– Baigei kino operatoriaus ir režisieriaus studijas. Aktyviai dirbi ir operatoriumi, ir režisieriumi. Kuo pats save pirmiau laikai – režisieriumi, operatoriumi ar tiesiog kino kūrėju?

– Tikriausiai kino kūrėju.

– Dažnai diskutuojama, kad tiek teatro, tiek kino režisūros rekomenduojama mokytis ne iškart po mokyklos. Pats į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) įstojai jau po matematikos bakalauro. Kiek tau tai padėjo kino studijoms?

– Tiesiog atsirado kitokių temų, pasikeitė pats požiūris į gyvenimą. Tik baigus mokyklą – vienokia patirtis. Vėliau, kai pradedi studijuoti ar dirbti, prasiplečia mąstymas ir temos.

– Iš pradžių baigei operatoriaus studijas. Kaip kilo noras režisuoti? Ar prie to kiek nors prisidėjo bendradarbiavimas su režisieriais?

– Ne, daugiausia tai kilo iš praktinės pusės. Jeigu dirbi operatoriumi, didžiąją laiko dalį turi laukti projekto, o jeigu dirbi režisieriumi, gali juos pats inicijuoti ir kurti. Manau, taip natūraliai atsitiko. Laukimas ir supratimas, kad ne viskas nuo tavęs priklauso, mane labai gąsdina vykstant kūrybiniam procesui. Esu labiau linkęs pats prisiimti atsakomybę ir žiūrėti, kaip man sekasi kurti.

– Kalbant apie atsakomybę, pats savo filmams rašai scenarijus, filmuoji ir montuoji. Ar taip elgiesi dėl to, kad bijai prarasti kūrybinę kontrolę?

– Taip elgiuosi dėl to, kad norisi vientiso rezultato, kad iš estetinės pusės kūrinys būtų nuoseklus nuo scenarijaus iki montažo, nebūtų kažkokių konfliktų procese. Aš ne visus filmus pats filmuoju, kartais tai daro kino operatorius Narvydas Naujalis. Jis dirbo prie mano pirmojo ilgametražio filmo, kurį filmavome vasarą. Jis gerai supranta, ko aš noriu, todėl man nesunku perduoti savo idėjas. Kai Narvydas filmuoja mano kūrinį, jaučiuosi užtikrintai.

– Tiek tu, tiek Vytautas Katkus į režisūrą atėjote iš operatoriaus specialybės ir abu sėkmingai kuriate filmus. Ar operatoriaus darbas padeda geriau suprasti kino kūrimo procesą?

– Greičiau priešingai. Studijuodamas operatoriaus specialybę labiau jauti vaizdą, ir tada, perėjęs į režisūrą, gali nuosekliai vystyti idėjas, nes vis tiek galutinis filmo rezultatas yra vaizdas su garsu. Manau, kad režisieriai tam tikru dėstymo metodu neįgauna praktinių filmavimo žinių ir tada operatorius lieka tarpininko pozicijoje, o jis ne visada gali suprasti režisieriaus mintis. Todėl manau, kad režisieriams kartais trūksta vaizdo suvokimo. O režisuoti pats natūraliai irgi neišmoksi. Bent jau man tai buvo labai sunku. Važiavau į „Wajda“ studijos ir mokyklos tarptautinę mokymų programą „Ekran+“. Savo magistro darbui kūriau „Kupranugarį“. Tai man labai sunkiai sekėsi, reikėjo išmokti dirbti su aktoriais, nes to mokantis operatoriaus meno niekas nemoko. Bet man pasisekė, kad bendradarbiavau su režisierėmis Marija Kavtaradze ir Kamile Milašiūte. Jos man labai daug padėjo ir papasakojo. Gal todėl esu linkęs  manyti, kad vis dėlto yra priešingai – tai režisieriams trūksta vaizdo pradmenų. Kai pradedi dirbti su operatoriumi, kartais gali tapti jo įkaitu. Tik per jį gali kalbėti vaizdu. Todėl režisieriams patiems būtų patogiau išmokti filmuoti ir tada susirasti operatorius, kurie gali jiems padėti. Tokiu atveju tarp jų atsirastų daug natūralesnis ryšis ir būtų mažiau konfliktų.

