Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“.

Merkinė garsi ne tik savo gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Pasak islandų keliautojo Snori'o Sturlesohn'o, ji egzistavusi jau XII a., o esą vadinosi „Misiri“.

XIV–XV a. Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose.

Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu.

1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Vilniaus universiteto profesorius, poetas K. Sarbievijus XVII a., besižvalgydamas nuo Merkinės kalvų į Merkio ir Nemuno slėnį, į horizonte dunksančius miškus, lotyniškai rašė eiles apie medžioklę ir piemenėlių žaidimus.

Miesto klestėjimą nutraukė 1655–1661 m. karas su Rusija. Merkinė buvo sudeginta ir jos nepavyko atstatyti. 1776 m. naikinant savivaldą mažesniems miestams, ji panaikinta ir Merkinei, tačiau 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai: eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė.

1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė, bėgdama iš Vilniaus, miestą sudegino. Kai kurių istorikų teigimu, trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m. gaisrą, tačiau galutinis miesto žlugimas sietinas su Lietuvos valstybingumo panaikinimu 1795 m. Rotušės likučiai buvo nugriauti 1885 m., o jos vietoje 1888 m. pastatyta cerkvė.

1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje švenčiama „Senovės diena”. Iš tos šventės išaugo „Amatų dienos”, švenčiamos įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 2003 m. Merkinėje įvyko antrasis Dzūkijos kultūros kongresas.

Dabar tai jaukus, nedidelis miestelis, žavintis ne tik savo istorija, padavimais ir legendomis, bet ir gamtos grožiu, kultūriniais renginiais, kurių padaugės Merkinei tapus mažąja kultūros sostine.

Merkinės bendruomenės pirmininkas Arūnas Glavickas sako, jog, nepaisant to, kad Merkinėje ir taip gausu kultūrinių renginių, „Mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ statusas ir jų prieinamumas išjudino visuomenę, paskatino ją ne tik domėtis kultūra, bet ir aktyviau dalyvauti bendruomenės veikloje, pasidomėti, kas vyksta kituose Lietuvos mieteliuose, kaip ten žmonės gyvena, ką ir kaip švenčia. Smagu, kad daugiau žmonių atranda Merkinę per mažųjų Lietuvos kultūros sostinių sąjūdį.

Organizatoriai kviečia atvykti į tradicinį renginį – Merkinės miestelio šventę „Vienaragio slėnis” – rugpjūčio 20-21 d. per šv. Roko atlaidus.