Širdyje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė vis dar rokenrolinė merga, dekadentiška hedonistė, o jos DNR užkoduotas Barokas – šią epochą ji tiesiog dievina.

Dabar dar Kristina ir mama, tačiau tikina, kad jos smegenis nevirto šlapiomis sauskelnėmis, į gyvenimą ji ir toliau žvelgia su gera doze ironijos, humoro ir sveiko sarkazmo.

O dabar K.Sabaliauskaitė dar ir išleidžia savo antrąją knygą “Silva Rerum II”, kurios atvažiuos pristatyti į Vilniaus knygų mugę. Motyvuojanti puokštė priežasčių tęsti dialogą.

“Londonas jau seniai nebe kapitalizmo sostine, o gaila, nes priviso per daug shampaniniu socialistu ir siaip nevykeliu su chegevarkem… taigi, ir laukimas, ir teisingu politiniu paziuru puoselejimas kudikiui – cia tikras issukis…” (ištrauka iš vieno mūsų susirašinėjimo apie vaikus).

Kai kartą su Kristina Sabaliauskaite ėmėme kalbėti, nejučiomis ne vienos ir ne dviejų valandų bėgyje padengėme turbūt didžiąją dalį temų – nuo Londono mados savaitės, kurioje atsitrenkėme kaktomuša, tik dar nepažinojome viena kitos, iki salotinio Kultūros sostinės logotipo, kurį Kristina vadino “Šreko šliauka”, aš ilgai kvatojausi, iki tų laikų, kai ji paauglė su Rimu Šapausku rūkydavo vienoje senamiesčio bromoje ir net iki barokiškojo Vilniaus ir menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje.

Pamenu, kalbėjome ir apie hipsterius, tiksliau apie jų kloniškumą, suvienodėjimą ir pan. Po metų Kristina prisiminusi mūsų nepadoriai ilgą pokalbį ir viename įtakingame leidinyje perskaičiusi oficialią antraštę “Hipsteriai Londone mirė”, su visu rūpesčiu ir pasitenkinimu, kad tada ji buvo teisi, ją persiuntė man.

Vėl prasidėjo dialogas – ji Londone supuodama savo jau septynių mėnesių mergaitę, aš – Vilniuje. Tarpušventis. Šiek tiek daugiau laiko, kai gali sau leisti atsipūsti, tad gimė ir vėl nemenkas interviu.

Kristina Sabaliauskaitė – mano skaitytojams, manau, tikrai nesvetimas vardas. Ji žurnalistė, vieno dienraščio Lietuvoje korespondentė Londone, mados žinovė, rašytoja, menotyrininkė (daktarės laipsnis). Jos debiutinis romanas “Silva Rerum” 2009 m. pelnė pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją. Kaip žurnalistė ji kalbino Keirą Knightley, Jamie Oliverį, Jerry Hall, Elle Macpherson, Manolo Blahniką, Anną Piaggi, Davidą LaChapelle ir kt.

Pratęsiant mūsų laiškų temas – ką Londone veikia šampaniniai socialistai? Ir išvis – kas jie tokie?

Juokauju, žinoma. Bet vis dėlto dvi leiboristų mero Keno Livingstono kadencijos padarė savo – municipalitetas išmoko švaistyti valdiškus pinigus pagal geriausias sovietines socialistines tradicijas. O šampaniniai socialistai – tai tokia juokinga britų tipelių rūšis, kuri niekada nėra ragavusi socializmo, bet apie jį svaigsta kaip apie idealią santvarką, seilėjasi žiūrėdami į Rytų Vokietijoje pagamintą lievą kavos servizą “Šaltojo karo moderno” parodoje ir nė nepagalvoja, kad tai – oksimoronas. Juk socialistiniame pasaulyje kava visais laikais buvo mirtinas deficitas.