– Dirbai su M. Kavtaradze, K. Milašiūte, filmavai Tito Lauciaus filmus. Kaip renkiesi režisierius, su kuriais dirbsi?

Operatoriui labai svarbu būti talentingam ir filmuoti gražius, įspūdingus vaizdus, bet vienas  svarbiausių dalykų yra rasti režisierių arba kelis, kurie dirbs su tavimi. Jeigu būsi geras operatorius be režisieriaus, negalėsi daryti savo pagrindinių darbų.

– Visi režisieriai, kurie su manimi dirba, yra atėję iš akademijos (LMTA – red. past.) laikų. Operatoriui labai svarbu būti talentingam ir filmuoti gražius, įspūdingus vaizdus, bet vienas  svarbiausių dalykų yra rasti režisierių arba kelis, kurie dirbs su tavimi. Jeigu būsi geras operatorius be režisieriaus, negalėsi daryti savo pagrindinių darbų. Man labai pasisekė, kad Marija su manimi dirba, Titas man vėliau pasiūlė ir su juo toliau tęsiame bendradarbiavimą, o su Kamile daugiau dirbau kaip montažo režisierius ir ji man padėdavo vykdyti aktorių atrankas. Aš montavau gal tris jos filmus.

– Kaip pradėjai montuoti filmus?

– Mes su Marija daug bendradarbiaudavome kurdami pirmuosius filmus akademijoje – „Pasakyk, kad neskaudės“, „Man dvim keli“ ir kartu juos montuodavome. Tuo metu LMTA nebuvo montažo režisieriaus specialybės, todėl režisieriai turėdavo patys to išmokti. Man tai irgi patiko daryti, todėl prisidėdavau prie jų. Su Titu taip pat panašiai kartu montavome jo filmą „Gyvatė“. Taip ir išmokau. Vėliau Kamilė savo filmui ieškojo montuotojo ir aš pabandžiau. Tada Vytautas nufilmavo „Kolektyvinius sodus“. Jis turėjo tą medžiagą, aš jį pasikviečiau, mes ją peržiūrėjome ir aš pasisiūliau. Dažniausiai aš pats režisieriams pasisiūlau. Man tai patinka ir šiuo metu gan neblogai sekasi. Kartu tai padeda labai gerai suprasti vaizdą. Tu jauti laiką, ritmą. Kartais net gali nujausti, kas gali būti naudojama montuojant, o kas – ne. Gal kartais tai ir nėra labai gerai. Bet vis tiek turiu rasti pusiausvyrą. Kartais bandau nuspėti, ką kitas darys, nes vis tiek ne aš montuosiu. Mes dabar su Marija filmuojame jos naują filmą. Filmuodamas aš kaip ir bandau padėti montuotojui, tačiau tai nėra tiesioginė mano užduotis, todėl reikia nepersistengti.

– Kalbant apie galios dinamiką kino aikštelėje, režisierius joje užima aukščiausią vietą. Ar kartais nėra sudėtinga pereiti iš režisieriaus į operatoriaus poziciją? Nesinori kištis į režisieriaus darbą?

– Labiau norėjau įsikišti galbūt pirmais arba antrais studijų metais, kai dar pats nerežisavau. Bet kai jau pradėjau kurti savo filmus, supratau, kad nieko nepadėsi. Tiesiog reikia išlaikyti geras komunikacijos linijas: režisierius bendrauja su aktoriais, operatorius – su režisieriumi ir  niekas neturėtų bandyti kažkur įsitraukti ar leptelėti, nes bus tik blogiau. Aš visada bandau išlaikyti aiškias linijas, kad aktoriams, operatoriui arba režisieriui, su kuriuo dirbu, būtų aišku. Tai yra hierarchijos klausimas, bet kartu netrukdai kitam žmogui dirbti savo darbo ir tada tau netrukdo. Čia kaip, pavyzdžiui, režisierius nešneka su apšvietėju. Jis kalba su operatoriumi, šis su gaferiu, o jis – su apšvietėjais. Todėl svarbu išlaikyti nuoseklumą. Jeigu operatorius pradės kalbėti su aktoriais, tada jie sutriks ir rezultatas bus blogesnis. Jei turi kokių komentarų, juos adresuoti turi tiesiai režisieriui. Beje, turi pagalvoti, ar nuo to, kad kažką pasakysi, kas nors pasikeis. Reikia pasitikėti režisieriumi. Jie turi savo viziją. Aš dažnai, filmuodamas Marijos filmus, stebiu judesius, raktines frazes, kurioms skambant reikia judėti ar keisti kameros rakursą. O bendrą aktoriaus vaidybą labai sunku susekti, todėl tam ir yra atskiras žmogus – režisierius.

