ir tai jau 18-ta užsienio kalba, kuria yra išleistos mano knygos. Taigi jau apkeliavau didžiąją dalį Europos, pradedant tokiomis artimomis šalimis, kaip Latvija ar Ukraina, šiek tiek tolimesnėmis, kaip Italija ar Kroatija, kur buvau jau 4 kartus, ir baigiant mano be galo mylimomis Lotynų Amerikos šalimis Meksika ir Kolumbija, taip pat Pietų Korėja ir Jungtiniais Arabų Emyratais.

– Knygų mugės, įvairių renginių metu Jūs daug bendraujate su vaikais. Regis, pažįstate juos kaip nuluptus. Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę jaunąją kartą? Palyginkite ją su savimi vaikystėje.

– Taip, pastaruoju metu su vaikais nemažai bendrauju, bet nemanau, kad juos labai gerai pažįstu. Dažniausiai vaikus įsivaizduoji tokius, kokius atsimeni pats save iš vaikystės. O juk tai skirtingos savarankiškos asmenybės, nebūtinai panašios į tave, kai buvai vaikas. Net mano paties vaikai visai nepanašūs į mane.

Man patinka, kai per tuos mano renginius-paišymus vaikų būna ne per daug. Tada gali su kiekvienu bent keliais žodžiais persimesti. Taigi kiekvienas toks renginys yra atradimas man pačiam. Bendravimas su vaikais suteikia galimybę nors trumpam sugrįžti į vaikystę, pasijusti jaunesniu ir suprasti, kad tos problemos, kurias kartais pats sau susikuri, nėra nei labai rimtos, nei labai svarbios.

O dabartiniai vaikai man patinka dėl to, kad jie nėra tokie susikaustę, nedrąsūs ir užsisklendę, kokie mes kažkada buvom. Su jais smagu pasikalbėti apie ką tik nori.

– Būsimo gimtadienio proga išduokite kokį nors dalyką, kurio Jūsų gerbėjai dar nežino apie Jus?

– Kadangi tų visokiausių interviu jau daugybę kartų įvairiomis progomis esu davęs, tai nelabai pamenu, ko ten esu prirašęs ar prikalbėjęs. Galbūt nesu minėjęs, kad mano mėgstamiausios sultys yra Kolumbijoje augančių guanabanų sultys. Tai baltos, tirštos lyg koks jogurtas sultys, o jų skonis tiesiog nepanašus į nieką.

– Baigėte chorinio dirigavimo specialybę. Spėju, kad muzika Jums – artima. Kokią muziką mėgstate ir kokios dažniausiai klausote?

– Muzikos mokiausi beveik 11 metų. Nors tikrai nebuvo lengva, bet dėl to nė kiek nesigailiu. Po to studijavau Dailės institute ir tapau dailininku. Tačiau muzika mane lydi visą gyvenimą.

O kai dirbu, tai ji skamba mano namuose nuo ryto iki vakaro. Muziką klausau gana įvairią, nuo 1970-tųjų roko iki klasikos.

Vis dėlto šiuo metu labiausiai mėgstu senąją baroko muziką. Ji labai ilgai buvo visiškai užmiršta ir beveik neatliekama, o jeigu ir atliekama, tai taip prastai ir neteisingai, kad skambėjo kaip tikras nesusipratimas. Ir tik prieš keletą dešimtmečių senosios muzikos specialistų dėka ji vėl buvo prikelta naujam gyvenimui. Ir dabar atliekama autentiškais baroko laikų instrumentais ir tokiu būdu, kaip buvo atliekama savo klestėjimo laikais, ji vėl skamba gražiai, didingai ir jaudinančiai. Jokio kito laikotarpio muzika man nesuteikia tiek daug naujų, netikėtų ir labai malonių atradimų.

– Ar turite kokių nors kūrybinių autoritetų (nebūtinai dailėje ir literatūroje)? Galbūt yra tekę su kuriuo nors iš jų pabendrauti gyvai?

– Man autoritetai buvo mano tėvai, broliai, žmona, draugai ir vaikai. Ypač vaikai, kuriuos savo metu ne tiek aš auklėjau, kiek jie mane. Ir tai jie daro iki šiol, už tai aš jiems esu be galo dėkingas.