Tada jie grįžta į savo superbrangų dizainerio apstatytą betoninį butą Barbicane, ant kurio vienos sienos kabo bandito Che Guevaros fizionomija, ant kitos – riebus Mao snukis, užsileidžia kokį cool jazz, atsikemša butelį šampano ir sėda prie savo “makbuko”, nė nesusimąstydami, kad visa tai, ką jie taip aistringai ir snobiškai vartoja ir yra kapitalizmo vaisiai. Manau, kad visuomeninės lygiavos sąlygomis kūrybinis progresas vargu ar įmanomas. Beje, šampaniniai socialistai nevertina ir to, kad tai jų asmeninis (o ne “spec. tarnybų”) reikalas, kieno snukius jie kabina savo bute ant sienos.

Dar juokinga ir tai, kad “šampaniniai socialistai” yra turtingi, dažniausiai kilę iš absoliučiai kapitalistinių šeimų. O užvis juokingiausia, kad jie dažnai patologiškai nekenčia visų Rytų europiečių ir laiko juos apgailėtinais nevykėliais – o juk niekinančiai pašiepiami jų trūkumai ir yra jų išsvajotosios sistemos pasekmė.

Paminėjote elitą. Elito tema man ypatingai įdomi pastaruoju metu, nes matau Lietuvoje didžiausią neišprusimą apibrėžiant šį sluoksnį. Man nuoširdžiai dėl to gaila tikrojo elito. Ar žmonės konservatoriškame Londone skiria bulvarinius veidus nuo tradicinio elito?

Pats žodis “elitas” Didžiojoje Britanijoje nėra populiarus. Jį galima perskaityti nebent palydovių firmų pavadinimuose. Tačiau elitas kaip reiškinys tikrai neturi tos neigiamos pašiepiančios stigmos kaip Lietuvoje. Taip yra visų pirma todėl, kad britų visuomenė iš esmės tebėra klasinė: tai parazituojantys iš pašalpų, darbo klasė, vidurinioji ir aristokratai, bohema, “kreatyvai” (kūrybinė inteligentija) ir “akademikai”. Galų gale yra karališkoji šeima.

Niekas nesiginčija, kad kiekviena visuomenės klasė turi savo veidą, vertybes ir siekius. Kaip yra ir skirtingi elitai – meno, verslo, mokslo, politikos; jie nebūtinai vienas su kitu sutaria, nors kartais “persidengia”.

Tarp žmonių, kuriuos man teko sutikti ar kalbinti taip pat būta elito atstovų – tarkim, kunigaikščiai Galitzine ar didysis kunigaikštis Romanovas yra tas istorinis, genetinis aristokratinis Europos elitas. Neabejotinas elito atstovas yra istorikas Simonas Sebagas Montefore – ir genetiškai (tarkim, jo prosenelio, garsaus filantropo barono Moses Montefiore portretas dar neseniai puošė Izraelio banknotus), ir visuomeniškai (tai jis surengęs savo namuose pietus supažindino princą Charlesą su Davidu Cameronu), ir kūrybiškai – kaip vertinamas biografinių bestselerių autorius. Aktorius Alanas Rickmanas yra gimęs darbininkų šeimoje, tačiau yra visų gerbiamas menininkas ir Karališkosios Dramos akademijos vicepirmininkas. Milijardierius Philipas Greenas (verslo grupės “Arcadia”, kuriai priklauso “Topshop”, “Miss Selfridge”, “Dorothy Perkins”, “Wallis” savininkas) kilmingųjų akimis žiūrint yra gana… kaip čia pasakius… “prekybininkas”, tačiau jis – neabejotinas verslo elito atstovas. Ir vis dėlto niekam Londone į galvą nešauna TV realybės šou aukų ar “X Factor” nelaimėlių vadinti “elitu”.

Skirtingai nei Lietuvoje… Kas Lietuvoje galėtų būti pavadinta elitu? Arba galima paklausti priešingai – kas Lietuvoje neturėtų būti vadinama elitu?

Elitu neturėtų būti vadinami tie, kurie nieko nesukūrė ir nepasiekė. Nesusipratimas, kai elitu vadinama kokia nors turtinga poniutė, besipuikuojanti trimis “Louis Vuitton” rankinukais, o jos vyras turi nuolatinių reikalų su teisėsauga. Arba – “verslininkas” kurio “darbo etika” primena reketą, sėdintis ant paauksinto šikpuodžio ir kolekcinį konjaką laikantis saulėje ant palangės. Tačiau jeigu ta poniutė su rankinukas vieną gražią dieną ims ir už savo lėšas pastatys priestatą vaikų ligoninei – sutikite, tai jau bus žingsnis elito link.

