Aktorei Gražinai Balandytei buvo septyniasdešimt šešeri, kai ji sulaukė pasiūlymo grįžti į mylimą Nacionalinį Kauno dramos teatrą – ir ne šiaip, o įkūnyti pagrindinę heroję spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“. Netgi sklido kalbos, jog norėta jį pervadinti į „Mūsų brangioji Gražina“. „To jau būtų per daug, nes smagi komedija yra apie Pamelą, nors ji gal kiek ir panaši į mane“, – viename interviu pripažino ji. Tačiau ar gali būti geresnis pavadinimas knygai, kurioje pasakojama apie karštai gerbėjų mylėtą aktorę? Ir ar gali būti geresnė vieta ją pristatyti nei teatras, į kurio trupę Gražina įsiliejo 1958-aisiais? Ką tik iš spaustuvės atkeliavusi biografinė knyga šį sekmadienį, gruodžio 14 dieną, 17 valandą bus pristatyta Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Scenoje, kurioje išsiskleidė Gražinos Balandytės talentas.
Interviu su knygos autore Jurgita Liepone – apie neakivaizdinę pažintį su aktore, didžiulį jos vyro Andriaus Čygo rūpestį ir jautrias akimirkas.
– Kokia buvo pirma mintis, kai išgirdote klausimą, ar norėtumėte parašyti knygą apie Gražiną Balandytę?
– Man neteko bendrauti su Gražina jai gyvai esant, tik... dalyvavau jos laidotuvėse. Tuomet dirbau viename naujienų portalų ir gavau užduotį jas aprašyti. Tad pirmiausia į galvą šovė labai paprasta ir labai žmogiška mintis: ar sugebėsiu? Ne tik todėl, kad Gražina – išskirtinė asmenybė, bet ir kad jos nebėra. Visada rašant apie žmones man svarbiausia kontaktas, atrastas ryšys. Šį kartą viskas kitaip. O kaip? Štai to ir nežinojau. Aišku, buvo ir smalsu – supratau, kad turiu galimybę prisiliesti prie teatro legendos gyvenimo. Kaip ir rašiau knygos anotacijoje, pasijutau tarsi įžengusi pro atsargines duris, besiliečianti prie žmogaus gyvenimo, to, į kurį ji manęs nekvietė. Labai įdomūs jausmai, labai įdomi ir išskirtinė patirtis. Nuo pat pradžių jaučiau, kad knygos rašymas taps kelione ne tik į teatro istoriją, bet ir į žmogaus vidų. O tokios kelionės mane traukia labiausiai.
– Nuo ko pradėjote neakivaizdinę pažintį su Gražina?
– Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo aktorės vyro Andriaus Čygo sukauptas archyvas. Nustebau pamačiusi, kokio jis dydžio. Tai laikraščių ir žurnalų iškarpos, dokumentai, įvairiausi užrašai nuo pat 1958-ųjų. Iš pradžių svarsčiau tą archyvą dalimis vežtis į namus ir jį tyrinėti, tačiau galiausiai nutariau su juo susipažinti čia, buvusiuose jų bendruose, o dabar Andriaus namuose Kaune. Savaitę praleidau ir jų vasaros name Palangoje. Pas Andrių važiuodavau kaip į darbą – kartais kasdien, kartais su dienos ar kelių pertrauka. Viską perversti, persirašyti tai, kas svarbu, užtruko apie keturis penkis mėnesius.
– Kokie jausmai aplankė, kai atsivertėte laiškus, kuriuos Gražinai kadaise rašė ją pamilę vyrai?
– Tai ir buvo pačios intymiausios mano pažinties su aktore akimirkos. Gražinai meilės laiškus rašė rašytojai Juozas Baltušis ir Kazys Saja, pirmasis vyras režisierius Raimondas Vabalas.
Laiškuose mačiau Gražiną ne aktorę, ne jos sukurtą personažą, o moterį: mylinčią, mylimą, išduotą, dvejojančią.
– Kaip nutarėte, ką galima cituoti knygoje, o ko ne?