Kiekvienas sutiktas žmogus gali tapti tau svarbus, bet gali tokiu ir netapti. Kartais sutinki žmogų ir bendrauji su juo tik kelias dienas, kelias valandas ar keliolika minučių ir daugiau po to jo niekad nebepamatai. Bet atsimeni jį labai aiškiai ir ilgam, nes jis palieka tavyje kažkokį neišdildomą pėdsaką. Ir kartais net nežinia kodėl.

Štai dabar, kai bandau sudėlioti į eilę paskutiniu metu man įstrigusius žmones, susidaro tokia gana keistoka kompanija: Filosofas Leonidas Donskis, su kuriuo susitikome ir susipažinom praeitą žiemą mažame rūke paskendusiame Lombardijos miestelyje Castel Goffredo, Jo Didenybė Sharjah šeichas Sultan bin Mohammed Al-Qasimi, kuris užsuko pasisveikinti, man su vaikais bepiešiant žirafą Sharjah (JAE) knygų mugėje praeitą mėnesį, ten pat sutikta nuostabi knygų iliustruotoja Francesca Dafne Vignaga iš Italijos, lengvai pamišęs dėl mano knygų meksikietis studentas, sutiktas Guadalajaros knygų mugėje, toje pačioje mugėje trumpi, bet labai įsimintini susitikimai su garsiuoju Katsumi Komagata ir Aderseno medalio laimėtojais Anthony Browne ir Jutta Bauer, kelių valandų klaidžiojimai su linksmąja kolumbiete Angelica po Bogotos senamiestį La Candelaria (tiesą sakant, net nežinau, kas ji tokia buvo) ir… kur jau čia visus išvardinsi.

Kita vertus, nenoriu čia tvirtinti, kad įdomių žmonių galima surasti tik kažin kur toli už jūrų marių. Jų pilna čia pat, visai greta. Tarkim, gretimoje mano namo laiptinėje. 

– Knygynuose jau galima rasti Jūsų iliustruotą brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“. Lietuviškai tekstą eiliavo Jūsų brolis Ramūnas. Ar tai pirmas kartas, kai Jūsų abiejų pavardės atsiduria ant tos pačios knygos?

– Labai džiaugiuosi, kad ta knygelė jau pasirodė knygynuose. Tos dvi vienodos mūsų pavardės ant knygų atsiduria jau ne pirma kartą. Esu iliustravęs vieną brolio poezijos knygelę maždaug prieš 25 metus. Lygiai tos pačios dvi pavardės buvo ir ant dar vienos knygelės. Tai 1989 m. išleista knygelė vaikams „Toj pirkelėj seneliukas“ su mano tėčio Jono Kasparavičiaus eilėmis. Nors tos abi knygelės atrodo visai kuklutės, bet man jos labai svarbios. O ši paskutinioji „Brėmeno miesto muzikantai“ tai ir visai prašmatni.

– Tradicinis klausimas kūrėjui jo jubiliejaus proga: kokie artimiausi kūrybiniai planai?

– Mano iliustracijos, tekstai, knygos, kelionės, draugai, kūrybinės dirbtuvės su vaikais ir šiaip kasdienis gyvenimas tiek tarpusavyje susipynę, kad nebegaliu atskirti, kur čia kūryba, o kur ne. Taigi planuoju ir toliau toje painiavoje kapstytis ir niekada neišsikapstyti.

Kęstutį Kasparavičių galima drąsiai vadinti žymiausiu Lietuvos kūrėju vaikams. Per kelis kūrybos dešimtmečius jis pats parašė ir iliustravo keliolika knygų, buvo nominuotas prestižinėms H. K. Anderseno ir A. Lindgren premijoms, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, iliustravo apie 60 kitų autorių knygų. K. Kasparavičiaus kūryba taip pat pelnė daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje bei metų knygų nominacijų, rašoma pranešime spaudai.

Didžiulis ištikimų gerbėjų ratas birželio 2 d. dailininką galės sveikinti su 60-ies metų jubiliejumi. Pats dailininkas apie gimtadienius ir jubiliejus sako, kad jam tai tėra skaičiukų magija, paremta skaičiumi nulis.

