"Kūryba man – tai komunikacija su žmonėmis", – sako iš Kauno kilusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė. Mėgstamiausias jos žanras – teatro muzika. Matyt, neatsitiktinai už darbą teatre ji yra apdovanota net dviem Auksiniais scenos kryžiais (už muziką spektakliams "Smėlio žmogus" ir "59’ online", "W(o)men", "Eugenijus Oneginas").

Kompozitorės kamerinė ir elektroakustinė muzika skamba įvairiuose Lietuvos ir užsienio festivaliuose, Lietuvos muzikos informacijos centras šiemet išleido jos natas. R.Mačiliūnaitė-Dočkuvienė kasmet aktyviai dalyvauja šiuolaikinių operų festivalyje NOA (jame atlikta opera "Dviskaita" buvo apdovanota Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose), kaip vokalistė dalyvauja "Gaidos", "Jaunos muzikos", "Sugrįžimų" festivaliuose, dirba pedagoginį darbą. Tad šįkart ir kalbamės apie kompozitorės kūrybą, požiūrį į ją, inspiracijas ir tai, ką jai reiškia muzika.

– Vaikystėje mokėtės Sakralinės muzikos mokykloje, vėliau – Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, po to – dar metus Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Kada ir kaip supratote, kad norite būti kompozitore?

– Dalyvaudavau Kompozicijos pavasario šventėse, lankiau kompozicijos fakultatyvą. Vis dėlto ruošiausi studijuoti muzikologiją. Bet vieną kartą, dvyliktoje klasėje, mokytojos juokais paklausiau, kokią simfoniją man reikėtų parašyti, jeigu norėčiau stoti į kompoziciją. Ji į tokį paklausimą sureagavo rimtai ir entuziastingai pasakė: "Apsispręsk, ar tau lengviau rašyti žodžiais, ar natomis." Aš apsisprendžiau.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote kompoziciją pas Osvaldą Balakauską. Kodėl pasirinkote būtent jį? Galbūt tada jis buvo jums savotiškas idealas?

– O.Balakauską pasirinkau todėl, kad jį man rekomendavo kompozicijos mokytoja. Vieno konkretaus idealo niekada neturėjau ir neturiu – skirtingais laikotarpiais vis kiti. Kaip vieną pirmųjų, padariusį nemažai įtakos, galėčiau išskirti Bronių Kutavičių. Tačiau ta įtaka buvo tiesioginė – ne pačiam muzikos skambesiui, o labiau mąstymui. Kažkuriuo metu dievaičiais buvo minimalistai (Terry Riley, Philipas Glassas, Steve'as Reichas).

Apskritai, kur kas dažniau mane įkvepia ne kompozitoriai, o kokie nors reiškiniai. Pavyzdžiui, labai bloga muzika. Nueini į festivalį, ir skamba koks nors blogas kūrinys, tada man kyla labai gerų minčių. Todėl į visus festivalius nešuosi natų sąsiuvinį. Dar labai svarbu yra tai, kuo konkrečiu laikotarpiu domiuosi, pavyzdžiui, kad ir filmų muzikos kūrėjų įtakos savo kūryboje galėčiau įžvelgti – tada pabandai kokį nors konkretų žanrą ar stilistiką. Kaip vieną svarbiausių momentų savo muzikos komponavimo kelyje išskirčiau studijas Hagos karališkojoje konservatorijoje, kur turėjau net šešis kompozicijos dėstytojus. Visi į muziką žiūrėjo skirtingai – vienam svarbi psichologija, kitam – forma, trečias siūlydavo idėjas. Tuo laiku ši painiava labai suvėlė, tada muzikoje daug eksperimentavau, ieškojau, kas man artima. Tik vėliau supratau, kaip tuos ieškojimus galiu panaudoti savo stiliui.

– Vieniems muzikos kūrimas – darbas, kiti kuria įkvėpti nelaimingos meilės ar gamtos reiškinių, treti muziką prilygina matematikai. Ką kūryba reiškia jums? Kur semiatės įkvėpimo?