Elito sluoksniuose galioja itin daug bendravimo klišių. Ar Lietuvoje turėtum žinoti daugiau nei bendro etiketo žengdamas į elitinį vakarą?

Jeigu jau esi pakviestas ir žengi į “elitinį vakarą” – vadinasi, pusė kelio nueita, tave kažkas pastebėjo, laiko įdomiu ir vertu pakviesti. Bendras etiketo jausmas, nuovoka, kada galima atsipalaiduoti, nebūti įsitempusiam, sugebėti atmušti sąmojaus teniso kamuoliuką, jei reikia, ir pablevyzgoti, bet neperžengti padorumo ir takto ribų – tiesą sakant, tiek ir reikia. Mandagumas, sveikas protas, buvimas savimi – to pakanka. Man asmeniškai lengviausia bendrauti arba su aristokratais, arba su degeneratais (juokiasi), o visų maloniausia – su kūrėjais. Sunkiausia – su vidutiniąja, itin politiškai korektiška klase. Jie yra per daug įsitempę, per daug saistomi klišių, per daug rūpinasi, “kaip atrodys”. O tai nėra labai įdomu.

Grįžkime prie knygų – ar jūsų naujajame romane bus lietuviškojo elito apraiškų? Koks jis buvo tuo metu? Kas jis?

Neišvengiamai. Visa Lietuvos istorija iki pat XIX amžiaus pabaigos iš esmės yra bajorijos istorija. Valstietija tampa aktyvia istorijos dalimi tik po baudžiavos panaikinimo, kai prakutę valstiečiai pradeda leisti savo atžalas į mokslus – jie vėliau taps lietuvių tautinio atgimimo pradininkais ir visuomet jaus tam tikrą moralinį diskomfortą dėl LDK bajoriškosios praeities, grįsdami konstruojamą tautinę sampratą kaimietiškąja ir lingvistine tapatybe bei atkirsdami nuo šios sampratos patriotiškai nusiteikusius senosios bajorijos palikuonis. Manau, kad Nepriklausoma tarpukario Lietuva dėl šios priežasties nepaprastai daug prarado. Bet tai atskira ir plati tema.

Tad taip – abu mano romanai pasakoja apie bajorų luomą, tačiau daugiau apie vidutiniokus nei apie magnatus. Kilmingųjų luomas XVII-XVIII amžiuje, nors ir traktuotas kaip brolių-bajorų liberum veto demokratija, iš tiesų buvo nevienalytis: būta magnatų, būta vidutiniokų, būta ir plikbajorių. Pirmieji dažnai begėdiškai manipuliuodavo savo tikslams trečiaisiais. Na, o antrieji suvokė save kaip tautos sąžinę, tačiau iš tikrųjų palaipsniui praradinėjo savo įtaką ir buvo priversti šlietis prie kurios nors iš magnatiškųjų politinių frakcijų. Abu romanai tam tikra prasme yra ir apie tai, kas tai yra kilmė, kilmingumas, laisvasis luomas. Šias sąvokas sovietinės ideologijoje buvo sąmoningai siekiama išrauti iš sąmonės, jas bet kokia kaina karikatūrinant ar demonizuojant, į herojus primygtinai iškeliant visokius tadus blindas.

Ar romano veiksmas ir vėl vyks atvaizduotame barokiniame Vilniuje?

Taip, ir Vilniuje, ir provincijoje. Tačiau tai bus kitoks, keturiais dešimtmečiais vėlesnis barokas. Romane bus aprašomi 1707-1710 metų įvykiai. Man asmeniškai šis laikas labai skiriasi. Akimirksniu galima atskirti 1667 ir 1707 metų kostiumus, tapybą ar baldus. Taip pat ir laiko dvasia gana skiriasi. Tikiuosi, šiuos niuansus pastebės ir įvertins specialistai. Ne atsitiktinai pirmoji knyga telkėsi į teisę ir retoriką, o antroji pasakos apie muziką ir mediciną…

O jeigu ne specialistai vertins… Ar tų niuansų nepamatymas paprastam, bet išsilavinusiam skaitytojui, nesutrukdys pasimėgauti jūsų kūriniu? O galbūt tam reiktų specialaus pasiruošimo?

