Kostas Kaukas nieko negąsdina

Klaipėdietis rašytojas pristatys dvi naujas knygas

Išbandęs save feljetonų, humoreskų, apysakų, apybraižų ir sakmių žanre, K. Kaukas parašė ir pjesių knygelę „Tik nereikia mūsų gąsdinti“. Nerijaus Jankausko nuotrauka.

Pirmadienį 17 val. Klaipėdos universiteto knygyne skaitytojus pasitiks naminio vyno kvapas. Juo žada vaišinti klaipėdietis rašytojas Kostas Kaukas, pristatysiantis dvi savo naujas knygas – „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ ir „O kai aš užaugsiu...“.

Kosto Kauko bibliografijos sąraše – dvidešimt septynios humoreskų, feljetonų, apysakų, novelių, apybraižų ir sakmių knygos.

Už tragikomišką apysaką iš trilogijos apie narkomaniją „Musei geriau“, išverstą į latvių ir moldavų kalbas, rašytojas 1989 metais pelnė I. Simonaitytės premiją

-Išbandėte save daugybėje žanrų, dabar pristatysite pjesių knygelę. Iš kur tie posūkiai?

-Dar būdamas pradžios mokyklos trečiame skyriuje, rašiau eilėraščius. Mano vyresnė sesuo, amžiną jai atilsį, buvo baigusi pradinę mokyklą ir Balbieriškio mergaičių žemės ūkio mokyklą.

Tai ji paskaitydavo, kai ką pataisydavo, pagirdavo. Paskui, kai rinkausi, ką studijuoti – žurnalistiką, teisę ar gamtą, nusprendžiau, kad noriu studijuoti tai, kas labiausiai padėtų žmonėms, turėtų įtakos jų gyvenimui.

Vis dėlto apsisprendžiau, kad žurnalistika daugiausiai turi įtakos. Kurį laiką dirbau spaudoje, radijuje.

Tačiau vėliau, kai atsidūriau vieno Tauragės laikraščio redakcijoje, nusivyliau žurnalistika. Tada juk partijos komitetas viską diktuodavo, ir taip kvailai, taip baisiai...

Laimė, kad aš jau seniai buvau partijos narys, drąsus ir nieko nebijantis: sekretorius kumščiu į stalą – aš dar garsiau.

-Tai vis dėlto kodėl nusivylėte įgyta specialybe?

-Papasakosiu vieną atsitikimą. Iš vieno kaimo pranešė, kad upelyje kelių kilometrų ruože visa gyvybė staiga išnyko – aplinkui pajuodo žolės, žuvų nebeliko.

Paaiškėjo, kad to tarybinio ūkio agronomei prireikė traktoriaus su cisterna, o jis buvo pilnas amoniako vandens. Ji liepė viską išpilti į upelį – o juk tokia baisi trąša! Na, tada aš feljetoną apie ją brūkšt. Mane pasikvietė partijos pirmasis sekretorius: „Ką tu padarei, juk ji partijos kandidatė. Matai - moteriškė verkia. Tave šalinti reikia“.

Tada sau pamaniau – stosiu į technikumo miškininkystės specialybę. Nusispjausiu į tas žurnalistikas ir rašysiu ką norėsiu.

Tačiau direktorius sakė, kad negali manęs, jau diplomuoto aukštojo mokslo diplomu, priimti, pasiūlė stoti į Žemės ūkio akademiją. Aaaa, sakau, ten yra aukštoji matematika, o aš tik sau noriu... Taip ir netapau miškininku.

-Kodėl „Tik nereikia mūsų gąsdinti“?

-Tas šūkis atsirado Sąjūdžio metais. Aš buvau aktyvus sąjūdietis Klaipėdoje. Prisimenu, kai kas nors imdavo gąsdinti Maskva, šaukdavom: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.

Dabar šį šūkį perėmė narkomanai. Pavyzdžiui, mokykloje imi pasakoti apie narkotikų žalą, tuoj atsiranda grupelė šūkaliojančių: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.

Todėl tuo šūkiu ir pavadinau knygą. Net keista, kad tą „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ net Švietimo ministerija perėmė, tik jie sako: „Nereikia vaikų gąsdinanti“. Vienoje pjesėje apie tai rašoma – negi dėl to reikia visą tautosaką išmesti, perdirbti: „Nekask kitam duobės, nes pats įkrisi“, „Kaip pasiklosi – taip išmiegosi“. Tai čia gąsdinimas? Kartais to reikia...