„Nematau jokio skirtumo, ar tau sueina 58-eri, ar 59-eri, ar 60 metų“, – sako K. Kasparavičius. Tačiau su rašytoju tikrai nesutiktų visas būrys jo knygų laukiančių skaitytojų. Leidykla „Nieko rimto“ gegužės pradžioje išleido naują K. Kasparavičiaus iliustruotą knygą – brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“.

– Kurį gimtadienį atsimenate geriausiai? Koks jis buvo?

– Labiausiai atsimenu tai, kad visada norėjau nuo tų gimtadienių šventimo išsisukti. Ir jie visada buvo labai paprasti. Susirenka šeimos nariai, ateina keli draugai, pasėdim, pašnekam, ir tiek. Kitą vertus, gal tas bėgimas nuo gimtadienių šventimo tėra noras išvengti minčių apie tai, kaip greitai bėga laikas? Taip ir nesuprantant, kas tas paslaptingas padaras, praryjantis mūsų valandas ir net dienas.

Gal vienintelis tikrai įsimintinas gimtadienis buvo, kai man suėjo 18 metų. Bet čia dėl labai aiškių priežasčių, kurias visi puikiai suprantam ir žinom. Tiesiog maždaug tuo metu mes paprastai baigiam mokyklą ir įgyjam daugiau teisių ir laisvių. O laisvė man, kaip hipių kartos vaikui, visada buvo, yra ir bus labai svarbi.

– Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo stalas. Kokius įrankius ir priemones ten galima rasti?

– Mano darbo stalas yra vienas svarbiausių mano daiktų. Jis tikrai svarbesnis už šaldytuvą, spintą ar lovą ir pagal svarbumą gali varžytis nebent su muzikiniu centru, o jam nusileidžia tik garsumu. Tai masyvus medinis staliaus darbo stalas, o stalviršio plotas 1x2 m. Taigi tikrų tikriausias griozdas.

Ant jo telpa begalė daiktų: medinis paaukštinimas piešimui, krūvos knygų, dažų dėžutės, dažų tūbelės, teptukai, pieštukai, trintukai, keli saldainiai (jie neužsibūna ilgai), žirklės, peiliai, indas vandeniui ir keli neaiškios paskirties indeliai, liniuotės, balta fajansinė paletė, stalinis šviestuvas, keletas distancinio valdymo pultelių ir… vos nepamiršau paminėti, iliustracijos, kurias tuo metu piešiu.

Nepaisant, kad tų daiktų daiktelių gana nemažai, visus juos stengiuosi surikiuoti labai tvarkingai, todėl mano stalas, kad ir kaip bebūtų keista, viena tvarkingiausių vietų mano namuose.

– Jūsų knygos įvertintos visa gausybe apdovanojimų, darbai eksponuojami Lietuvoje ir užsienyje, Jūs pats daug keliaujate. O kaip įsivaizdavote dailininko gyvenimą prieš rimtai atsidėdamas jam?

– Įsivaizdavau šiek tiek kitaip, bet tikrovė pranoko mano lūkesčius. Kadangi esu intravertas, todėl galimybė dirbti vienam, niekieno netrukdomam, visada man atrodė labai viliojančiai.

Dabar galvoju, kad tai turbūt pati nuostabiausia profesija pasaulyje, ir jeigu reiktų vėl pasirinkti, nė nemąstęs vėl pasirinkčiau tą pačią kad ir 100 kartų. Būdamas dailininku (o dar truputį ir rašytoju) gali pats sau susikurti tokį pasaulį, kokio nori ir kuriame gyventi tau geriausia. Kur bet kada gali pabėgti ir pasislėpti nuo to, kas tau nepatinka ar erzina. Galbūt iš šalies daug kam toks gyvenimo būdas atrodo nuobodus ir neatitinka įsivaizdavimų apie tikro menininko gyvenimo būdą, bet man tai yra kaip tik tai, ko aš visada troškau.

