Kovo 31 dieną prasidės jau 21-asis „Kino pavasaris“ – tradicinė, dvi savaites trunkanti kino fiesta. Šiais metais pasikrikštiję „emocijų festivaliu“ organizatoriai į kino programą įtraukė 200 filmų (130 ilgametražių ir 70 trumpametražių). Nors palyginus su praeitais metais, kai buvo parodyti net 258 filmai, besisuksiančių juostų smarkiai sumažėjo, pasirinkimų skaičius vis dar pribloškiantis. Pateikiame keletą orientacinių rekomendacijų, kurios, tikimės, padės iš didžiulės gausos atsirinkti sau tinkamiausius filmus.

Asmeninio repertuaro sąrašą saugiausia pradėti nuo programos „Meistrai“, kurioje šiais metais net dvylikos savo talentą jau ne sykį įrodžiusių režisierių darbai. Vienas jų – kaip visada labai romantiškas prancūzų kino veteranas Claude`as Lelouchas ir jo filmas „Vienas plius viena“. Jį šįkart vaidina iš filmo „Artistas“ (2011, rež. Michelis Hazanavicius) pažįstamas Jeanas Dujardinas, o Ją – aktorė Elsa Zylberstein. Jis – kino kompozitorius, atvykęs į Indiją kurti muzikos naujausiai W. Shakespeare`o „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijai. Ji – Prancūzijos ambasadoriaus žmona. Iš viso to gimsta filmas, kuris, remiantis programos sudarytojos Santos Lingevičiūtės žodžiais, parodo, kad C. Lelouchas „kaip kvailys vis dar tiki meile“.

Ne mažiau jausmingas filmas – vieno originaliausių JAV kūrėjų Toddo Hayneso („Auksinė praraja“, 1998; „Manęs čia nėra“, 2007) režisuotas „Kerol“. Nuo pat premjeros Kanų kino festivalyje (2015 m. gegužė) iki šiais metais vykusios „Oskarų“ įteikimų ceremonijos, kurioje pretendavo net į 6 statulėles, „Kerol“ buvo vienas labiausiai apkalbamų ir apdovanotų metų filmų. Ir tai vienas tų retų atvejų, kai „Oskarų“ nominacijomis išpūstas filmas ne tik nenuvilia, bet ir viršija lūkesčius.

Filmas nukelia į 1950-ųjų Niujorką. Čia susitinka dviem skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančios moterys: jaunutė Teresa (Kanuose geriausia aktore pripažinta Rooney Mara) ir kiek vyresnė Kerol (nepralenkiamoji Cate Blanchett). Tarp jų, nepaisant amžiaus, klasių skirtumų ir visuomenės nepakantumo, įsiplieskia meilė.

Savo nutylėjimais, jausmų kupinais žvilgsniais, spalvų gama (ypač žalsvais atspalviais) bei atspindžių filmavimu šis filmas, bent jo pirmoji dalis, primena Wong Kar-wai „Meilės laukimą“. Tačiau nepaisant jausminės giminystės, „Kerol“ yra be galo originalus ir savito subtilumo kupinas filmas. Jei per dvi kino kupinas savaites Jums išeitų pažiūrėti tik vieną filmą, tai turėtų būti būtent „Kerol“.

Net jei kinu dominės labai nenuosekliai, turbūt esate girdėję Aleksandro Sokurovo vardą. O jei nesate, tai „Kino pavasaris“ Jums dovanoja puikią progą su juo susipažinti, nes jo metu bus parodytas jo naujausias darbas „Frankofonija“. Į jokias kategorijas netelpančiame filme, kuriame A. Sokurovas naudoja autentišką ir kiek pakeistą archyvinę medžiagą, fotografijas, paveikslus, balsą už kadro, perteikiamas daugialypis meno ir istorijos santykis. Jo centre – Paryžiaus Luvro muziejus ir jo vertybės.

Nemažai į „Meistrų“ programą įtrauktų filmų nukels į Aziją. Tai ir sinefilų be galo vertinamas Tailando režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, kurio filmas „Didybės kapinės“ pasakoja apie keista miego liga susirgusius karius. Tarp filmo programų – kantrybės net ir iš didžiausių kino mėgėjų pareikalausianti filipinų režisieriaus Lavo Diazo 8 valandas trunkanti drama „Lopšinė liūdnai paslapčiai“. Joje – pasakojimas apie kontroversiškai vertinamą Filipinų revoliucionieriaus Andreso Bonifacio mirtį, pateikiant skirtingas keturias istorijas apie jo egzekuciją.

O štai talentingiausias šių dienų kinų režisierius Jia Zhang-ke sukūrė kiek prieinamesnį, mažiau nišinį filmą – „Kalnai gali pasislinkti“. Jo centre – meilės trikampis trimis skirtingais laikotarpiais. Filmas nukelia į 1999, 2014 ir 2025 metus. Tačiau per intymią kelių žmonių istoriją siekiama apčiuopti Kinijos „sielą“. Kas su ja vyksta laukinio kapitalizmo sąlygomis? Tai kartu subtilus ir be galo ambicingas darbas.

„Kritikų pasirinkimo“ programoje – taip pat 12 filmų. Turbūt garsiausias jų – anglakalbis graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso („Iltinis dantis“) debiutas „Omaras“, apdovanotas Kanų festivalio žiuri prizu. Jei jį įtrauksite į savo asmeninę programą, tai bus neabejotinai pats keisčiausias Jūsų pamatytas „Kino pavasario“ filmas.

