1941 m. liepos 30-ąją Maskvoje buvo sušaudytas tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Tik po atkaklių paieškų K.Skučo artimiesiems pavyko aptikti jo baudžiamosios bylos pėdsakų. Mat iki šiol nėra tarpvalstybinio susitarimo su Rusija dėl mūsų politinio, karinio šalies elito baudžiamųjų bylų susigrąžinimo.

Pretekstas okupacijai

1939 m. spalio 10-ąją Maskvoje buvo pasirašyta su SSRS savitarpio pagalbos bei Vilniaus ir jo srities perdavimo Lietuvai sutartis. Mainais turėjome įsileisti Trojos arklį – 20 tūkst. sovietų armijos karių. Tai buvo gerai suplanuotos Lietuvos okupacijos pradžia. Netrukus SSRS pradėjo kaltinti Lietuvą provokacijomis prieš šias sovietinės kariuomenės įgulas. Provokacijų (sovietų karių grobimu ir jų žudymu) organizatoriais Maskva įvardijo anuometį Lietuvos vidaus reikalų ministrą, atsargos brigados generolą K.Skučą ir ministerijai pavaldaus Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

Siekdama sušvelninti įtampą santykiuose su Rusija, birželio 12-ąją Lietuvos vyriausybė pasiūlė K.Skučui atsistatydinti, o A.Povilaitį atleido iš pareigų. Bet tai, kaip žinome, nieko nelėmė – naktį iš 1940 m. birželio 14-osios į 15-ąją Lietuva gavo SSRS ultimatumą, kuriame pareikalauta ne tik įsileisti nenustatytą sovietinės armijos karių skaičių, sudaryti naują Vyriausybę, bet ir suimti bei teisti K.Skučą su A.Povilaičiu. Ultimatumas buvo įteiktas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui birželio 14-ąją, 23.50 val. nakties Maskvoje, o turėjo būti įvykdytas Lietuvoje iki birželio 15-osios 10 val. ryto.

Ultimatumą priėmė

1989 m. trumpam į Lietuvą iš SSRS atsiųstoje K.Skučo byloje Nr. 1811 tardytojų užrašyti jo parodymai nušviečia tolesnių įvykių eigą. Pasak K.Skučo, birželio 15-osios naktį į jo namus Aukštojoje Fredoje (šalia dabartinių Seniavos kapinių) paskambinęs ministras pirmininkas Antanas Merkys pranešė apie ultimatumą ir pakvietė atvažiuoti į Prezidentūrą. Maždaug pusę septynių ryto K.Skučui atvykus į prezidentūrą, čia buvo neįprastai gyva. Prezidento darbo kabinete posėdžiavo Antanas Smetona, Antanas Merkys, Antanas Tamošaitis, divizijos generolas Stasys Raštikis, kariuomenės vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas ir kiti. Prezidentas siūlė priešintis agresijai. Jam pritarė ir krašto apsaugos ministras brigados generolas Kazys Musteikis, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, tačiau kiti ministrai siūlė priimti ultimatumą.

Tai ir buvo padaryta priminus, kad ultimatumo reikalavimai laužo 1939 m. spalio 10-osios sutartį. A.Smetona po tokios įvykių eigos pasitraukė į Vakarus, skubiai pasirašęs pareigų perdavimo A.Merkiui aktą – tai pagal 1938 m. Konstituciją reiškė, kad prezidentą pavaduojantis ministras pirmininkas neturi galios paskirti kitą ministrą pirmininką (tai buvo įmanoma tik prezidento mirties ar atsistatydinimo atveju). SSRS mūsų Konstitucijos nepaisė.

Tesėjo garbės žodį

Pavedęs A.Merkiui jį pavaduoti, A.Smetona patarė K.Skučui bėgti ("Kitų neišgelbėsi... Būsi bergždžia auka") ir kartu toliaregiškai įspėjo A.Merkį: "Žiūrėk, kad K.Skučo ir A.Povilaičio gyvybė nebūtų mums ant sąžinės."

Aštuntą valandą ryto grįžęs namo, K.Skučas čia jau rado jo laukiantį A.Povilaitį, kuris pasiūlė važiuoti Vokietijos sienos link. K.Skučas išvažiavo su žmona ir dviem dukromis vienu automobiliu, o A.Povilaitis – kitu. Abi šeimos apsistojo Pašventyje, Lietuvos–Vokietijos pasienyje, nes čia gyveno A.Povilaičio brolis.

K.Skučas, kaip buvo pažadėjęs A.Merkiui, skambino iš Pašvenčio pašto norėdamas pranešti, kur esąs, bet visi Vyriausybės telefonai apie 15 val. tylėjo (Gal todėl, kad tuo laiku sovietų kariuomenė jau žygiavo Lietuvos žeme?). Tuomet abu vyrai nuėjo į pasienio policijos punktą ir iš ten paskambino Saugumo departamento budinčiajam, kad šis nurodytų A.Merkiui jų buvimo vietą. Mat, atlydėję šeimas į pasienį, abu vyrai buvo davę garbės žodį nekirsti valstybės sienos be vyriausybės leidimo. To leidimo niekas neskubėjo duoti. Birželio 15-osios vakare, 19 val., paaiškėjo tokio tylėjimo priežastis.