Nekenčiu žodžio „paprastas“ – „paprastas žmogus“, „paprastas skaitytojas“… Kas tai?  Juk visi žmonės individualūs, nepaprasti, su savo ypatingomis nepakartojamomis patirtimis. O kai žmogus ima knygą į rankas – lieka tik knyga ir jis, tik intymus dialogas tarp puslapių. Be to, stengiuosi rašyti taip, kad skaityti galėtų ir vyresniųjų klasių moksleivis, ir profesorius. Mane žavinti siekiamybė – kai iš pažiūros lengva,  elegantiška forma byloja apie gana rimtus ir sudėtingus dalykus. Atsiverskite Platono „Puotą“ – po lengvabūdiškai žaismingu dialogu slypi dar ir kokios gelmės… Tad siekiau ir sieksiu, kad tekstas galėtų būti skaitomas keliais lygmenimis. Smagu, jei tai suveikia ir dar smagiau, kad daugelis „Silva rerum“ skaitytojų, panorę įsitikinti, ar tikrai taip galėjo būti, perskaitę romaną paėmė į rankas istorinius veikalus ar patraukė apžiūrėti paminėtų meno kūrinių.

Giovanni Pietro Perti (Peretti) – Šv. Petro ir Povilo  bažnyčios skulptūrų ir Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriaus autorius. Nors jis šveicaras, tačiau jo skulptūrų veidai man itin vilnietiški. Manoma, kad vaizdavo to meto miestiečių tipažus, o Šv. Marija Magdalietė Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje – jo žmonos atvaizdas. Na, o man kiek sarkastiška savimi patenkinta Švč. Mergelė Šv. Kazimiero altoriuje “nuneša” visas saldžias “Siksto madonas”… Kaip jums atrodo, ką veikia du angelai altoriaus apačioje dešinėje – ar meldžiasi, ar prisidengę plaštakomis “pletkina”?  XVII amžiuje pamaldų metu buvo ne tik garbinamas Viešpats, bet ir begėdiškai buvo apkalbinėjamas artimas…

Taigi, ne – jokio specialaus pasiruošimo šiai knygai nereikia. Tereikia atsipalaiduoti, paimti knygą į rankas ir be išankstinių nuostatų, be jokių didelių ypatingų lūkesčių  leistis vedamam pasakojimo…

Ne paslaptis, kad rašėte besilaukdama, tačiau taip pat ne paslaptis, kad tai ne pasaka vaikams ar lengvas motiniško švelnumo perpildytas romanas – knyga bus apie badą, marą. Kaip sugebėjote suderinti savo būsenas?

Lengvai. Laukdamasi jaučiausi puikiai. Tikrai nesuprantu, kodėl visuomenėje vyrauja nuomonė, kad vaikų susilaukusioms moterims būtinai turi suminkštėti smegenys. Nemanau, kad fiziologinė būsena, arba, kaip madinga aimanuoti, “hormonai” kaip nors padaro įtaką intelektui – bent jau aš jį gebu atskirti nuo savo emocijų.

Man atrodo, tie “hormonai” dažnai tampa pasiteisinimu nieko neveikti ir tingėti. Ir besilaukiant, ir pagimdžius, mano galva veikė kaip visada. tad galėjau rašyti ir apie marą, ir apie sifilį, ir apie kanibalizmą. Apskritai, žvelgdama iš perspektyvos, manau, kad besilaukdama parašiau visai produktyvių dalykų – tarkime, interviu su Manolo Blahniku dariau praėjus 15 minučių po to, kai atlikau nėštumo testą.

Ar tai neužtemdė smegenų veiklos darbo metu – turbūt viso pokalbio metu po kaklu ši naujiena kabėjo?