– Pastaruosius kelerius metus dirbu teatre, tad ir įkvėpimo šaltiniu man tampa literatūrinė spektaklio medžiaga ir aktoriai. Dažnai įkvepia ir rašytojų, pagal kuriuos statomi spektakliai, veikalai. Ir nebūtinai konkrečiai tie, kurių spektakliams kuriu muziką – kartais užsikabinu ir imu skaityti ir kitus konkretaus rašytojo veikalus. Arba netyčiom pradedu domėtis tuo, kuo domisi režisierius, su kuriuo dirbu. Tad daugelis inspiracijų ir idėjų ir kyla iš bendravimo su žmonėmis. Man labai patinka komandinis darbas. Teatro žanras man artimas ir todėl, kad čia netenka susidurti su, pavadinkim, Sizifo darbu, kai kuri kuri, o kūrinys nuskamba tik vieną kartą. Spektakliai rodomi nuolatos, dauguma ir gastroliuoja, tad ir muzika skamba dažnai. Klausiate, kas man yra kūryba – man ji – komunikacija su žmonėmis.

– Kuriate įvairią muziką – elektroninę, kamerinę, tačiau kaip sau artimiausią įvardijate teatro muziką. Kodėl?

– Pirmiausia – dėl pačios sintezės. Čia dirbi ne vienas. Nors muzikinės idėjos yra mano, ir man jų niekas nepriperša, jos kyla bendradarbiaujant su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, šiandien aktorius kitoks nei įprastai – pavargęs, tada gauni jau visai kitokią inspiraciją. Mėgstu stebėti režisierių darbą. Teatre mes kiekvienas atsakingas už savo sritį, tačiau rezultatas gaunamas tik viską suvienijus. Man patinka tas teatro žanras, kur muzika yra su savo atskiru naratyvu, kur ji nėra tiesiog akompanuojanti. Be to, čia ir kitos galimybės dirbti su balsu – aktoriams mano kūryboje tenka daug dainuoti, jie dirba įdomiau už muzikantą. Net jei jis dainuos ir paprasčiau, bus kur kas emocionalesnis nei paprastas dainininkas. Be teatro, dar mėgstu ir elektroakustinę muziką, tačiau labiau kamerinę, mažoms sudėtims. Simfoninė – ne man. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad kai maža sudėtis, gali visus kūrinio niuansus aptarti su kiekvienu atlikėju, ne tik su dirigentu.

– Su teatru tam tikra prasme siejasi ir jūsų dar studijų laikais drauge su kolege Rūta Vitkauskaite įkurtas šiuolaikinės muzikos post-comedy stiliaus duetas "R&R Electronics". Netgi išleidote DVD "Doublemo/Mr. Sun". Kas tai buvo? Jaunatviška saviraiška? Galbūt protestas?

– Mes turėjome tokį šūkį – post-comedy duetas, kai juokingas tik mums. Be to, kad kūrėme ir rimtą muziką, norėjosi savo žinias ir patirtį sudėti ir į laisvą stilių, kad kuriant būtų smagu. Susigalvodavome visokių kvailų minčių ir jas įgyvendindavome bet kokia kaina. Pavyzdžiui, vieną kartą sugalvojome, kad reikia padaryti tokį spektaklį apie mus, kuriame viską darome tik mes. Pavadinome jį "Mr. Sun" – pačios siuvome drabužius, filmavome, montavome, dainavome, vedėme konferenciją, kurioje neva tas kūrinys buvo pristatytas, pačios rengėme ir reportažus apie kūrinį, kur jis skambėjo ir t. t. Kartais įtraukdavome ir kolegų kūrinius, darydavome jų parodijas. Ir tai buvo skirta tikslinei auditorijai – suprasdavo tik keli žmonės. Tai buvo mūsų aplinkos juokeliai, ir mums to užtekdavo. Žinoma, viską reikėdavo įvilkti į tam tikrą kokybę, kad tiktų ir bendrai auditorijai. Ir mus daug kur kviesdavo, tad būdavo labai smagu, nes mėgome būti ant scenos. Tai buvo tam tikras nebijojimas pasenti, būti akademiku. Aišku, labai smagu buvo ir tai, kad tokie dalykai daug ką piktindavo, ypač vyresnę kartą. Mes išsidirbinėdavome, o gaudavome ir dideles erdves, ir išvažiuoti į užsienį sugebėdavome. Dažnai žmonės pyksta, kad patys to nedaro ar nedarė.