Suėmė savi

A.Povilaičio dukterėčia Birutė, anuomet buvusi įvykio vietoje, teigė, kad į Pašvenčio mokyklos, kurioje buvo apsistojęs K.Skučas, kiemą staiga įvažiavo automobilis, iš kurio iššoko 5–6 policininkai ir, atstatę šautuvus, jį apsupo. Tai iš brolio sodybos pamatęs A.Povilaitis liepė žmonai slėptis miltų dėžėje, o visus buvusius sodyboje vaikus (tarp jų buvo ir A.Povilaičio sūnus bei dukra) skubiai išsiuntė į mišką žemuogių rinkti. Pats A.Povilaitis tekinas nuskubėjo Šventosios upelio (juo ėjo siena su Vokietija) link. Jam kelią pastojo policininkas, iššokęs iš krūmų su šautuvu rankose. Nors A.Povilaitis ir turėjo ginklą, jo nepanaudojo. Lietuvos siena tuo metu buvo uždaryta.

Ir K.Skučą, ir A.Povilaitį policininkai nuvedė į mokyklos pastatą ir kiaurą naktį budėjo su šautuvais prie jų lovų. Tik 10 val. ryto, kai atvyko pasienio policijos baro viršininkas Simas Bobelis, abu vyrai buvo išvežti į Kauno komendantūros Karo kalėjimą VI forte.

V.Dekanozovas buvo patenkintas

Įsakymą suimti K.Skučą ir A.Povilaitį buvo pasirašę teisingumo ministras A.Tamošaitis ir ministras pirmininkas A.Merkys. Priimti šį pražūtingą K.Skučui ir A.Povilaičiui sprendimą paakino ne tik ultimatumas, bet ir vidurdienį iš Maskvos gauta Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ir nepaprastojo pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus telegrama, kurioje jie tikino Vyriausybę, kad K.Skučui ir A.Povilaičiui nėra ko bijoti. Tegul jie lieka Lietuvoje, juos teis savas teismas. "Tokie naivūs dar buvome", – vėliau pripažins J.Urbšys.

Birželio 15-ąją po pietų Kaune nusileido lėktuvas su SSRS vyriausiuoju ypatinguoju įgaliotiniu Vladimiru Dekanozovu, kuris turėjo įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją, sudarydamas marionetinę Lietuvos vyriausybę. Birželio 16-ąją jis nuvyko į Karo kalėjimą patikrinti, ar K.Skučas ir A.Povilaitis tikrai suimti – ir ultimatumo vykdymu Lietuvoje jis liko patenkintas.

Paneigė kaltinimus

K.Skučas birželio 25-ąją buvo perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur jį esą dėl provokacinių veiksmų prieš sovietų armijos karius tardė Vyriausiojo tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris. Savo prisiminimuose tardytojas rašė: "Į tardymą jis atėjo tarsi svečias į svetainę – apsivilkęs gražiu tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais." Kaltinamasis paneigė visus jam SSRS ultimatume mestus kaltinimus – tai patvirtino ir tardymo išvados. Tokie rezultatai nepatiko Lietuvos saugumo departamentui, kurio visi vadovai buvo pakeisti okupantais ir vietiniais komunistais.

Maža to, M.Krygeris buvo priverstas liepos 15-ąją K.Skučo bylą perduoti Saugumo departamentui. Tai buvo šiurkštus Lietuvos teismų santvarkos įstatymo ir teismų bei prokuratūros kompetencijos pažeidimas. Netrukus, liepos 18-ąją, iš kalėjimo buvo paleistas Antanas Sniečkus, kuris kitą dieną pradėjo vadovauti Saugumo departamentui.

Mėginimai vaduoti iš kalėjimo

Liepos pradžioje, siekdamas susitikti su Sunkiųjų darbų kalėjime laikomu broliu, Pranas Skučas nuėjo į marionetinės Lietuvos vyriausybės būstinę K.Donelaičio g., norėdamas gauti laikinojo Lietuvos prezidento Justo Paleckio sutikimą. Priimamajame P.Skučas sutiko kariuomenės vadą V.Vitkauską. Sužinojęs P.Skučo vizito tikslą, generolas teištarė: "Padėk kryžiuką" ir užleido savo vietą eilėje pas laikinąjį prezidentą. Kaip savo prisiminimuose rašė P.Skučas, J.Paleckis pasitiko jį kabinete ir nusivedė pasikalbėti ne prie stalo, o už užuolaidų. Išgirdęs prašymą, pasakė niekuo padėti negalėsiąs.

Iš P.Skučo atsiminimų aiškėja, kad būta ir kitų mėginimų išvaduoti jo brolį iš kalėjimo – tai padaryti mėgino verslininkas Ernestas Kirša, papirkęs kalėjimo prižiūrėtoją Joną Žukauską, tačiau saugumiečiai juos susekė.

Visą straipsnį ir istorikų komentarus skaitykite liepos 30 d. dienraščio "Kauno diena" numeryje.