Romantinė M. Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ herojė Scarlet O‘Hara didelių sukrėtimų akivaizdoje sau sakydavo: „Pagalvosiu apie tai rytoj“. Kiek pamenu, aš sau tada pasakiau „ok, pagalvosiu apie tai po interviu“ (juokiasi). O jei rimtai, tai nebuvo neplanuota, veikiau džiugus šokas, bet, taip – sudrebinęs šokas…

Sako, kad antra knyga – vienas sunkiausių lūžių rašančio žmogaus gyvenime, ypač po pirmosios sėkmės. Nebijote reakcijų?

O kas taip sako? Tie, kurie rašo knygas, ar tie, kurie rašo apie knygas rašančius (juokiasi)?

Jei rimtai, iš tiesų pirmiausia gimė šios, antrosios knygos, idėja – didysis maras ir badas, Šiaurės karo atmosfera mane viliojo dar nuo menotyros studijų laikų. Tai toks lūžinis, dramatiškas periodas, po kurio buvo be galo daug visko sunaikinta, nušluota, Vilnius paliko tarsi tabula rasa – švedų nusiaubtas, sunaikintais archyvais, nuskurdintas. Įdomu, kad visa tai sekė po prieš tai buvusios didelės prabangos ir dekadanso, ambicingų statybų, besaikio vartojimo dešimtmečio, bet iš esmės jei po kazokų antplūdžio Vilnius dar bandė tiestis, tai po Šiaurės karo ir didžiojo maro prasideda lėtas, nenumaldomas miesto nuosmukis. Tad naujosios siužetinės linijos užsimezgė anksčiau, nei “Silva rerum” – “Silva rerum” buvo veikiau “prequel” dabar pasirodysiančiam romanui. Tačiau – taip, neabejoju, kad žinant lietuviško literatūrinio pasaulio specifiką ši naujoji knyga bus vertinama ypatingai priekabiai ir tarsi po didinamuoju stiklu.

Tai vis dėlto tas didinamasis stiklas tikitės bus ištrauktas būtent dėl to, kad tai antras Sabaliauskaitės romanas? Ar kad apskritai tai menotyrininkės darbas? O galbūt yra trečia priežastis?

Ne, tiesiog taip įvyko, kad pirmasis romanas sulaukė didelio atgarsio skaitytojų tarpe, buvo išrinktas Metų knyga, pelnė J.Ivanauskaitės premiją. O tai patiko ne visiems. Galbūt suerzino – juk kai kurie į tokius dalykus žiūri itin asmeniškai: kaip čia, naujokei, nepriklausančiai literatūriniam ratui, ir taip viskas iš karto? Na, o man atrodo, kad tas atgarsis nuo autoriaus visiškai nepriklauso (man pačiai jis buvo kiek netikėtas) – tekstas pradeda gyventi savo gyvenimą, ir arba jis aktualus auditorijai, arba ne. Visos kalbos apie „piarus“ yra truputėlį juokingos – vienintelis galiojantis „piaras“, mano galva, yra pačių skaitytojų rekomendacijos „iš lūpų į lūpas“ – o to juk negali suorganizuoti nei autorius, nei leidykla.

Ar pati gavote kokių nors prastų atsiliepimų apie “Silvą Rerum”?

Atsiliepimų buvo visokių. Tačiau to ir reikėjo tikėtis, nes “Silva rerum” tekstas gana smarkiai skiriasi nuo šiuo metu Lietuvoje propaguojamo literatūrinio kanono. Buvo smagu, kad romaną adekvačiai perskaitė kai kurie rimti rašytojai, filosofai ir kultūros istorikai. Stebino, kad kai kurių literatūrologų žinios apie Baroko epochą buvo stebėtinai skurdžios ir apstulbino, kad kai kurie savo recenzijose gana tiksliai tarsi mokykliniame rašinėlyje atpasakojo siužetą – vakarietiškoje kritikoje tai laikoma baisiu faux-pas. Kaip ir išpuoliai ad-hominem – pavyzdžiui, vienas “kritikas” dar nė neskaitęs “Silvos rerum”, bet vien  pamatęs mano iškirptę reportaže iš pristatymo jau buvo tvirtai nusprendęs, kad knyga – totalus šūdas (juokiasi).