– Pirmas impulsas buvo labai žemiškas: ar turiu teisę? Laiškai – intymiausia forma, kuria žmonės kalba tada, kai mano, kad niekas kitas, be adresato, jų neskaitys. Viena yra skaityti juos pačiai, kai rašau knygą, visai kas kita – nuspręsti, kurie gali išvysti dienos šviesą. Citatų, tiesą sakant, knygoje daug ir nėra, tačiau laiškai labai padėjo pažinti Gražiną, suprasti to laikmečio dvasią, žmonių bendravimo ypatumus. Juokiausi atradusi Juozo Baltušio telegramą, atsiųstą gimtadienio proga: „Trokšdamas būti pirmuoju jau gimimo dienos išvakarėse stipriai apkabinu trenkiu visus Anykščių bijūnus po Jūsų kojom.“
Laiškuose būta ir linksmų, buitiškų dalykų. Pavyzdžiui, pirmojo vyro Vabalo ji klausė: „Tad klausyk, vyre. Man geradarė akt. Gruodytė aptiko pas vieną biznierką didžiausius kailinius. Tikrą mešką. Ir va 3000 rublių. Tai gal, sakau, tą mamos duotą pinigą mums man pasiglemžti ir įsitaisyti tą šūbą žiemai, idant pas tave šilčiau būtų važinėti? Tada bendrom jėgom nukreiptume dėmesį į tavo meškišką figūrą, idant žiemos miegas būtų saldesnis, šiltesnis?“
Cituodama juos, manau, neperžengiau ribų. Juolab kad apie kai kuriuos skausmingus savo gyvenimo epizodus atvirai interviu ne kartą pasakojo ir pati Gražina.
– Gražina visą gyvenimą rašė dienoraštį – gal radote ir jį?
– Ne, dienoraštis neišliko. Svarsčiau: kodėl laiškai likę, tačiau dienoraštis – ne? Galbūt išmintingoji Gražina pati nutarė, kas po jos mirties gali likti, o kas – išeiti kartu su ja? Nežinau, ar taip ir buvo, tiesiog svarstau. Radau tik kelis padrikus ranka rašytus lapus.
– Minėjote, kad Andrius atvėrė jums archyvą. Tikriausiai stengėsi kaip įmanydamas pagelbėti?
– Andrius, rodos, jautė atsakomybę: kad kiekvieną rytą manęs lauktų puodelis kavos ir niekada, ginkdie, nelikčiau be pietų! Jis vis išgyvendavo, kad kažko iš Gražinos gyvenimo neatsimena tiksliai, kad galėjo geriau sutvarkyti žmonos archyvą. Bet visos šios jo abejonės tikrai buvo perteklinės – jis ir atsimena labai daug ką, ir archyvą buvo sutvarkęs puikiai.
Andrius buvo Gražinos stabilumo garantas, jos ramstis. Graži jų meilės istorija iki pat paskutinio aktorės atodūsio. Namuose Gražiną, jau be jėgų, prižiūrėjo būtent Andrius. Kartais nejučia nusijuokdavau, kai jis pasakojo apie judviejų santykius, kasdienybę ar paprastas buities istorijas. Pavyzdžiui, kaip Gražina jam „trenkė į žiaunas“, kai namo grįžo apgirtęs. Arba kaip padegė laikraštį jo rankose, negalėdama pakęsti, kad jis valgydamas skaito. Begalė tų istorijų. Kartą Andrius bandė priversti Gražiną sportuoti – vieną dieną į namus atitempė dviratį-treniruoklį. Tačiau sportas ir dar toks Gražinai atrodė kaip reikiant nuobodus, mielai būtų Andriui melavusi, kad mankštinasi, kaip žadėjusi, tik bėda – treniruoklyje įrengtas spidometras rodė, kiek juo numinta... Supratusi, kad Andriaus apgauti nepavyks, kiek nori minti pedalus pasiūlė jų namuose dažnai apsilankantiems dukterėčios vaikams...
– Kas labiausiai jus nustebino?
– Gražina nebuvo iš tų žmonių, kurie triukšmingai deklaruoja savo talentą. Nors jos talento žvaigždė spindėjo labai ryškiai, ji man pasirodė žemiška, paprasta, jautri. Tarsi saugotų kažkokį vidinį branduolį, kurio niekas negalėjo pajudinti. Tarsi žmogus, gebantis tilpti į du skirtingus pasaulius ir neišsibarstyti. Kitas dalykas – jos santykis su teatru, jos ištikimybė teatrui kaip namams, kaip būsenai, kaip kvėpavimui, begalinis atsidavimas darbui.
