– Esate lyčių lygybės aktyvistas, rašote visuomenei aktualiomis socialinėmis temomis. Kaip ir kada ėmėte suprasti, kad svarbu kalbėti apie tai?

– Kiti žmonės turi savąsias "lūžio istorijas", o aš kaskart, paklaustas apie pradžią, suku galvą. Jau mokykloje pradėjau kelti ir svarstyti kritiškesnius klausimus. Pavyzdžiui, per etikos pamokas, kur yra erdvės pasireikšti tiek mokytojų, tiek mokinių vertybėms. Kai buvo kalbama apie lyčių lygybę, toleranciją, žmogaus teises, atsirasdavo tam tikrų įtampų. Supranti, kad yra problema, kurią tu tik vienas matai, o aplinkiniai – ne, tačiau dar nemoki pasakyti, kas yra ne taip, nerandi tinkamų žodžių. Atsimenu tą sutrikimą, pasipiktinimą, nes netolerantiškų, stereotipiškų pasisakymų mano mokykloje buvo. Iš mokytojų gal netgi daugiau negu iš mokinių.

– Internetinėje žiniasklaidoje savo nuomonę įvairiomis temomis rašote nuo tada, kai buvote, jūsų paties žodžiais, ašuoniolikmetis kūdikis. Kokius rašymo pokyčius per šį laiką įžvelgiate pats?

– Anuomet rašiau labai užtikrintai, nevengiau visažiniškumo. Tai jaunystės bruožas. Be to, rašant kritiškai, paprastai rašai iš to kampo, kad esi vienas apsišvietęs, o masės aptariamos temos nesupranta. Bet ilgainiui nutrūko toks mano rašymo stilius ir patosas, paprasčiausiai supratau, kad galima rašyti ir kitaip. Manau, kad šitoks savo žinučių komunikavimas – nelabai naudingas, tai labiau asmeninis performansas, pasirodymas nei visuomenės švietimas, informavimas. Kartais tonas tampa barjeru žmonėms įsigilinti ir suprasti, ką tu nori pasakyti. Dėl to jis ilgainiui pasikeitė.

– Žodis "feminizmas" daugybei žmonių vis dar skamba it keiksmažodis, ši sąvoka dažnai stigmatizuojama, priimama stereotipiškai: lyg feministė – būtinai pikta, vyrų nekenčianti moteris. Kodėl taip yra?

– Pasakyti vieną priežastį labai sunku. Kiek domėjausi, kaip istoriškai vystėsi nepasitenkinimas feminizmu, galiu teigti, kad prie to prisidėjo žiniasklaida. Ji labai stengėsi pakraipyti įvaizdžius, kad skaitytojams būtų įdomiau, kad susilauktų įvairesnių reakcijų. Dėl to mes girdime apie feminizmą labiau iš tos blogosios, karikatūrinės pusės, kadangi žiniasklaida nuo senų laikų mėgsta sensacijas, skandalus. Tai galime matyti jau nuo pirmųjų sufražisčių nušvietimo anuometėje spaudoje. Šitoks negatyvumas būdingas bet kokiam judėjimui, keliančiam nepatogius klausimus. Feminizmas irgi tai daro – tarsi trukdo mums normaliai gyventi – taip, kaip gyvenome šimtą metų. Būtent tai, kad feminizmas visada kvestionuoja, abejoja dabartiniu status quo ir sako, kad lygybės niekada nebus per daug, šiek tiek nervina ir negatyviai nuteikia žmones, pripratusius prie to įprastinio gyvenimo, tradicinės tvarkos, vertybių ir nesigilinančius, ar tos vertybės geros, naudingos. Turbūt šiai publikai feminizmas ir atrodo grėsmingas.

– Itin dažna nuomonė, kad, įsigalėjus feminizmui, vyrai praras savo vyriškumą, virs moterų pastumdėliais. Ką apie tai manote?