Iškirptė ir Baroko epochos romano pristatymas – manau, vientisa mintis (žvelgiant į barokinę moterį). O koks vis dėlto literatūrinis kanonas yra propoguojamas Lietuvoje, jūsų nuomone?

Apie propoguojamą lietuvišką literatūrinį kanoną, manau, tiksliausiai galėtų atsiliepti koks nesusijęs ir nesuinteresuotas užsienio kritikas. Tačiau jei pažvelgtume į literatūrologų “isteblišmento” vienbalsiai teigiamai šiandien vertinamas knygas, dėl kurių jie nepolemizuoja, pamatytume, jog stebėtinai kartojasi jų problematika, stilistiniai ypatumai, netgi pasakojimo tempas ir temų ratas; o ir pats „kanonas“ gana konservatyvus, nenoriai įsileidžiantis naujoves. Bet jokiu būdu nesakau, kad šiandieninėje lietuvių literatūroje nėra įdomių ar savitų autorių.

Ką manote apie Vilnių – knygų sostinę ir pasaulinę knygų mugę 2014 m.
Ar esame to nusipelniusi šalis literatūriškai istoriškai?

Manau, kad visa tai – puiki idėja, svarbu tik jos nesušikti, kaip kad atsitiko su kultūros sostine. Tam reikėtų, kad Vyriausybė pakeistų savo požiūrį į knygas, leidybą, autorius ir PVM knygoms, nes dabar daroma viskas lietuvių literatūrą  ir leidybą sunaikinti. Kalbos apie “nusipelnymus” – truputį juokingos, nes knygų sostinė ir pasaulinė knygų mugė – tai ne laimingas loterijos bilietas, o didžiulė ir rimta atsakomybė. Čia svarbu ne nusipelnyti, o pelnyti tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą. Literatūriškai istoriškai esame pasauliui davę Nobelio premijos laureatą, lenkiškai rašiusį lietuvį Czesławą Miłoszą – šio fakto vis dar nenorime suvokti. Manau, svarbiau už bet kokias knygų muges yra įveikti savo pačių siaurakaktiškumą, nustoti visur matyti priešus ir “svetimus”, o pradėti žvelgti atvirai ir ieškoti bendrybių…

O ką jūs pati manote apie elektronines knygas? Atsitraukiant nuo emocijų – elektroninės knygos turi ir daug privalumų. Jos turi potencialą keliolikos metų bėgyje išstumti knygas iš lentynų.

Žinote, čia kaip su elektroniniais Kalėdiniais sveikinimais – visi juos siuntinėja, nes greita, šmaikštu ir patogu. Tačiau kur kas didesnį malonumą teikia pro pašto plyšį šleptelėjęs tikras, ranka, parkeriu užrašytas atvirukas. Tai visada geras tonas – asmeninis prisilietimas, laikas, pastanga, išreikštas estetinis skonis. Taip pat ir su elektroninėmis knygomis – jas labai patogu skaityti kelionėje ar laukiant gydytojo priimamajame.

Tačiau jei esi tikras bibliofilas ir mėgaujiesi prabanga skaityti ramiai malonioje aplinkoje – elektroninė knyga, sutikite, su tuo nelabai dera. Talpumas, greitis, efektyvumas turi daug privalumų, tačiau malonumo potyris dažnai susijęs su priešingais dalykais – neskubėjimu, lytėjimu, tvarumu; būtent todėl tiek dėmesio skyriau abiejų „Silvų“ leidimams kietu viršeliu, su jų marmuro priešlapiais.

Be to,  elektroninės knygos sensta technologiškai, o spausdinti popieriniai tomai tveria šimtmečius. Manau, nuostabu, kad mes galime šiandien rinktis tarp elektroninės ir popierinės knygos ir tikrai neįžvelgiu jokio tragiško jų dviejų konflikto. Ką rinkčiausi aš pati? Naujausio, „kiečiausio“ modelio lengvutę skaityklę rankinėje ir didžiulę senovinę biblioteką su židiniu namuose. Viena kitam juk neprieštarauja.