– Pereinant prie tavo paties kino kalbos, man ji gražiai koreliuoja su scenarijais. Dažnai tavo filmuose yra nemažai nutylėjimų, kuriuos labai subtiliai atskleidžia kamera. Kartu ji nėra labai akivaizdi ir neužgožia paties kūrinio, kaip kartais galime pastebėti kitų kūrėjų darbuose, kai daugiau žaidžiama techniniais pasiekimais.

– Rašant scenarijų labai svarbu suprasti, kaip viskas bus išdėliojama, bet, aišku, per repeticijas daug kas apmažėja. Tarkim, patys dialogai ar veiksmai būna ilgesni, kuriuos pačioje erdvėje sutrumpinu ir tuomet bandau pagauti tik tai, ką naudosiu. Pavyzdžiui, „Atkūrimo“ pirmoje scenoje užrašyta, kad autobusiukas atvažiuoja, užstringa, užvažiuoja į kalną, tačiau būdamas aikštelėje matau, kad šis veiksmas per ilgai užtrunka. Jeigu filmuočiau labiau klasikine maniera, montuodamas galėčiau viską sukarpyti, bet kadangi mano kadrai yra gan ilgi, nepertraukiami, tokius sprendimus reikia priimti aikštelėje. Jau rašydamas turiu omenyje, kaip maždaug bandysiu viską sustatyti. O filmuodamas bandau paimti tik tai, ką vėliau tikrai naudosiu. Ištisinį kadrą gali nebent nukirpti iš priekio arba iš galo. Jeigu  perkirpsi per vidurį, negalėsi sumontuoti. Todėl labai svarbu sudėlioti scenos akcentus, kad jie vienas po kito nuosekliai išlaikytų ritmą ir montuojant nereikėtų perkirpti kadro bei priimti drastišką sprendimą. Jeigu man viskas gerai pavyksta, normalų montažą turiu jau dieną po filmavimo. O jeigu ne, reikia sėdėti ir kažką spręsti, vadinasi, aikštelėje nepadariau visų darbų. Bet tai iš tiesų labai riboja. Aš dabar bandau rašyti scenarijų, tarsi jo pats nefilmuosiu. Manau, man taip bus įdomiau. Žinodamas, kaip filmuosi, tarsi užbėgi įvykiams už akių ir atsisakai labai įdomių dalykų. Todėl dabar bandau pakeisti rašymo metodą.

– Tavo filmuose, nors ir netiesiogiai, bet nemažai kalbama apie smurtą. „Atkūrime“ pagrindinis veikėjas nusikaltimo veiksmus atkartoja ant lėlės, „Pirtyje“ tik iš suplėšytų džinsų numanome, kad paauglę išprievartavo vakarėlio metu. Sprendžiant iš būsimo filmo „Piligrimai“ aprašymo, jame irgi kalbėsi apie kraupų nusikaltimą. Kuo tave traukia šios temos?

– Man smurtas įdomus kaip radikaliausia žmogaus elgsenos forma. Vienoje spektro pusėje yra meilė, kitoje – smurtas. Kartu bandau ieškoti, kaip smurtą perteikti per atidėjimą ir taip sustiprinti jo poveikį. Pavyzdžiui, „Atkūrime“ jis tarsi ir rodomas, bet iš tiesų nerodomas. Mane domina, kaip pavaizduoti smurtą jo nevaizduojant. Naujausiame filme veikėjai keliauja per vietas, susijusias su smurtiniu nusikaltimu, tačiau jose realiai nieko neįvyksta. Tačiau vis tiek perduodi kažkokį siaubo jausmą, sukuri atmosferą, kurioje jaučiama įtampa. Mūsų gyvenimuose irgi dažnai nieko drastiško neįvyksta, bet jaučiame įvairiausius jausmus. Tai  mane dominantis tyrimų laukas. Iš vienos pusės – didelis smurto intensyvumas, iš kitos – jo sumažinimas. O tada kalbėjimas, kaip tai vis tiek veikia mūsų gyvenimus. Mes nuolat gauname smurtinės informacijos per žinias, per filmus.

