Pagal gamtos ritmą

Kalėdos – ne tik trumpiausia metų diena, bet ir saulėgrįža: naktys pamažu ima trumpėti, o dienos ilgėja. Ilgiau danguje užsibūna saulė, kuri lietuviams labai svarbi, – be jos nei derlius užderės, nei žolė žels, nei pašaras gyvuliams augs. Pradingus saulei, žemė nunyra į sąstingį – visa, kas gyva, tarsi numiršta, kad pavasarį vėl atgytų.

Tikėta, kad, saulei pradingus, reikia ją vaduoti, ir tas saulės vadavimo laikas yra žiemos saulėgrįža. O tai padaryti gali koks nors herojus. Lietuviams tai buvo elnias devyniaragis. Jis, atnešantis saulę ant savo ragų, itin dažnai minimas Kalėdų laukimo dainose.

Kodėl elnias devyniaragis? Jeigu elnias yra mėnulis, tai mėnulis nuo vienos fazes iki kitos pasikeičia per devynias paras. Pasakojama, kad elnias devyniaragis išbėga per žiemos saulėgrįžą ir atbėga per Kalėdas. Taigi Kalėdų dieną saulė jau būna galutinai išvaduota – nuo Kalėdų dienos pradeda vėl ilgėti.

Nusiplauti negandas

Kūčių dieną reikėdavo išvalyti visus namus, kuriuose triūsė moterys. Vyrai turėjo darbų lauke. Tačiau dirbti ne viską galima: draudžiama malti, malkas skaldyti, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai gali ateinančią vasarą sukelti debesis su kruša, pakenkti pasėliams, trobesiams, gyvuliams.

Pradėtus darbus būtinai reikėdavo pabaigti. Moterys nepalikdavo verpti nebaigto kuodelio, tikėdamos, kad į jį gali priteršti antgamtinės esybės.

Prieš Kūčių vakarienę buvo labai svarbu nusiprausti. Pirmiausia vyrus, nusirengusius iki juosmens, prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, Kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse ar kubiluose.

Senovėje šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę ne tik fizine prasme. Jis turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, suteikti sveikatos, nukreipti įvairias nelaimes, piktąsias dvasias.

Kartu su išėjusiaisiais

Kūčių vakarienei ant pliko stalo buvo dedamas glėbelis smulkaus šieno ir išskirstomas lygiu sluoksniu po visą stalo paviršių. Tai primena, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno.

Kai kur ant stalo dėtas nekultas rugių pėdas, simbolizuojantis gerą būsimų metų derlių, o po stalu – kūlis šiaudų, kuriais rytojaus dieną aprišdavo obelis, kad obuoliai derėtų.

Kūčios – nakties šventė, prasideda tik vėlai vakare, vakarinei žvaigždei pasirodžius. Tuomet visi sėda prie Kūčių stalo, kurio svarbiausias ritualas – bendra vakarienė laukiant Kalėdų.

Per Kūčias bendrai vakarieniaujama ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais. Tam šeimos nariui, kurio nėra, padedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikėta, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais.

Magiška naktis

Kalėdų naktis – mistinis laikas, kai šis pasaulis susilieja su anapusiniu ir prasideda stebuklai. Todėl galima burti ir sužinoti ateitį.

Iš po staltiesės nesirenkant buvo traukiami šiaudeliai. Ištraukusi ilgą, laibą šiaudą mergina galėjo tikėtis aukšto vyro, o trumpas, storas šiaudelis – žemo, kresno vyro. Vedusieji iš šiaudo spėjo ateinančius metus. Plonas šiaudas – liesi metai, o storas – turtingi. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, ateinančiais metais susilauks vaiko.

Tarp jaunimo populiariausi – vedybų burtai. Mergina, atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrinta smaigaliu į duris – tais metais ištekės, jeigu kulnu į duris – teks dar pasilikti pas tėvus. Išbėgus iš trobos reikia klausytis, iš kur šunys loja, – iš tos pusės atvažiuos piršliai. Galima ir glėbyje atneštas malkas skaičiuoti, ir tvoros strypus apglėbti – ar lyginis skaičius. Jei taip, lauk poros. Kai kurie jaunuoliai eidavo į tvartą vištų gaudyti. Jei mergina sugaudavo vištą – liks netekėjusi, jei gaidį – ištekės.

Būta gražaus tikėjimo, kad tą vakarą šneka gyvuliai, bet šitos šnekos klausytis yra pavojinga. Bauginta, kad jei šeimininkas išgirs tvarte gyvulius kalbant, rytoj mirsiąs.

Buvo stebimi dangaus kūnai, vėjas. Jei per Kūčias dangus žvaigždėtas ir žvaigždės susibūrusios krūvomis – lauk derlingų metų, dėslių vištų, daug grybų. Jei pučia stiprus vėjas – bus daug riešutų ir laukinių obuolių.