Keliauti pradėjau ne taip ir seniai, maždaug prieš šešerius metus. Nors jau spėjau nemažai aplėkti, bet galvoju, kad reikėjo pradėti savo keliones truputį anksčiau. Ypač man patinka, kad tos mano kelionės nėra tipiškos poilsinės-turistinės, o veikiau darbinės. Jose nereikia nuobodžiai voliotis kur nors paplūdimyje ar slankioti kartu su turistų grupe paskui gidą. Čia susitinki ir daug bendrauji su tikrais žmonėmis, pamatai tikrą realų jų gyvenimą ir aplinką. Kiekviena kelionė net į patį skurdžiausią pasaulio kraštą tave praturtina, nes ten sužinai daug dalykų, kurių savo šalyje nebūtum suradęs, o draugų ir pažįstamų ratas ten pabuvus vis plečiasi.

Tos mano kelionės labai glaudžiai susijusios su mano knygomis ir ypač su jų leidyba užsienio kalbomis. Neseniai mano knygelė „Povandeninė istorija“ buvo išleista slovėnų kalba, o „Sodininkas Florencijus“ – vengrų. Ir tai jau 18-ta užsienio kalba, kuria yra išleistos mano knygos. Taigi jau apkeliavau didžiąją dalį Europos, pradedant tokiomis artimomis šalimis, kaip Latvija ar Ukraina, šiek tiek tolimesnėmis, kaip Italija ar Kroatija, kur buvau jau 4 kartus, ir baigiant mano be galo mylimomis Lotynų Amerikos šalimis Meksika ir Kolumbija, taip pat Pietų Korėja ir Jungtiniais Arabų Emyratais.

– Knygų mugės, įvairių renginių metu Jūs daug bendraujate su vaikais. Regis, pažįstate juos kaip nuluptus. Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę jaunąją kartą? Palyginkite ją su savimi vaikystėje.

– Taip, pastaruoju metu su vaikais nemažai bendrauju, bet nemanau, kad juos labai gerai pažįstu. Dažniausiai vaikus įsivaizduoji tokius, kokius atsimeni pats save iš vaikystės. O juk tai skirtingos savarankiškos asmenybės, nebūtinai panašios į tave, kai buvai vaikas. Net mano paties vaikai visai nepanašūs į mane.

Man patinka, kai per tuos mano renginius-paišymus vaikų būna ne per daug. Tada gali su kiekvienu bent keliais žodžiais persimesti. Taigi kiekvienas toks renginys yra atradimas man pačiam. Bendravimas su vaikais suteikia galimybę nors trumpam sugrįžti į vaikystę, pasijusti jaunesniu ir suprasti, kad tos problemos, kurias kartais pats sau susikuri, nėra nei labai rimtos, nei labai svarbios.

O dabartiniai vaikai man patinka dėl to, kad jie nėra tokie susikaustę, nedrąsūs ir užsisklendę, kokie mes kažkada buvom. Su jais smagu pasikalbėti apie ką tik nori.

– Būsimo gimtadienio proga išduokite kokį nors dalyką, kurio Jūsų gerbėjai dar nežino apie Jus?

– Kadangi tų visokiausių interviu jau daugybę kartų įvairiomis progomis esu davęs, tai nelabai pamenu, ko ten esu prirašęs ar prikalbėjęs. Galbūt nesu minėjęs, kad mano mėgstamiausios sultys yra Kolumbijoje augančių guanabanų sultys. Tai baltos, tirštos lyg koks jogurtas sultys, o jų skonis tiesiog nepanašus į nieką.

– Baigėte chorinio dirigavimo specialybę. Spėju, kad muzika Jums – artima. Kokią muziką mėgstate ir kokios dažniausiai klausote?

– Muzikos mokiausi beveik 11 metų. Nors tikrai nebuvo lengva, bet dėl to nė kiek nesigailiu. Po to studijavau Dailės institute ir tapau dailininku. Tačiau muzika mane lydi visą gyvenimą.

O kai dirbu, tai ji skamba mano namuose nuo ryto iki vakaro. Muziką klausau gana įvairią, nuo 1970-tųjų roko iki klasikos.

Vis dėlto šiuo metu labiausiai mėgstu senąją baroko muziką. Ji labai ilgai buvo visiškai užmiršta ir beveik neatliekama, o jeigu ir atliekama, tai taip prastai ir neteisingai, kad skambėjo kaip tikras nesusipratimas. Ir tik prieš keletą dešimtmečių senosios muzikos specialistų dėka ji vėl buvo prikelta naujam gyvenimui. Ir dabar atliekama autentiškais baroko laikų instrumentais ir tokiu būdu, kaip buvo atliekama savo klestėjimo laikais, ji vėl skamba gražiai, didingai ir jaudinančiai. Jokio kito laikotarpio muzika man nesuteikia tiek daug naujų, netikėtų ir labai malonių atradimų.

