Kompozitorius Laimis Vilkončius BNS prisiminė pirmuosius susidūrimus su K. Antanėliu dar besimokant Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kur K. Antanėlis, pasak jo, pasigamino ir pirmąją elektrinę gitarą, išmoko groti pianinu, gitara, būgnais.

„Jis buvo aktyvus, buvo  protestuojantis, kovojantis, nenurimstantis žmogus visą laiką. Jis labai domėjosi muzika – kaip ir mes visi „Salomeikoje“, buvome pamišę dėl Bitlų muzikos. „Salomeikoje“ buvo įrengtos dirbtuvės darbų pamokoms, buvo visokių staklių gręžimui, pjovimo zeimeriai. Kęstas, matyt, susitarė su mokytoju, kad jam leistų pasidirbinti elektrinę gitarą, nes kitokio būdo nebuvo kaip nors ją gauti tais laikais. Akustine gitara jis jau groti mokėjo, jau grojo fortepijonu, tiesą sakant, nežinau iš kur. Mokėsi groti mušamaisiais“,  – pasakojo L. Vilkončius.

Anot jo, K. Antanėlis, besidarydamas pirmąją gitarą, neteko vieno dešinės rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam vėliau ne tik kurti, bet ir po mokyklos ir po studijų aktyviai koncertuoti su savo grupe sostinės restoranuose.

„Mus visus stebindavo, kaip Kęstas sugebėjo dešine ranka keturiais pirštais groti. Techniškų dalykų jis negrodavo, bet  tikrai jausdavo svingą“, – sakė L. Vilkončius.

„Taip, ir roko, bet, sakyčiau, jis netgi daugiau prisidėjo prie bliuzo atnešimo. Jis grojo restoranuose. Buvo „Gintaro“ restoranas priešais geležinkelio stotį, kur dabar yra viešbutis. Tai buvo modernus restoranas užsieniečiams, kad juos galėtų geriau kontroliuoti. Tame restorane Kęstas grojo su savo grupe, o aš vienu metu buvau estradinių orkestrų susivienijime Vilniuje meno vadovu, su komisija dukart per metus važiuodavome per restoranus ir kavines (...), Kęstui dažniausiai skirdavome pirmą vietą, nes jie tikrai labai šauniai grojo“, – pasakojo jis.

L. Vilkončius sako, kad be vakarietiškos muzikos, kuri tuo metu jaunimui buvo įprasta protesto prieš sovietinį režimą forma, K. Antanėlis maištaudavo ir kitais būdais, nors atvirai ir neagituodavo prieš okupacinę santvarką.

„Kiekvienoje klasėje virš mokytojo galvos ant sienos visada kabodavo arba LTSR herbas, arba Lenino portretas. Tai jis vietoje to nukabinęs pakabino ar tai Smetonos nuotrauką, ar tai trispalvę. Tada jį ruošėsi išmesti iš mokyklos, bet tuomet atėjo mama, jį apgynė, atkalbėjo, kad ji viena jį augina, jai labai sunku - jį paliko“, –  pasakojo L. Vilkončius.

Kompozitorius sako, kad metais už jį jaunesnis K. Antanėlis jau mokykloje subūrė ansamblį, į kurį padainuoti pakvietė jį patį ir kitus Ąžuoliuko choristus – dažniausiai per pertraukas radus pianiną buvo dainuojamos Bitlų dainos, o mokykloje dėstoma sustiprinta anglų kalba leido iš esmės suprasti ir tekstus. Grupė pasirodė ir vienoje mokyklos švenčių.

Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai.

„Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai. Man patiko, maniau, kad Kęstas su mumis dirbs toliau, bet tai buvo vienkartinis dalykas“, – kalbėjo jis.

1969-aisiais baigęs mokyklą, 1971-aisiais K. Antanėlis, studijuodamas tuometiniame  Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) jau pastatė Andrew Lloydo Webberio (Endriu Loido Veberio) roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.

