Ką pasakoja margučių raštai?

Kiaušiniai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augmenijos gimimą, žydėjimą ir vaisingumą.

Mažai kam žinoma, kad anksčiau margučiai buvo dažomi, valgomi, ridenami ir per Jurgines, Sekmines. Tai seno maginio veiksmo tęsinys, siekiant paleisti, atpalaiduoti gyvybę. Tikėta, kad taip gyvybė persiduos žemei motinai, kuri gimdo visa, kas gyva. O kad magijos galia sustiprėtų, kiaušinius dažė, margino ir skutinėjo.

Daug kas išsigąsta, ant kiaušinio svastiką išvydęs: "Čia juk hitlerininkų ženklas!" Taip, jie buvo nusavinę svastiką kuriam laikui, tačiau baltai svastiką siejo su Dievu, Saule ir Perkūnu.

O kodėl žaltys apsivijęs margutį? Žaltys mitologijoje labai svarbus, jis saugojo požemį, jo vandenį, reikalingą gyvybei, nes vien saulės šilumos gyvybei nepakanka. Senovėje tikėta: jei sutiksi žaltį, bus vestuvės arba gims kūdikis. Taip, žaltys, vaizduotas spirale, – gyvybės davėjas ir saugotojas. Net giesmelė išlikusi: "Va šitas žmogus tik gimęs, o jau pamatė tave, gyvate!" (iš Panevėžio r. Vaišvilų k. XIX a. giedotos giesmės).

Taigi kiaušinis išreiškė archetipinę visa ko pradžios idėją. Pasaulio nepertraukiamumas – tai šviesos ir tamsos dvikova. Ją simbolizuoja paukščio – Saulės simbolio ir gyvatės ar žalčio – požemių simbolio kova.

O kurie iš velykinių papročių pasiekė mus, kurie nunyko? Nuo Užgavėnių iki Velykų – septynios gavėnios savaitės. Tai ne kūno (griežtas pasnininkas be mėsos ir pieno), bet ir sielos apvalymas, išmintingas perėjimas iš žiemos į pavasarį. Mano močiutė, gimusi XIX a. ir pagimdžiusi septyniolika vaikų, pasakojo, kad per pasninkus jai būdavę silpna dėl badavimo, tai ji naktį, kai niekas nematydavo, nueidavo į tvartą ir pasimelždavo į puodelį pieno. Palaipsniui žmonėms pabodo tokia griežta norma.

Neišlikęs paprotys – Gavėnios išvarymas. Vaikai ir jaunimas įsitaisydavo barškalus ir prie bažnyčios keldavo triukšmą. Kai kur net tampydavosi lentelę, simbolizuojančią silkę, todėl šis paprotys dar buvo vadinamas silkės išvarymu.

Kai kur Lietuvoje būdavo Gavėnas, paprastai juo apsirengdavo zakristijonas. Apranga buvo kiek panaši į velnio, veidas – suodinas. Davėną aplink bažnyčią varydavo su trenksmu: mušdami būgną, šaudydami iš patrankėlių. Taip nušautą Gavėną turėdavo pakeisti Velykė.

Velykė – tai bobutė, kurios niekas nematė, bet žino, kad tokia buvo. O nematė todėl, kad ji labai anksti rytą vaikams atnešdavo margučių ir palikdavo juos už durų. Kartais juos vežimaityje atveždavo zuikutis.