– Ar turite kokių nors kūrybinių autoritetų (nebūtinai dailėje ir literatūroje)? Galbūt yra tekę su kuriuo nors iš jų pabendrauti gyvai?

– Man autoritetai buvo mano tėvai, broliai, žmona, draugai ir vaikai. Ypač vaikai, kuriuos savo metu ne tiek aš auklėjau, kiek jie mane. Ir tai jie daro iki šiol, už tai aš jiems esu be galo dėkingas.

Kiekvienas sutiktas žmogus gali tapti tau svarbus, bet gali tokiu ir netapti. Kartais sutinki žmogų ir bendrauji su juo tik kelias dienas, kelias valandas ar keliolika minučių ir daugiau po to jo niekad nebepamatai. Bet atsimeni jį labai aiškiai ir ilgam, nes jis palieka tavyje kažkokį neišdildomą pėdsaką. Ir kartais net nežinia kodėl.

Štai dabar, kai bandau sudėlioti į eilę paskutiniu metu man įstrigusius žmones, susidaro tokia gana keistoka kompanija: Filosofas Leonidas Donskis, su kuriuo susitikome ir susipažinom praeitą žiemą mažame rūke paskendusiame Lombardijos miestelyje Castel Goffredo, Jo Didenybė Sharjah šeichas Sultan bin Mohammed Al-Qasimi, kuris užsuko pasisveikinti, man su vaikais bepiešiant žirafą Sharjah (JAE) knygų mugėje praeitą mėnesį, ten pat sutikta nuostabi knygų iliustruotoja Francesca Dafne Vignaga iš Italijos, lengvai pamišęs dėl mano knygų meksikietis studentas, sutiktas Guadalajaros knygų mugėje, toje pačioje mugėje trumpi, bet labai įsimintini susitikimai su garsiuoju Katsumi Komagata ir Aderseno medalio laimėtojais Anthony Browne ir Jutta Bauer, kelių valandų klaidžiojimai su linksmąja kolumbiete Angelica po Bogotos senamiestį La Candelaria (tiesą sakant, net nežinau, kas ji tokia buvo) ir… kur jau čia visus išvardinsi.

Kita vertus, nenoriu čia tvirtinti, kad įdomių žmonių galima surasti tik kažin kur toli už jūrų marių. Jų pilna čia pat, visai greta. Tarkim, gretimoje mano namo laiptinėje. 

– Knygynuose jau galima rasti Jūsų iliustruotą brolių Grimų pasaką „Brėmeno miesto muzikantai“. Lietuviškai tekstą eiliavo Jūsų brolis Ramūnas. Ar tai pirmas kartas, kai Jūsų abiejų pavardės atsiduria ant tos pačios knygos?

– Labai džiaugiuosi, kad ta knygelė jau pasirodė knygynuose. Tos dvi vienodos mūsų pavardės ant knygų atsiduria jau ne pirma kartą. Esu iliustravęs vieną brolio poezijos knygelę maždaug prieš 25 metus. Lygiai tos pačios dvi pavardės buvo ir ant dar vienos knygelės. Tai 1989 m. išleista knygelė vaikams „Toj pirkelėj seneliukas“ su mano tėčio Jono Kasparavičiaus eilėmis. Nors tos abi knygelės atrodo visai kuklutės, bet man jos labai svarbios. O ši paskutinioji „Brėmeno miesto muzikantai“ tai ir visai prašmatni.

– Tradicinis klausimas kūrėjui jo jubiliejaus proga: kokie artimiausi kūrybiniai planai?

– Mano iliustracijos, tekstai, knygos, kelionės, draugai, kūrybinės dirbtuvės su vaikais ir šiaip kasdienis gyvenimas tiek tarpusavyje susipynę, kad nebegaliu atskirti, kur čia kūryba, o kur ne. Taigi planuoju ir toliau toje painiavoje kapstytis ir niekada neišsikapstyti.