– Koncertuojate su tarpdisciplininio meno kolektyvu "Muzika yra labai svarbi" – išleidote DVD "Music is very very very very very very very very important". Ir vėl menų sintezė. Kokios sritys čia jungiasi?

– Mes su keliais draugais sugalvojome, kad reikia sujungti mūsų sukurtą muziką, poeziją ir teatrą, kad kūriniai nebūtų atliekami kaip koncertas, kurio ribas norėjome sulaužyti. Tad sujungdavome kūrinius į vientisą veikalą, kartais jie būdavo režisuojami. Pasirodymai trukdavo apie valandą ar kiek daugiau, o kūrinius vieną su kitu jungdavome per poeziją ir vaidybą, nenorėjome, kad vienam jų pasibaigus pasigirstų aplodismentai. Vėliau atsirado ir kostiumai. Stengėmės būti lankstūs – visi grodavome viskuo, kas kuo gali. Tokia savotiška adaptacija mums būdavo kūrybiškumo išraiška. Man pačiai visuomet labai svarbu, kad kompozitorius, nepamindamas savęs, mokėtų išsisukti iš bet kokios situacijos, tai labai pravertė studijuojant. O smagu ir patiems aktoriais pabūti.

– Be teatro muzikos, jūsų kūrybinėje biografijoje yra itin daug vokalinės muzikos. Ar ji jums artima, nes pati dainuojate?

– Man tiesiog patinka dirbti su tekstais, ypač – Jono Meko. Net ir kurdama teatro muziką noriu, kad aktoriai kuo daugiau dainuotų, – man patinka išnaudoti balso galimybes, nes tai yra labai įdomu. Pavyzdžiui, fonogramoje nukerpi kokią balsę, ir viskas jau skamba kitaip. Be to, esu atradusi nuostabią vokalistę – Norą Petročenko, tad būtų nuodėmė su ja nedirbti. Kai profesine prasme įsimyli kokį nors atlikėją, vienas malonumas jam rašyti kūrinius.

– Daugumos kūrinių pavadinimai labai poetiški – "Ant balto popieriaus", "Perregimas siluetas", "Sulaužyto šokio aliuzija" ir kt. Mėgstate poeziją? Galbūt ir pati rašote tekstus savo muzikai?

– Ne, tekstų nerašau. Tačiau labai mėgstu rašyti kūrinių anotacijas. Man nepatinka, kai akcentuojama informacija, kaip jis buvo sukurtas. Manau, kad klausytoją nuo to reikia atpalaiduoti. Kodėl jis turi klausyti, kaip kvintos jungiasi su sekstomis ir paskui transponuojamos? Manau, šito nereikia. Bet visi festivaliai prašo aprašo, tad parašau lakonišką mintį. O kadangi daugumos akustinių kūrinių idėjos – utopinės, tai tokie tekstai labai tinka.

– Muzikos informacijos centro interneto puslapio apraše apie jus teigiama, kad kūryboje siekiate trapumo ir skaidrumo. Ar tai jūsų moteriškumo išraiška kūryboje?