O pjesės... Tiesiog nebeturi ką mokyklose vaidinti, net juokas ima iš tų spektakliukų.

Niekas nė miniatiūrų neberašo. Tai paskatino mane rašyti šiandien aktualiomis temomis - kaip narkomanija, - kurias gerai pažįstu.

-„O kai aš užaugsiu...“ – autobiografija. Ar sutilpo visas gyvenimas į vieną knygą?

- Čia tik pabiros, atskirtos brūkšneliais. Pradžioje rašiau tai, ką prisimenu, vėliau dariau didesnę atranką.

Norėjau karo metus ir pokarį plačiau aprašyti, bet paskui perskaitė žmona bei viena recenzentė ir patarė kiek įmanoma trumpinti.

Buvau seniau išleidęs „Komunisto išpažintį“, tai ten daug surašyta, tad kam vėl kartotis. Todėl visą tą laikotarpį tik bendrais bruožais aprašiau.

-Jūsų pagrindinė recenzentė – žmona?

- Mano žmona – profesorė, taip pat rašanti knygas. Ji dažniausiai ir perskaito pirmoji.

Aš jos knygas skaitau, recenzuoju, redaguoju kai kurias. Praėjusiais metais išėjo jos „Prūsų kalbos tyrinėjimai“, ten man ir padėka parašyta. Taip mes gražiai ir bendraujam – aš dirbu nuo šešių ryto, ji nuo septynių.

- Kokios knygos rankraštis dabar guli ant jūsų stalo?

- Ruošiu apybraižą apie Dionizą Varkalį, žymų kraštotyrininką, tautodailininką, kalvystės muziejaus įkūrėją. Knygą jau senokai parašiau – jau trys recenzentai perskaitė. Kita – apie medžiotojus ir žvejus. Dailininkas vis uždelsia nupiešti iliustracijas. O jau norėčiau atiduoti spaustuvei... Ir dar – aš visą gyvenimą buvau aktyvus „preferansistas“. Yra toks žaidimas preferansas (pranc. – pirmumas, pirmenybė, trijų ar keturių lošimas 32 kortomis, kur lemia kirčių skaičius – Aut. past.). Buvau geras lošėjas gal todėl, kad mane moterys išmokė pokario Vilniuje. Atvirai sakant, kai Tauragėje gyvenau, man mažai pinigų būdavo, tai aš iš preferanso daug išlošdavau. Bet kokių įdomių atsitikimų yra buvę! Juk anais laikais būdavo ir tokių, kurie tik iš to gyvendavo. Man ir su tokiais, ir su kunigais yra tekę palošti. Tai viską aprašiau, net ir uždavinių pateiksiu. Paskui aš rašau noveles apie mano artimus pažįstamus, pavardes tik pakeičiu. Įdomiausių žmonių mano gyvenime yra buvę.

- Esate gana produktyvus rašytojas...

- Na, kaip čia pasakius. Pasaulyje žymiai daugiau, kurie rašo mokslo populiarinimo, fantastinius romanus. Taigi kepa ir kepa. Tačiau produktyvumu nereikia per daug girtis. Anksčiau buvo sakoma, kad apsakymą parašo rašytojas profesionalas per mėnesį, apysaką – per metus, o romanui reikia keleto metų. Reikia tekstą išnešioti, todėl nėra ko girtis produktyvumu.

- Kokias knygas pats mėgstate skaityti?

- Daugiausiai tai filosofinę kūrybą. Nuo spalio, kai pradėjau intensyviai rašyti, nieko neskaitau, tik periodiką Jokiu būdu negalėčiau išskirti vieno vienintelio rašytojo. Kadaise labai mėgau Hermaną Hesę. Skaitymas kaip liga – kai žmogus įpranta skaityti, jis negali sustoti, o kai nebeturi ką skaityti, tinka ir telefonų knygą.

O dabartinė poezija... Esu labai jautrus tokiems bjauriems žodžiams. Aš jais pasipiktinu, todėl ir tų autorių daugiau nebeskaitau. Kai kurie tiesiog iš proto kraustosi norėdami padaryti kaip nors kitoniškai, nors tik nežmoniškai.