Ir, žinoma, stebino tai, kiek žmonių ją iki šiol prisimena. Kalbantis su Gražinos kolegomis, jų balsuose buvo justi ne nostalgiška pagarba, o meilė. Toji, kuri nepraeina. Toks dalykas niekada nebūna atsitiktinis – jis pasako apie žmogų daugiau nei visi CV ir premijos kartu sudėjus.
– Kokia istorija iš aprašytų knygoje linksmiausia? O graudžiausia?
– Turbūt vienos niekaip negalėčiau išskirti, nes jų tikrai daug. Vienos – ilgesnės, kitos – fragmentinės, tačiau tikrai ne mažiau įdomios. Gal viena iš linksmiausių – jos pokštas, iškrėstas kolegai aktoriui Algimantui Voščikui. Gražina šį įtikino, kad jam reikia nutraukti repeticiją ir skubėti į Vykdomąjį komitetą pasiimti garbės rašto. Šis ir nuėjo, o vėliau sakęs jai: būtum vyras – į žemę sukalčiau. Ji išties prikrėtė nemažai eibių, nes, kaip sakė pati, joje visada gyveno mažas didelis vaikas.
Tačiau netrūksta knygoje ir jautrių, graudžių akimirkų – jos Gražiną lydėjo nuo pat vaikystės, kai kartu su šeima bėgo nuo karo, tada – sudėtingas gyvenimas Klaipėdoje netekus tėvo, jaudino ir ypatingas Gražinos ryšys su mama. Nuo pat jaunystės Gražiną kamavo sveikatos rūpesčiai, vėliau vienas po kito lydėję insultai. Man vienas jautriausių dalykų – Gražinos rašyta SMS žinutė žurnalistui Audriui Musteikiui. Ją parašė gulėdama ligoninėje, o turinys išties sukrečia: „Laikausi iš pasiutimo. Šiandien operavo dar kartą. Nuodėmių išrišimo nebereiks. Kančiom išpirkau.“ Gražina nugyveno įdomų, prasmingą, tačiau tikrai nelengvą gyvenimą.
– Kokia Gražinos paslaptis?
– Man atrodo, kad vieno atsakymo čia tiesiog nėra. Jeigu būtų – ji nebūtų legenda. Jos paslaptis slypi ne viename ryškiame bruože, ne viename išskirtiniame vaidmenyje, o visoje paletėje. Gražina buvo daug moterų viename: trapi ir stipri, švelni ir kategoriška, kukli ir didinga.
Ar tai prigimtinis talentas? Turbūt. Bet vien talento neužtenka, kad žmogų ilgai prisimintų ne tik žiūrovai, bet ir kolegos. Talentą gali turėti, bet, nori ar nenori, jis blėsta, jei viduje nėra šviesos. O Gražina jos turėjo labai daug. Tyliai sklindančios, negriežiančios dantimis, nepretenduojančios į centrą. Ir dar – meilė žmonėms. Ne sentimentali, bet labai paprasta, kasdieniška: pagarba partneriams, atidumas jaunimui, ištikimybė teatrui, supratimas, kad scena nėra tik šlovė – tai atsakomybė.
– Tai jau antroji jūsų parašyta biografija, prieš kelerius metus pasirodė knyga apie aktorių Saulių Siparį „Fortūna, kekše!“ Ar paprasta parašyti knygą apie žmogų?
– Ne, nėra paprasta. Bet tai – vienas gražiausių darbų. Kiekvienas žmogus ir yra knyga, tik dar neatversta, neparašyta. Man patinka būti ta, kuri ją atveria. Kiekvienas darbas turi vidinę ir išorinę pusę. Žmogus, kuris skaito knygą, mato tik išorinę, tačiau kiek į tai įdėta darbo ir laiko – nežino. O ir nereikia žinoti. Tačiau ta vidinė pusė būna ir kaip reikiant nyki – kalbu apie ilgus pokalbius, kuriuos vėliau reikia transkribuoti, reikia suvaldyti didžiulį kiekį informacijos. Labiausiai patinka pažinti žmonių gyvenimą – neskubant, iš esmės. Tai labai skiriasi nuo paprasto interviu. Rašydama interviu sugaišti dieną, rašydama knygą – metus.
Išduosiu paslaptį – dar viena, jau trečioji, biografinė knyga netrukus bus pradėta rengti spaudai. Rašau ir daugiau biografinių knygų, tačiau jos skirtos asmeniniams žmonių poreikiams, šeimos atsiminimui, ne masinei leidybai. Tad šiokios tokios patirties šiame žanre, manau, jau turiu.
Viena vertus, gal paprasčiau, kai parašai knygą apie dar gyvą žmogų – jis gali perskaityti ir išrinkti netikslumus, papildyti. Antra vertus, jam gali pasirodyti, kad geriau apie tą nerašyti, apie tai nutylėti, gal dar ką nors pridėti, kad susidarytų gražesnis jo vaizdas...
Tačiau esu įsitikinusi, kad biografinėje knygoje gali likti nutylėtų istorijų – tokių, kurios galėtų skaudinti, įžeisti kitus žmones. Tad reikia rasti balansą. Rašant biografinę knygą nereiktų maišyti dviejų sąvokų: atminties ir išpažinties. Atmintį išsaugoti ir užfiksuoti svarbu, matau tame išliekamąją vertę. O išpažintis telieka kunigui ar sau. Panašiai kaip ir su Gražinos laiškais: ne viskas turi būti knygoje. Rašyti apie jau išėjusį žmogų nėra paprasta – tada tu tampi priklausomas nuo kitų atminties, nuo jų emocijų, nuo to, ką jie nori prisiminti, o ko – ne. Bet būtent ten atsiranda magija: iš daugybės balsų lipdyti vieną istoriją.
– Skaitant jūsų tekstus jaučiasi, kad jums patinka kalbėtis su žmonėmis. Ar lengvai jie atsiveria ir nori kalbėti?
– Sakyčiau, gana lengvai. Gal taip ir yra todėl, kad man tikrai patinka kalbėtis su žmonėmis. Man įdomūs žmonės: jų sluoksniai, jų tylos, jų nuoskaudos ir jų šviesa. Aš neklausiu formaliai, neklausiu tam, kad „turėčiau medžiagos“. Klausausi taip, kaip klausytum artimo žmogaus, su kuriuo eini per miestą ir nenori, kad tas pokalbis baigtųsi. Kai žmogus pajunta, kad jo neskubini, nevertini, neieškai sensacijos, jis atsileidžia. O tada ima lietis tos istorijos, kurios neskirtos šaltam žurnalistikos mikrofonui. Kartais tokios, kurias žmonės nešioja dešimtmečiais, bet niekam nepasakoja. Man patinka ne tik klausyti, bet ir kurti erdvę, kurioje žmogus jaučiasi saugus. Pokalbis yra labai stipri emocija. Bet taip žmonės atsiveria. Ir tai – viena didžiausių šios profesijos dovanų.
Knygos „Mūsų brangioji Gražina“ pristatymas – gruodžio 14 d.,17 val., Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.
Jurgitos Lieponės knygos „Mūsų brangioji Gražina“ pristatymą moderuos režisierius Gytis Padegimas – dar vaikystėje įsimylėjęs Meilutę, Gražinos suvaidintą pjesėje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Vėliau aktorė kūrė vaidmenis ne viename jo statytame spektaklyje, jam patikėjo režisuoti savo kūrybos vakarą šešiasdešimtmečio proga. „Gražina buvo nepaprastos intuicijos aktorė, emocionali. Visi stanislavskiai, čechovai ir kiti teatro korifėjai aiškina, kad teatro sistemos, mokymai reikalingi žmonėms, kurie turi vidutinius gabumus. Labai talentingiems, kuriems duota prigimties ir gamtos, nereikia jokių sistemų. Jie ateina ir daro tai, ką reikia daryti. Gražina ir buvo tokia aktorė“, – sakė Gytis Padegimas.
Naujausi komentarai