– Savo antrojoje knygoje šiuo metu kaip tik rašau apie šį aspektą ir atsakyčiau į šį klausimą taip: kodėl mes iškart manome, kad vyro jautrumas, švelnumas, paslaugumas, rūpestis jau savaime yra kažkokia blogybė? Man atrodo, kad labai nuvertiname šias vertybes, kurios yra žmogiškos, naudingos ir universalios. Taip, jos parodo pažeidžiamumą, bet mes ir esame žmonės, gyvos būtybės – pažeidžiamos. Žmonės galvoja, kad mes imsime ir biologiškai sulyginsime moteris bei vyrus, tarsi už feminizmo slypi noras padaryti juos biologiškai vienodus. O feminizmas kalba būtent apie socialinį, politinį, ekonominį lygybės aspektą. Mūsų tikslas nėra, kad vyrai gimdytų ar užsiaugintų krūtis, siekiame sulyginti galimybes, kad visi galėtume gyventi lygiavertiškai.

Dažnai mąstoma, kad feminizmas kaltina vyrus. Tarsi jie gauna naudos iš lyčių nelygybės, gyvena mūsų visuomenėje it patriarchai ir tik skina vaisius nuo šio medžio. Iš esmės taip nėra – nuo pernelyg didelių reikalavimų jiems kenčia ir vyrai.

– Kodėl feminizmas svarbus ne tik moterims, bet ir vyrams?

– Dažnai mąstoma, kad feminizmas kaltina vyrus. Tarsi jie gauna naudos iš lyčių nelygybės, gyvena mūsų visuomenėje it patriarchai ir tik skina vaisius nuo šio medžio. Iš esmės taip nėra – nuo pernelyg didelių reikalavimų jiems kenčia ir vyrai. Esame pratę manyti, kad tas tikras vyras yra susijęs su daugybe įvairiausių reikalavimų: turi išlaikyti šeimą, būti stiprus, emociškai tvirtas, niekada neverkti, nesiskųsti, būti įgalus ir sveikas, konkuruoti, visada nugalėti. Vyrai labai išgyvena neįgyvendinę vieno ar kito stereotipo, tada jaučiasi nevyriški, pažeminti. Jaudinasi, kaip atrodys prieš žmoną, vaikus, darbdavį, bijo, kad pasirodys kaip netikri vyrai – pažeidžiami, nestiprūs, neištvermingi. O vyras juk negali ieškoti pagalbos, turi susitvarkyti pats. Bet yra tam tikrų problemų, neišsprendžiamų vien savipagalba. Dažnai iš to didelio nusivylimo, pažeminimo, kurį jaučia vyrai, neišpildę tam tikro lūkesčio, jie imasi savidestrukcijos, nes pagalbos ieškoti atrodo nevyriška. Ta savidestrukcija – tai savižudybės, alkoholizmas, rūkymas, nusikalstamumas, agresyvumas, smurtas. Visa tai atskleidžia ir statistika – šiose srityse vyrai vienareikšmiškai yra lyderiai. Galiausiai dėl viso – net vienuolika metų trumpesnė vidutinė vyrų gyvenimo trukmė. Visa tai susiveda į vyrų gyvenimo kokybę, todėl visada stengiuosi pabrėžti, kad lyčių nelygybė paliečia kiekvieną vyrą, net jei jis ir nežino, kas tai yra.

– Kaip kilo mintis sukauptas žinias feminizmo tema sudėti į knygą?

– Mano knyga gimė iš eksperimento. Buvau pratęs rašyti tekstus internetinėms žiniasklaidos priemonėms, jie negalėjo būti ilgi. Pasidarė įdomu, kaip galėčiau parašyti ilgesnį tekstą apie feminizmą, istorinę jo pradžią. Negalvojau, ką su tuo tekstu darysiu, bet norėjau pabandyti. Jis vis ilgėjo, skaidėsi į skyrelius, tada pamaniau, gal reikia pabandyti parašyti knygą? Būdamas aštuoniolikos labai ieškojau tokios knygos anglų kalba, aišku, radau, bet vis tiek atrodė, kad trūksta knygos, kalbančios apie feminizmą plačiajai auditorijai. Po pirmojo skyriaus dar nežinojau, ar ją tęsiu, norėjau nunešti į leidyklą ir sužinoti, ar, jų akimis, tai įdomu. Maloniai nustebau, kai man pasakė, kad tokios knygos labai reikia. Tada sėdau rašyti kitų skyrių.

– Gali pasirodyti, kad tokios temos kaip lyčių lygybė yra aktualesnės aukštesnio išsilavinimo, socialinio statuso žmonėms, o provincijoje ar socialinės rizikos grupėse yra kažkas nepažinto. Ar tikrai taip yra? Ką reikėtų daryti, kad šie dalykai taptų suprantami ne tik inteligentijai?

– Turbūt reikėtų šią temą pateikti labiau kasdieniškame kontekste. Kaip ir bandau akcentuoti savo knygoje, feminizmas iš esmės yra apie mūsų gyvenimus, mūsų kasdienybę. Net jeigu nedalyvaujame visuomeninėje veikloje, neturime socialinio gyvenimo, kuriame galėtume susidurti su nelygybe, vis tiek su ja susiduriame savo asmeninėje erdvėje, šeimoje, giminėje. Net ir tai, kaip mes tvarkome savo buitį, kaip atrodome, ką valgome, irgi yra paveikta stereotipų apie lytis. Prisimenu pavyzdį iš savo studentės rašinio. Ji pasakoja, kaip nuėjo į vieną pirmųjų pasimatymų su savo vaikinu, sėdi restorane ir planuoja užsisakyti maisto. Ir ji rašo: "Kaip norėčiau užsisakyti didelį bokalą alaus, keptų šonkauliukų, nes man jie taip patinka. Bet suprantu, kad sėdžiu čia su tuo vaikinu, tai mūsų antras pasimatymas, turiu atrodyti ir elgtis moteriškai, tad, užuot užsisakiusi šonkauliukų ir alaus, užsisakau vyno ir salotų." Tai vienas pavyzdžių, kaip paaukojame dalelę savęs, kad pritaptume prie situacinio stereotipo. O ir šeimoje visada galima atrasti tokių pavyzdžių, nes beveik visi esame auklėti stereotipiškai. Net jei mūsų tėvai nėra labai stereotipiški, stereotipus pasigauname iš aplinkos, darželių, reklamų. Ir tada jau visas mūsų gyvenimas tampa toks sulytintas, sudėliotas į vyrišką ir moterišką dalis, kai taisyklių turime laikytis visur. Jos turi galioti net tada, kai plauname kojines, klojame lovą, šluojame grindis, keičiame lemputę – egzistuoja pasiskirstymas, kas yra moteriška, o kas yra vyriška.

– Knygoje rašėte ir apie vaikų auklėjimo skirtumus: auklėjant mergaites skatinamas vienoks jų elgesys, o kitoks – berniukus. Koks šiandien turėtų būti vaikų auklėjimas, kad jie užaugtų visaverčiais, pagarbiais visuomenės nariais?

– Mano nuomone, labai svarbu klausytis ir išgirsti patį vaiką – kas jam įdomu, ką jis nori daryti. Žinoma, nebūtinai viskas, pavyzdžiui, su kokiais žaislais nori žaisti, kyla iš jo vidinių interesų. Nes net ir labai mažas vaikas jau yra paveiktas stereotipų tiek iš reklamų, viešosios erdvės, tiek ir bendraamžių. Labai sunku nuo to atsiriboti, net nežinau, ar reikėtų. Gal tiesiog reikėtų ugdyti kritiškesnį požiūrį, suprasti, kas vaiką iš tikrųjų domina, nesistengti per prievartą kažko kišti, sakyti, kad berniukai taip elgiasi, o taip nesielgia, mergaitės gali tą, o negali to. Galvojame, kas čia tokio, jei pasakėme mergaitei, kad neliptų į medį, nes išsipurvins suknelę? Bet aš ir iš savo vaikystės atsimenu, kad kiekvienas toks komentaras sukelia negerą jausmą, tą patį girdžiu ir iš studentų, kurie man pasakoja apie savo vaikystę. Dėl to ir sakau, kad tie stereotipai mūsų gyvenimuose palieka dramą, kai turime aukoti savo tikruosius interesus, pomėgius dėl to, kad pasirodytume geri prieš mamą, močiutę, bendraamžius, kad visi aplink galvotų, kad esame tikras berniukas ar vyras. Banaliai skamba, bet reikėtų vengti etikečių klijavimo ir bandyti atsižvelgti į patį vaiką.

– Dirbate žmogaus teises ginančiose organizacijose. Ar buvo atvejų, kurie itin įstrigo į atmintį?

– Dabar dirbu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, viena iš mūsų funkcijų yra tirti skundus dėl diskriminacijos. Vienas iš įsiminusių atvejų buvo, kai į mus kreipėsi moteris, įsidarbinusi įmonėje projektų vadove. Per savo bandomąjį laikotarpį ji pradėjo gauti įvairių užduočių, nesusijusių su savo pareigomis ar kvalifikacija. Jai vadovas liepdavo papjaustyti tortą, pravėdinti patalpas, išvirti kavos, nešioti mikrofonus... Tai, kas yra apibūdinama kaip sekretoriaus ar sekretorės darbas, tekdavo jai – vienintelei moteriai – būtent dėl lyties aspekto. Kai ji vadovui pasakė: "Mano kompetencija ne ta, aš kavos nedarysiu, pasisamdykite tam sekretorių ar sekretorę", vadovas atsakė: "Aš ne gėjus, kad man vyras kavą darytų." Man atrodo, moterys savo darbo vietose susiduria su tokiomis, atrodo, nereikšmingomis smulkmenomis. Bet seksizmas dažnai ir yra subtilus, paslėptas, šiais laikais jau daug rečiau turime labai ryškius diskriminacijos atvejus. Kuo toliau, tuo labiau jis, manau, slėpsis ir, labai tikiuosi, išnyks.

– Trejus metus dėstote studentams. Ar per tą laiką yra pokyčių: gal jie daugiau žino apie lyčių lygybę, galbūt ėmė kisti nuomonės?

– Tai, žinoma, labai priklauso nuo kurso. Tačiau paskutiniame kurse turėjau žmonių, kurie jau išmanė sudėtingesnes temas, matėsi, kad yra pasidomėję feminizmu, lyčių studijomis. Iš pradžių pasitaikydavo ir kuriozų, pavyzdžiui, visuomet klausiu studentų, kodėl pasirinko šį kursą, ir kartą vienas vaikinas atsakė, kad nori žinoti, kaip bendrauti su moterimis, kaip jas sužavėti. Tokių komentarų jau nebėra, ir viešojoje erdvėje yra daugiau informacijos, garsesni žmonės jau pasisako, kad yra feministai.

– Savo knygoje aprašėte įvairių krypčių feminizmus, jų filosofijas. Ar asmeniškai jums pačiam yra kokių nors su feminizmu susijusių įsitikinimų, kurie atrodytų pernelyg radikalūs, neteisingi?

– Labai nemėgstu būti teisėju, sakančiu, kas gerai, o kas blogai. Tikrai sutikčiau ne su visomis radikalaus feminizmo mintimis, taip pat ir ne su visomis liberalaus feminizmo idėjomis. Pastaruoju metu Lietuvoje pastebiu nuomonę, kuriai nepritariu: viskas priklauso nuo pačios moters, kad nelygybė yra tik jos galvoje egzistuojantis barjeras, kuris, jei tik ji taps drąsesnė, labiau motyvuota, nepasireikš jos gyvenime. Yra labai daug struktūrinių barjerų, pradedant vadinamosiomis stiklo lubomis darbo rinkoje, kai moterys tiesiog negali pakilti karjeros laiptais dėl to, kad, pavyzdžiui, jų vadovas yra seksistas, arba įmonėje nėra šeimos ir darbo derinimo politikos, paaukštinimo procesai nėra skaidrūs. Gali būti labai motyvuota ir savim pasitikinti, bet tiesiog susidursi su tomis kliūtimis. Dėl to šis liberalus požiūris man kelia abejonę.

– Kokia bus antroji jūsų knyga?

– Ją nusprendžiau paskirti vyriškumo stereotipams ir vyrų išgyvenimams. Yra rašančiųjų moksliškai, sociologiškai tiriančiųjų vyrus ir jų elgseną, bet trūksta dienoraštinio rašymo apie vyriškumą, praktinio, buitinio, gyvenimiško požiūrio į tai, kas yra vyrai ir su kuo jie susiduria. Mano knyga ir bus bandymas užpildyti šią nišą, stengiuosi rašyti paprastai ir apie paprastus, kasdienius dalykus.