Fryderykas Chopinas (Friderikas Šopenas) savo mirties patale Paryžiuje 1849 metais sušnabždėjo norą, kuris tapo muzikos legenda: jis prašė jam mirus išimti jo širdį ir palaidoti ją Lenkijoje. Jis norėjo, kad jo sielos simbolis ilsėtųsi gimtojoje žemėje, kurios jis ilgėjosi gyvendamas Prancūzijoje.

Kompozitorius amžinojo poilsio atgulė garsiosiose Per Lašezo kapinėse Paryžiuje, bet jo širdis patyrė ilgą intrigų ir liaupsinimų kelionę.

Pirmiausia ji buvo užantspauduota stiklo inde su alkoholiu, kaip manoma, konjaku. Tada ji buvo slapta pravežta pro Rusijos pasieniečius ir atvežta į Varšuvą. Sostinėje kompozitoriaus mieste jo širdis ėjo per kelių giminaičių rankas, o paskui buvo įmūryta į koloną Šv.Kryžiaus bažnyčioje.

Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo trumpam patekusi į nacių nagus. Širdis buvo kelis kartus ekshumuota, praėjusį kartą – per slaptą operaciją, kurios tikslas buvo patikrinti, ar audiniai vis dar gerai laikosi.

F.Chopino širdis Lenkijoje kelia dievotą pagarbą, paprastai siejamą su šventųjų relikvijomis. Lenkams nostalgiškos F.Chopino kompozicijos išreiškia tautos dvasią, o jo širdies likimas laikomas susijusiu su didžiausiomis Lenkijos agonijomis ir triumfais per beveik du užsienio okupacijų, karų ir išvadavimo šimtmečius.

„Lenkams tai dideles emocijas keliantis objektas“, – sakė patikrinime dalyvavęs genetikas Michalas Wittas (Michalas Vitas). Pasak jo, F.Chopinas yra „itin ypatingas lenko sielai“.

F.Chopino ekspertai nori atlikti genetinius testus ir nustatyti, ar silpnos sveikatos genijus būdamas 39-erių mirė nuo tuberkuliozės, kaip paprastai manoma, ar nuo kokios nors kitos ligos. Tačiau Lenkijos Katalikų Bažnyčia, vyriausybė, širdies prižiūrėtojai daug metų atmesdavo prašymus dėl bet kokių invazinių testų, iš dalies – dėl vieno kompozitoriaus tolimo giminaičio prieštaravimų.

Vis dėlto šiais metais jie galiausiai sutiko su paviršiniu patikrinimu, nes vienas teismo ekspertizės ekspertas sukėlė aliarmą, kad per tokią daugybę metų alkoholis galėjo išgaruoti, o širdis – sudžiūti ir patamsėti.

Balandžio 14 dieną, prieš vidurnaktį, paskutiniams tikintiesiems išėjus iš Šv.Kryžiaus bažnyčios, 13 slaptumo priesaiką davusių žmonių susirinkto tamsioje šventovėje.

Tarp jų buvo Varšuvos arkivyskupas, kultūros ministras, du mokslininkai, kiti pareigūnai. Ore tvyrant paslaptingumo nuotaikai, jie dirbo visiškai susitelkę į tai, ką darė, daugiausia kalbėdamiesi pašnibždomis. Širdis buvo išimta iš palaidojimo vietos, buvo atliktas patikrinimas: padaryta daugiau kaip tūkstantis nuotraukų, indas papildomai užsandarintas karštu vašku, kad alkoholis negalėtų garuoti. Varšuvos arkivyskupas sakė maldas ir galiausiai širdis buvo grąžinta į savo vietą. Ryte bažnyčios lankytojai nepamatė jokių ekshumavimo pėdsakų.

„Tos nakties dvasia buvo labai kilni“, – sakė vienas komandos mokslinių ekspertų Tadeuszas Doboszas (Tadeušas Dobošas).

Lenkų pareigūnai visas patikrinimo detales penkis mėnesius laikė paslaptyje, bet rugsėjo mėnesį paskelbė apie tą patikrinimą, nenurodyti informacijos atidėjimo priežasties. Jie taip pat nepaskelbė širdies nuotraukų, dėl etinių sumetimų ryšium su žmogaus palaikų demonstravimu, sakė Varšuvos valstybinio Fryderyko Chopino instituto, kuris padeda saugoti kompozitoriaus palikimą, direktorius Arturas Szkleneras (Arturas Škleneras).

