Komunistinių idėjų plėtra Europoje po Spalio perversmo Rusijoje ir po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo gerai apgalvota bei nuosekli veikla.

Jei pažvelgsime į 1919-uosius, išvysime Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bandymus sunaikinti atkurtą Lietuvos valstybę, Belo Kuno bandymus kurti sovietų valdžią Vengrijoje, Rosos Luxemburg pastangas kurti komunistinį judėjimą Vokietijoje. Kiekvienas turime galimybę pasirinkti, kaip vertinti iškilių Lietuvos kultūros veikėjų indėlį į mūsų valstybingumo sunaikinimą, tačiau būtina suprasti, kad 1940 metų politiniai pokyčiai Baltijos valstybėse buvo ilgalaikės Sovietų Sąjungos veiklos pasekmė.

Įgyta patirtis buvo panaudota sovietizuojant Rytų Europą, todėl Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įvykę pokyčiai turėjo bendrų bruožų. Jie ir aprašomi Anne Appelbaum knygoje "Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas 1944–1956 m."

Nauja pradžia

Nulinė valanda – taikaus gyvenimo pradžios akimirka Rytų Europoje, kai Vokietijos kariuomenė atsitraukia arba nutraukia karinius veiksmus ir įžengia Raudonoji armija.

Svarbu atkreipti dėmesį į kai kuriuos istorinius faktus, kurie praslysta pro akis. Hitlerio Europos be žydų vizija buvo įgyvendinta Rytų Europoje, kurioje jie gyveno nuo seno ir sudarė gausią bendruomenę. Po holokausto žydų bendruomenė šiame regione tapo vos pastebima. Nacių panieką Rytų Europos gyventojams demonstravo dar ir tai, kad čia buvo vežami žudyti žydai iš visos Europos.

Karo nuostolių mastai taip pat įspūdingi. Žuvusiųjų skaičius Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje sudarė 1,5 proc. visų gyventojų, Lenkijoje – 20 proc., Jugoslavijoje – 10 proc. , Vengrijoje – 6,2 proc., Čekijoje – 3,7 proc.

Antrasis pasaulinis karas ir jo pabaiga siejama su vertybių krize. Dauguma žmonių patyrė skaudų smūgį – suprato, kad moralinis tėvų ir mokytojų pasaulis daugiau neegzistuoja, o šlovinti tautos vadai atvedė į pralaimėjimą. Kita vertus, dalis jaunų žmonių išmoko gyventi su pakeista pavarde, padirbtais dokumentais, atmintinai išmokta išgalvota biografija, žudyti be gailesčio okupacinės kariuomenės karius ir kolaborantus. Apsisprendimas plėšti likusius tuščius butus ir parduotuves po vokiečių kariuomenės atsitraukimo taip pat nesukeldavo sąžinės graužaties. Dėl to niekas nesistebėjo lobių ieškotojais Treblinkos koncentracijos stovyklos apylinkėse ar kitose žydų žudynių vietose. 1946 m. rugsėjį netoli Lodzės įvyko traukinio katastrofa. Dauguma atskubėjusiųjų į įvykio vietą siekė ne padėti nukentėjusiesiems, o juos apiplėšti.

Maskvos komunistai

Taip buvo vadinami sovietų parengti komunistai. Walteris Ulbrichtas (Rytų Vokietija), Bolesławas Bierutas (Lenkija), Matyas Rokosi (Vengrija) tapo liaudies demokratijų, kurios buvo kuriamos visoje Raudonosios armijos okupuotoje Rytų Europoje, vadovais.

Jų karjeros pradžia siejama su Kominternu, komunistiniu internacionalu, kurio tikslas – pasaulinė socialistinė revoliucija. Stalinas paskelbė šūkį, kad statys socializmą vienoje šalyje ir atvirai atsisakė siekio su vietinės komunistų partijos pagalba nuversti kaimyninių valstybių teisėtas vyriausybes, tačiau tai netrukdė slaptosioms tarnyboms tęsti kenkėjišką veiklą. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje visoje Europoje žmonės, karštai tikėję revoliucija, nejautė jokio sąžinės graužimo dėl to, kad naudojosi Maskvos pinigais ir bendradarbiavo su NKVD.

1937 m. Stalino represijos nacionalinių komunistų partijų vadovybes, gyvenusias netoli Kremliaus esančiame viešbutyje "Hotel Lux" praretino taip, kad kai kurias partijas teko uždaryti dėl šnipų ir provokatorių kekėjiškos veiklos.

Kitas lūžis įvyko Joachimui Ribbentropui ir Viačeslavui Molotovui pasirašius paktą, kai daugumai komunistų tapo neaišku, kaip, pasikeitus tarpatautinėms aplinkybėms, reikės ruošti lenininių revoliucijų bangą, nes SSRS ir nacistinė Voketija virto sąjungininkėmis.

1941 m. prasidėjęs karas tarp SSRS ir Vokietijos vėl pakeitė represuotų komunistų padėtį. Jie vėl tapo reikalingi Stalinui. Prasidėjo ilgas subtilių apmokymų kelias, kurių tikslas – meistriškai diskutuoti su pasipriešinimo judėjimų vadovais ir jų šalininkais dėl valstybių ateities pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Maskvos komunistai tapo ištikimybės ir paklusnumo Stalinui simboliu. Jie tapo tais žmonėmis, kurie nuosekliai įgyvendino sovietizaciją Rytų Europoje.

Smurto legalizavimas

Tikrąją Niccolo Machiavelli posakio, kad tikslas pateisina priemones, reikšmę pokariu atkleidžia Stalino pasiūlymas vokiečių komunistams priimti į savo gretas buvusius nacius. Svarbu atkreipti dėmesį ir tai, kad visiems komunistams, kurie į savo tėvynes grįžo arba lėktuvais iš Maskvos, ar pėsčiomis su Raudonąja armija, buvo brukamas Nacionalinio fronto modelis. Draudžiama naudoti komunistinius šūkius, kalbėti apie proletariato diktatūrą, bet leidžiama diskutuoti apie koalicijas, sąjungas ir demokratiją.

Susidorojimas su kitaminčiais prasidėjo išplėtus "fašisto" sąvoką, kuri pradėjo reikšti ne tik nacių kolaborantus, bet ir antifašistus bei antikomunistus.

Geriausias pavyzdys, iliustruojantis, kaip buvo susidorojama su nekomunistiniais judėjimais, buvo Armijos Krajovos likimas Lenkijoje. Suimtus jos vadus sovietai apkaltindavo bendradarbiavimu su vokiečiais ir pradėdavo vadinti fašistais.

Kitas pavyzdys, rodantis, kad ribos tarp gėrio ir blogio išsitrynė, – nacių koncentracijos stovyklų naudojimas sovietų priešininkams įkalinti. Jose nebuvo naudojamos dujų kameros, tačiau čia kaliniai mirdavo nuo bado ir ligų.

Po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai vengė naudoti etninio valymo sąvoką, tačiau procesas, pakeitęs daugybės vokiečių likimą Rytų Europoje, buvo pavadintas gyventojų perkėlimu. Teigta, kad tokie sprendimai padės išvengti etninių konfliktų ateityje. Be to, tai padėjo komunistų partijoms sulaukti didesnės gyventojų paramos.

Masinis gyventojų perkėlimas palietė ne tik vokiečius, bet lenkus, vengrus ir ukrainiečius. Sovietų valdžia tokiomis preimonėmis ne tik stiprino savo valdžią, bet ir slopino užsitęsusius ginkluoto pasipriešinimo judėjimus Ukrainoje ir Lenkijoje. Masinis gyventojų perkėlimas įteisino vėlesnius kitaminčių trėmimus į Sibirą, o iškeldintų gyventojų turto nacionalizacija – privataus verslo nusavinimą.

Gerovės klausimas

Laisvos visuomenės gyvenimo prisiminimai greitai atskleidė kasdienio gyvenimo pokyčius, kurie labai nepatiko komunistams. Įvairaus pobūdžio nepolitinės organizacijos Rytų Europje buvo populiaresnės už komunistines. Bandymai skleisti komunistinę ideologiją per įvairaus pobūdžio kultūrinius renginius nesulaukė gyventojų susidomėjimo arba buvo laikomi nuobodžiais. Dėl to pamažu buvo uždaromos visos nekomunistinės organizacijos.

Komunistų partijos atstovų pralaimėjimas pokario rinkimuose didino ideologinį spaudimą visuomenei. Nacionalizacija ir planinės ekonomikos diegimas tik dar labiau gilino pokario problemas.

Kylantys darbininkų streikai ir komunistų nenoras ieškoti abiem pusėms palankių sprendimų didino sovietų valdžios brutalumą ir Rytų Europos gerovės atotrūkį nuo Vakarų. Neįgyvendinami penkmečio planai tapo okupacijos simboliu, o Berlyno sienos statybą galima laikyti dėsningu sovietų valdžios sprendimu.