– Akustinėje muzikoje man tai yra pagrindinis dalykas. Vis dėlto šių dalykų siekiu ne visai estetiniu aspektu – skaidrumas man  yra nuosekliai ir skaidriai sugeneruotos kūrybinės idėjos. Apskritai, muzika man – kaip vairavimas: po pirmos pavaros jungi antrą ir taip toliau, penktos iškart juk nejungi. Muzikoje lygiai tas pats – ypatingą dėmesį skiriu idėjų nuoseklumui, vengiu minčių šuolių. Man labai svarbus vystymas ir forma, gal net svarbiau nei harmonija. Juk pagrindinė kūrinio esmė yra ta, kad jis turi kelti estetinį pasitenkinimą klausytojui. Menas ir yra tam, kad kažką žmogui duotų, po jo turi likti kažkokia prasmė. Mėgstu, kai jis išgrynintas, neperkrautas. Šito tikriausiai išmokau iš savo dėstytojo O.Balakausko.

– O ką jums reiškia būti kompozitore moterimi? Ar nesijaučiate diskriminuojama.

– Šį klausimą girdžiu labai dažnai. Ir, mano nuomone, moterys nėra diskriminuojamos, moterų ir vyrų teisės yra absoliučiai lygios. Jeigu tu esi geras kūrėjas, nesvarbu, kokia tavo lytis. Apskritai, gali būti vaikas, gali būti suaugęs – diskriminacijos šiame kontekste tikrai nėra. Beje, mane ne kartą bandė įtraukti į feministinį judėjimą kaip moterį kompozitorę, tad aš labai smarkiai įsigilinau, kiek aš jam atstovausiu, nes aš esu prieš feminizmo kultūrą. Visi žino, kad moterys fiziškai yra silpnoji lytis, bet psichologiškai jos yra stipresnės.

– Klausiu, nes ne kartą įvairiose biografijose teko skaityti, kaip moterys kūrėjos bando įrodyti esančios lygios su vyrais, maskuoja savo jautrumą, kartais netgi dirbtinai atmesdamos emocionalumą.

– Menininkai nėra nelygūs. Net istoriškai žiūrint aš nematau jokios diskriminacijos. Taip, anksčiau moterys negaudavo išsilavinimo, bet kai galėjo jį įgyti, pačios rinkosi, kuo būti. Vienos norėjo būti kūrėjos, kaip, tarkim, rašytoja, George Sand, tai ir buvo; kitos gi norėjo būti šeimos moterimis – tai ir darė. Aš netgi pykstu, kai pamatau kokį nors moterų kompozitorių konkursą. O kodėl nėra raudonplaukių konkurso? Kūryba nėra fizinis darbas, tai nėra svarbu, kas po tavo drabužiais.

– Bet yra nuomonių, kad vyrai labai racionalūs, tai laikoma vertybe, o moterys neva dūsauja...

– O kas čia blogo? Kita vertus, palyginkime tada skirtingas valstybes: slavų tautų kompozitoriai labai jausmingi. Tarkim, Piotro Čaikovskio ar Sergejaus Rachmaninovo kūryba labai emocionali. Vokiečiai visuomet skaičiuoja, nesvarbu, ar kuria vyras, ar moteris. Spektralistai taip pat linkę į racionalų muzikos kūrimo metodą. Pavyzdžiui, palyginkime Kaiją Saariaho ir Vidmantą Bartulį – kuris labiau jausmingas? Skirtumus kūryboje daro ir kultūrinis paveldas, genai, galų gale ir kompozicijos mokykla.

– Esate dar jauna, o jau įvertinta ne vienu apdovanojimu, tarp kurių – net du prestižiniai Auksiniai scenos kryžiai. Ar jie yra labai svarbūs kūrėjo kelyje?

– Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nėra malonu. Vis dėlto muziką kuriu tikrai ne dėl apdovanojimų – kurdama kiekvieną spektaklį apie tai tikrai negalvoju. Nes niekas kitas kaip aš pati nežino, kurie mano spektakliai yra geresni, kurie blogesni, kaip ir kūriniai. Bet kai kažkas pastebi tavo gerus darbus ir nusprendžia už juos apdovanoti, yra labai smagu. Vadinasi, kad kažkas į tuos spektaklius ateina. Aš dar manau, kad kiti žmonės galbūt tik matydami, kad yra apdovanoti, ateina pasižiūrėti konkrečių spektaklių, tai yra labai gerai. Bet jei rašydamas muziką spektakliui galvotum apie apdovanojimą, tai greitai nusirašytum. Neslėpsiu, kad pats pirmas apdovanojimas man buvo netikėtas, nes maniau, kad juos gauna vyresni kompozitoriai. Tais metais buvau labai pavargusi – sukūriau devynis spektaklius, tai yra be proto daug. Tada buvau labai išsekusi, buvau pavargusi dirbti, tad tas apdovanojimas buvo labai malonus, tarsi paskatinimas dirbti toliau. Tad kai žmonės sako, jog apdovanojimai yra nesvarbūs, manau – meluoja. Nesvarbu yra tada, kai darai. Bet kai tas darbas padarytas ir gauni įvertinimą, gali tik padėkoti.

– Šalia kūrybinės ir koncertinės veiklos dar dirbate ir pedagoginį darbą – mokėte vaikus muzikos Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, o šiuo metu dėstote Lietuvos edukologijos universitete. Šį darbą dirbate iš materialinių paskatų?

– Dirbu šį darbą, nes jis man labai patinka. Aišku, dirbant su vaikais, ypač mažais, atsakomybė yra triskart didesnė, bet universitete jaučiuosi visiškai savo vėžiose, nes dėstau šokėjams apie muziką. Vėlgi, čia einama prie sintetinio žanro, kurį, aš manau, išmanau geriausiai. Muziką dėstau nuo pagrindų, kad choreografas ar šokėjas užaugtų mąstantis. Man labai patinka matyti, kaip žmonės tobulėja. Labai daug peno gaunu tada, kai sutinku studentus rugsėjį, o pavasarį juos išleidžiu jau žinančius kūrinius, juos atpažįstančius. Tai yra žmonės, kurie žino savo kryptį, ir aš jiems galiu padėti, tai yra smagu. Kiti stato savo spektaklius, ateina konsultuotis, tai irgi man labai patinka.

– Muzikai dažnai teigia buvimas muziku – ne profesija, o gyvenimo būdas. Kaip manote jūs: kompozitorius – tai profesija ar vis dėlto gyvenimo būdas?

– Jeigu mes kalbame apie kompozitorių akademiką, ne populiariųjų dainų kūrėją (tai yra visiškai kita specifika), tai aš manau, kad pirmiausia tai yra specialybė. Nes jeigu tu iš to gyveni, tai yra tavo profesija. Ar tai yra gyvenimo būdas? Kiek tu padarysi tai gyvenimo būdu, tiek tau bus lengviau dirbti. Tačiau jokiais būdais nereikėtų muzikos kūrėjo profesijos maišyti su hobiu. Man tai yra darbas ir aš į jį žiūriu atsakingai. Jeigu tai būtų gyvenimo būdas, kartais galėčiau ir pro pirštus ką praleisti. Aš sau to neleidžiu, nes man už tai moka pinigus. Faktas, kad šis darbas būtinai turi patikti, nes kitaip jo nedirbtum, nes tai tikrai nėra tas darbas, kuris krauna materialinius turtus. O gyvenimo būdą aš suprantu kitaip – tai gali būti žaliavalgystė ar ajurvedos sekėjas.

Man labai patiko Heinerio Goebbelso išsakyta mintis – kartą jo paklausė, kokia yra kompozitoriaus misija, tada jis atsakė: "Mes žmonės, ne misionieriai." Kažkas baruose ruošia kavą – juk tai ne misija, o darbas. Mes lygiai taip pat dirbame savo darbą – kultūros kažkam reikia, kažkas turi daryti ir tai. Svarbu, kiek entuziastingai dirbi savo darbą, – geras barista tas, kuris domėsis kavos rūšimis ar paruošimo būdais, ne tik pilstys ją iš kavos aparato. Muzikos kūrimas yra sunkus darbas kaip ir rašytojo ar pianisto. Tiesiog mes dirbame kitomis priemonėmis.