„Omaras“ nukelia į distopinę visuomenę, kurioje neturėti partnerio yra nusikaltimas. Antros pusės neturintys asmenys yra apgyvendinami viešbutyje, kur per 45 dienas turi susirasti partnerį. Jei to nepavyksta padaryti, jie paverčiami gyvūnais pagal savo pasirinkimą. 

Pagrindinis filmo veikėjas – ką tik išsiskyręs Deividas (turbūt geriausias iki šiol aktoriaus Colino Farrello vaidmuo). Atvykęs į viešbutį kartu su šunimi paverstu broliu, jis nurodo, kad nesėkmės atveju norėtų virsti omaru. Savo taisyklėmis bet kokius romantiškus santykius paraližuojančiame viešbutyje gausu komiškų ir intriguojančių personažų.

Visas viešbučio galimybes išbandęs Deividas galiausiai pabėga į netoliese plytintį mišką, kuriame slepiasi visuomenės medžiojama vienišių gentis, kurių taisyklės nemažiau represyvios ir slegiančios. Čia jis sutinka aktorės Rachel Weisz vaidinamą silpnaregę moterį ir išvysta prasmingesnio gyvenimo galimybę.

Absurdiško humoro kupinas filmas maištauja prieš sistemą ir bet kokį visuomenės spaudimą – ar tai būtų poravimasis, ar buvimas vienišiu. Šis autentišką patirtį įprasminantis filmas yra nepraleistina kino patirtis.

Dar viena apie buvimą savimi ir su kitu žmogumi pasakojanti juosta – kadrinės animacijos darbas „Anomaliza“. Jo režisierius – žymus JAV scenaristas („Būti Džonu Malkovičiumi“, „Adaptacija“, „Jausmų galia“) ir pradedantis režisierius Charlie Kaufmanas („Anomalizą“ kūrė kartu su animatoriumi Duke`u Johnsonu). Man jo pavardė yra sinonimiška su geru kinu, nes dar niekada nenuvylė joks su ja sietinas darbas.

Vos kelių filmo minučių užtenka, kad užmirštum, jog pagrindinis filmo veikėjas yra animuota lėlė. Jos vardas – Maiklas Stounas (įgarsina Davidas Thewlisas), ir jis – tikras, žmogiškas, išgyvenantis krizę, susvetimėjęs su visais aplinkiniais žmonėmis, kurie jam visi yra vienodi. Šis susvetimėjimas perteikiamas juos visus, vyrus ir moteris, įgarsinus vienu – Tomo Noonano – balsu. Bet staiga netikėtai pasigirsta vienas autentiškas, tikras balsas. Ji yra vardu Liza ir kalba aktorės Jennifer Jason Leigh balsu. Šis balsas Maiklui suteikia galimybę įprasminti gyvenimą. Venecijos kino festivalyje filmas buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu.

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra pakvies į filosofinę odisėją po Amazonės džiungles filme „Gyvatės apkabinimas“. Jo centre – paskutinio iš savo genties išlikusio šamano Karamakate santykiai su dviem vakariečiais mokslininkais, į ekspediciją besileidžiančiais 2 skirtingais laikotarpiais: 1911 ir 1940 m. Filmas paremtas tikrais, tyrimus džiunglėse atlikusių mokslininkų vokiečio Theodoro Koch-Grunbergo ir amerikiečio Richardo Evanso Schulteso dienoraščiais. Juodai baltai nufilmuotame filme atskleidžiamas žmogaus ir gamtos ryšys bei kolonializmo destruktyvumas. Šis kūrinys tapo pirmuoju Kolumbijos filmu, nominuotu „Oskarui“.

1962 metais susitikę du režisieriai – Holivude karaliavęs britas Alfredas Hitchcockas ir prancūzų naujosios bangos atstovas Francois Truffaut – kalbėjosi visą savaitę. Po keturių metų šių pokalbių pagrindu buvo išleista knyga „Hitchcockas pagal Truffault“, kuri daugeliui režisierių tapo kone biblija. 2015 metais to pokalbio atrastų įrašų ir archyvinės medžiagos pagrindu buvo sukurtas filmas „Hitchcockas/Truffault“ (rež. Kentas Jonesas), kuriame 10 garsių šių dienų režisierių dalinasi savo mintimis apie šiuos du kino grandus ir minėtąją kultinę knygą.

Debiutinį brito Johno Macleano filmą „Vangūs vakarai“ rasite „Metų atradimų“ programoje. Tai dar vienas bandymas (sėkmingas!) suteikti „šviežumo“ atrodytų jau gana smarkiai nuvalkiotam vesterno žanrui.

16-metis škotas Džėjus (akt. Kodis Smit-McPhee) atsidangina į Ameriką ieškoti prapuolusios mylimosios Rozos (akt. Caren Pistorius). Naivų vaikiną netrukus imasi globoti ciniškas klajūnas (kaip visada prikaustantis Michaelas Fassbenderis). Prasideda išbandymų ir kraujo kupina kelionė į Vakarus, pakeisianti abu personažus. Tai be galo žavingas filmas su smagiu, feministiniu „kabliuku“, kuris tiks pasiilsėti nuo kitų, kiek labiau smegenis įtempiančių filmų.

Daugiau informacijos – kinopavasaris.lt.