– Kurdamas trumpametražius filmus gali aprėpti kūrybinį procesą, tik galbūt juose pats nevaidinsi ir apšvietėju nebūsi. Tačiau kokia buvo patirtis filmuojant debiutinį ilgametražį filmą „Piligrimai“? Tai didesnės apimties kūrinys, kuriame visko pats nepadarysi.

– Filmą montavau pats, tiesiog operatorius buvo Narvydas. Buvo daug naktinių scenų, kuriose jau būtų per daug apšviesti naktinius eksterjerus, o tada juos dar ir filmuoti. Tuomet prisijungė Narvydas, kurio parama man buvo svarbi. Išsiplėtė ir pats filmavimo laikas. Priešpaskutinį filmą „Atkūrimas“ nufilmavome per pusantros pamainos, o „Piligrimus“ –  per septyniolika. Tai beveik visas mėnuo. Labai pasiseka, kai turi gerus kolegas.

– N. Naujalis šiuo metu yra gan populiarus operatorius tarp Lietuvos režisierių. Pastaraisiais metais pasirodė du jo filmuoti darbai – „Izaokas“ ir „Advokatas“. Kino teatruose kažkada pasirodys naujausias Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ ir tavo kūrinys.

– Narvydas po truputį tapo vienu talentingiausių Lietuvos operatorių. Net negali jo laikyti jaunuoju, beje, ir ilgametražių filmų jau yra nemažai prifilmavęs. Vienas svarbiausių jo pranašumų yra sugebėjimas keistis, klausytis, ko nori režisierius. Pavyzdžiui, „Izaokas“ ir „Advokatas“ yra savaip vizualūs, nėra operatoriaus štampo, kaip kai kurie turi, o tai nėra gerai. Operatorius turi dirbti filmui. Narvydas labai įsiklauso ir keičiasi bei yra techniškai labai stiprus. „Izaoke“ jis viename kadre vaikščiodavo po 20 minučių, galutiniame filme tiek nebepamatome.

– Tavo filmai „Kaukazas“, „Pirtis“, „Atkūrimas“ buvo rodomi Berlyno, Venecijos, Klermono-Ferano ir kituose festivaliuose. Ar po tokių sėkmingų pasirodymų jauti spaudimą kilti dar aukščiau?

– Gal ir naiviai nuskambės, bet man visai pavyksta nuo to atsiriboti. Labai džiaugiuosi, kad nesu vienas lauke. Yra Vytautas, Kamilė jau anksčiau Klermone rodė savo filmą „Motinos diena“. Ji ir Marija dar su savo studentiškais filmais keliavo į San Sebastiano kino festivalį. Smagu, kad nesu vienas, tuomet ir spaudimas pasiskirsto. Gal anksčiau būdavo, kad koks vienas režisierius baigia, jį iškelia ir jis jaučia didžiulį psichologinį spaudimą. O dabar mūsų yra daug ir mes gana skirtingi, todėl nereikia stengtis visur patekti. Tiesiog gali dirbti savo darbą. Ši režisierių karta tai labai palengvina. Priklausymas nuo vieno didžiojo kūrėjo darbo yra tam tikras provincialumo ženklas. Dažniausiai jis užspaudžia visą likusį kūrybinį lauką. Kuo ilgiau išlaikysime įvairių režisierių lauką, tuo ilgiau industrija bus gyvybingesnė. Tačiau tai priklauso ir nuo Lietuvos kino centro, ir nuo prodiuserių bei kitų aplinkybių, kiek ilgai išlaikysime  masiškumą, o ne koncentruosimės ties keliais talentais. Nežinau, ar nacionalinės kino mokyklos interesas būtų turėti vieną didį režisierių. Svarbiau yra režisierių pasiskirstymas, kurie turi skirtingas nuomones ir gali atstovauti skirtingoms žmonių grupėms. Kartu daugėtų kūrinių už Vilniaus ribų, galinčių atstovauti visos šalies kontekstui. Kaip žinome, autoriniai režisieriai dažnai susisiaurina savo interesų lauką.