Yra Povilaičio vinilai. Rasite nuo cirkuliuojančių tarybinių iki perleistų šviežiai, deja - brangių. Kas dėl įrašų šiltumo - tiek iš vaikystės pamenu tą lempinių stiprintuvų šiltą toną, tiek dabar galiu įsijungti priglaustą Telefunken lempinę radiją, ir pasinerti į - būtent - į šios technologijos šiltumą, ryškiai intymų. Ne per seniausiai kolekcionavau šelako plokšteles ir grotuvus - gramofonus ir patefonus. Taip, juose įrašai atkuriami savitai, giliai. Mažiau pasisekė pracūziškai Pathe(-fonų) technologijai - vertikalus plokštelės takelis nusileidžia išraiška horizontaliam. Aktyviai groju ir modernias plokšteles - tai išties albumai, garso paveikslai, juos groti malonu ir patogu. Naudoju vieną iš paprasčiausių lagaminėlių su gera galvute, pilnai pakanka. Jei jums tai nėra artima, jei tuo neužsiimate - patys pagalvokite, o ko vertas jūsų seilės taškymas po tokiu straipsniu? Laimei, gausu pamanomai kainuojančių plokštelių turgeliuose, tad sąlygos mėgautis įrašais yra kuo puikiausios.

Kas čia per garbėtroška? :)

Laukiu S. Povilaičio vinilų, tiek paskutinių metų kūrybos, tiek ankstesniųjų albumų. Reikėtų paskubėti išleisti, kol gerbėjai (ir gerbėjos) dar neišmirė.

Būtinasi atsiras specų, ginančių tą plastiko gabalą, atseit rašytas gyvai, studijoje su brangiausiais mikrofonais... Tik durniukams nieks nepasako, kad įrašas atliekamas skaitmeniniu būdu, redaguojamas, suvedamas ir galutinai apdorojamas TIK skaitmeniniu DAW pagalba, pasitelkus tūkstančius garso apdorojimo įskiepių (pluginų), kurių jau daug dirba dirbtinio intelekto principu.. O po to gaminamas štampas, kuriuo fetišistams įbrukamas "anal(og)inis garsas. Tai kokia muzika sklis iš jūsų senukuose pirkto patefono su kelių colių instaliuotais garsiakalbiais uždėjus ant to aparato plokštelę už keliasdešimt eurų? Teisingai. Sklis durnių maršo fragmentai. Beje, prie ruso dažnas važiuiodavo pirkti vinilo į Leningradą. Ten gerai biznį varė - kliopinddavo plokšteles be muzikos - uždedi ant pafo, o ten groja "Kupil i slušai". Be galo be pradžios.

Prieš +50 metų garso technikos (tai ir studijos įranga, ir namų ir koncertinė) ėjo link vieno tikslo: kuo tiksliau atkurti vokalą, styginius, klavišus ar mušamuosius. Dabar viskas ritasi atgalios - kuo daugiau iškraipymų, triukšmo ir kitokio beprotizmo - tuo geriau. Net patefonus tuoj įbruks, atseit "autentika". Nėra geriau, nes už triukšmo ir iškraipymų slepiasi neišmanėllai ir neturintys klausos "dainininkai". Pasaulyje sukasi millijardiniai pelnai įmonių, kurios kuria plaginus, iš šūdo išspaudžiančius vašką. Taigi. Perki plokštelę - skatini muzikinį profanizmą.

Paklausyk bitlų iš seno gero baltojo albumo. Ir paskui palygink tą įrašą su skaitmeniniu remasteringu. Tu daugiau jokių plokštelių neklausysi :) Plokštelė - tai mechaninis melas. Tokiais tempais, kaip brukama tokia kreiva garso įrašymo - atkūrimo technologija, grįšime į garo automobilių erą :) Bet... kožnas formatas turi teisę gyvuoti, juo labiau toks gražus ir besisukantis fetišas.

Visi formatai turi teisę gyvuoti. Visi tie traškesiai, fonai nuo galvutės ar variklio, grindų stabilumas, kad neduokdie adata nenušoktų.... Jei yra perkančių tą produktą, reiškia jis reikalingas. Žmogaus, kuris dievina tik analoginį garsą ala kasetė ar vinilas neapkaltinčiau perteklinėsmis elektroakustikos žiniomis. Juk mes ir rūkom, ir geriam alkoholį, ir suprantame, kad tai netikra, tai iliuzija ir kad tai kenksminga. Bet tai velniškai miela, nes kažlur iš vaikystės, o kažkam ir ne iš savo vaikystės... P.S. Nėra jokio lempinio ar analoginio šiltumo. Yra tik harmoninių iškraipymų, fono ir velniškai greit besisukančio skaitiklio kakofonija, kurią sėkmiongai parduoda "audiofilams" apsukrūs inžinieriai - konstruktoriai/savamoksliai :)