„Nenorime, kad tai būtų žiniasklaidos sensacija su širdies nuotraukomis laikraščiuose“, – sakė A.Szkleneras. Tačiau norėdamas įrodyti, kad širdis yra geros būklės, jis AP žurnalistams parodė organo – padidėjusio balto gumulo gintaro spalvos skystyje stiklo inde – nuotraukas.

Kai kurie F.Chopino ekspertai kritiškai vertina tai, ką vadina skaidrumo trūkumu.

Amerikietis Stevenas Lagerbergas (Stivenas Lagerbergas), kuris parašė knygą „Chopino širdis: pastangos nustatyti mylimiausio kompozitoriaus pasaulyje paslaptingą ligą“ (Chopin's Heart: The Quest to Identify the Mysterious Illness of the World's Most Beloved Composer), mano, kad patikrinime taip pat turėjo dalyvauti tarptautiniai ekspertai. Jis sakė norintis, kad ekshumavimas būtų sudaręs sąlygas paimti mažą audinio mėginį ir atlikti genetinius testus siekiant nustatyti F.Chopino mirties priežastį.

Nors S.Lagerbergas ir kiti mano, kad F.Chopinas tikriausiai mirė nuo tuberkuliozės, šis klausimas nėra galutinai aiškus. Kai kurie mokslininkai įtaria cistinę fibrozę, kuri F.Chopino laikais dar buvo nežinoma liga, arba dar kokią kitą ligą.

„Paslaptis dėl šio žmogaus mirties išlieka – kaip jis galėjo tiek ilgai išgyventi su tokia chroniška liga ir kaip jis galėjo parašyti tokio nepaprasto grožio kūrinius, – sakė S.Lagerbergas. – Tai intelektualinis galvosūkis, tai medicinos paslaptis ir tai – didelio mokslinio žinių troškimo klausimas“.

F.Chopinas gimė netoli Varšuvos, 1810 metais, lenkės ir prancūzų emigranto šeimoje. Iki 1830-ųjų jis gyveno Varšuvoje, o tada išvyko į Paryžių, kuriame gyvenimą pasirinko dėl Rusijos imperijos brutalių represijų po nesėkmingo sukilimo.

Vykdydama paskutinį F.Chopino norą, kurį paskatino ir kompozitoriaus baimė būti palaidotam gyvam, jo sesuo Ludwika (Liudvika) slapta parvežė širdį į Varšuvą, turbūt – po savo sijonais. Kelerius metus širdis buvo laikoma šeimos namuose, o galiausiai buvo palaidota barokinėje Šv.Kryžiaus bažnyčioje Varšuvos centre.

Ten ji buvo iki Antrojo pasaulinio karo, kai nacių okupantai per Varšuvos sukilimą 1944-aisiais paėmė ją saugoti. Nors kvartalas po kvartalo žudė lenkus ir dėl to sukilimo išskerdė 200 tūkst. žmonių, naciai pasistengė išsaugoti kompozitoriaus, kurį dėl vokiečių kompozitorių jam padarytos įtakos vokiečiai kartais laikydavo savu, relikviją. Vėliau naciai grąžino širdį į bažnyčią, per ceremoniją, kuri turėjo pademonstruoti jų pagarbą kultūrai.

Balandžio inspekcijoje dalyvavęs kultūros ministras Bogdanas Zdrojewskis (Bogdanas Zdrojevskis) teisino savo atsisakymą leisti atlikti invazinius širdies testus.

„Mes Lenkijoje dažnai sakome, kad Chopinas mirė ilgėdamasis savo tėvynės, – sakė B.Zdrojewskis, kuris dabar yra europarlamentaras. – Papildoma informacija apie jo mirtį, kurią buvo galima gauti, nebūtų pakankama priežastis trikdyti Chopino širdį“.

Vis dėlto pareigūnai jau yra paskelbę planus atlikti dar vieną inspekciją – po 50 metų.