„Tai buvo gilūs sovietiniai laikai, aš irgi ėjau žiūrėti. Buvo toks anšlagas – aš, rodos, kažkur ant sienos kabojau įsikabinęs į apšildymo vamzdį, nes nebuvo vietos kur obuoliui nukristi“, – prisiminė L. Vilkončius.

Gerokai vėliau, jau po roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ premjeros, kurią režisavo jau tuomet garsus Eimuntas Nekrošius, L. Vilkončius kartu su aktoriais įrašė dvigubą šios roko operos vinilinę plokštelę, o dar po kurio laiko K. Antanėlis pakvietė jį ir kartu kurti grupę.

„Aš visada stebėdavausi ir jo prodiuseriniais gebėjimais, kaip jis sugebėjo savo kūrybą išpopuliarinti. Juk „Verona“ Amerikoje buvo pastatyta, Vokietijoje laimėjo prizą (...). Jo „Verona“ buvo parodyta ir Trijų Kryžių kalne per vieną „Life“ festivalį. Galvoju ir kaip jam pavyko užpainioti Saulių Sondeckį su kameriniu orkestru – yra toks kūrinys „Keturios lietaus šalys“ pagal Sigitą Gedą – jis jau yra ne rokinis, muzika su tokia pretenzija į šiuolaikinę klasikinę“, – pasakojo L. Vilkončius.

Kompozitorius sako, kad jis ir kiti kolegos K. Antanėliui talkindavo su partitūromis, pavyzdžiui, „Keturioms lietaus šalims“ partitūrą parašė kompozitorius Arūnas Navakas, taip pat su K. Antanėliu kartu kūręs ir kitą roko operą „Peras Giuntas“.

K. Smoriginas: K. Antanėlis – kibus, bet kūrybingas

Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Kostas Smoriginas,  sukūręs Romeo vaidmenį K. Antanėlio roko operoje „Meilė ir Mirtis Veronoje“, prisimena K. Antanėlį kaip reiklų ir netgi kibų, tačiau labai kūrybingą žmogų. 

„Tai buvo įdomus periodas, kaip žmogus, jis buvo labai gabus, pilnas idėjų. Ta roko opera gimė netikėtai, pusę metų mes pakankamai daug repetavome su juo – jis akomponuodavo, dainuodavome partijas, savo arijas. Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome“, – kalbėjo K. Smoriginas.

Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome.

Jis sako prisimenantis ir „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ premjerą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur Jėzaus vaidmenį atliko aktorius Vidas Petkevičius.

„Tai buvo konservatorijoje, nedidelėje salėje, su pilnu sąstatu. Tai buvo labai drąsu, nes šalia – saugumas. Reikėjo tą apeiti, išaiškinti, kas čia daroma. O Kęstas buvo apskritai gabus visais klausimais – gerai piešė, jis buvo išmanantis architektas. Jį prisimenu kaip labai kūrybingą žmogų, pilną idėjų. Aišku, kartu jis buvo ir toks kibus, kad galėjo tave surasti kitame pasaulyje, jis galėjo pasiekti iš tavęs, ko nori, įvairiomis priemonėmis“, – prisiminė K. Smoriginas.

K. Antanėlis: mes juos apgavome

Pats K. Antanėlis beveik prieš du dešimtmečius koncerte kalbėdamas apie „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ pastatymą, sakė, jog saugumui nepavyko užkirsti kelio premjerai dėl vienos gudrybės.

„Mes puikiai žinojome, kad mus supakuos, paskelbėme, kad koncertas bus aštuntą valandą, paleidome, kad šeštą ir pradėjome šeštą. „Budelės“ suvažiavo septynios ar aštuonios, kad neįvyktų tas įvykis. Bet kadangi žmonių buvo tiek, o tais laikais dar nebuvo madinga šaudyti ir daužyti lazdomis, jie negalėjo praeiti – jau buvo įpusėjusi opera. Žodžiu, mes juos apmovėme“,– LRT skelbiamame koncerto įraše sakė K. Antanėlis.

K. Antanėlis mirė eidamas 69-uosius. Dėl kompozitoriaus netekties užuojautą pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda.