Šveicarija – Maironio kūrybos oazė

Apsilankymą Šveicarijoje, kur įvyko Antroji lietuvių Berno konferencija, profesorius L. Mažylis pradeda nuo ypatingos vietos – vilos, kurioje gyveno ir kūrė bei svarbius kūrinius parašė Maironis. Poetą supusi kalnų ežero ramybė nuteikia ypatingai, tačiau Maironio eilėraščiuose vis tiek išnyra Dubysa ir Lietuva. Tobulo grožio aplinkoje sukyla jo nostalgija tėviškei.

„Maironis mėgo Šveicariją, ne kartą čia lankėsi ir tikrai vaisingai kūrė. 1904 metais prie ežero, kur dabar esame, jis parašė eilėraštį „Vakaras ant ežero keturių kantonų“. 1907 metais viloje „St. Charles“, tuomet ji taip vadinosi, Maironis baigė rašyti labai svarbų patriotinį kūrinį „Jaunoji Lietuva“, – pasakoja L. Mažylis.

Kūriniu „Jaunoji Lietuva“ ir kitais savo eilėraščiais poetas budino tautą. Profesoriaus teigimu, Maironis Lietuvai – daugiau negu poetas. 1917 metų rugsėjį jis dalyvauja Vilniaus lietuvių konferencijoje, o tų pačių metų lapkritį, kaip autoritetingas veikėjas, jis pakviečiamas svečio teisėmis dalyvauti lietuvių konferencijoje Berne.

Lietuvos etnografinėse ribose su reikalingomis korektyvomis. Kalbėdama apie ekonomines korektyvas kaip svarbų klausimą konferencija įvardija uostą Lietuvai. Tai – modernus mąstymas.

Kontraversiška lietuvių asmenybė

Šveicarija Pirmojo pasaulinio karo metais buvo neutrali valstybė. Čia buvo susiformavęs stiprus lietuvių politinis centras. Kiti tokie centrai veikė JAV, Švedijoje, Rusijoje, žinoma, ir pačioje Lietuvoje, kuri tuo metu buvo okupuota vokiečių.

„Prieš 100 metų čia, neutralioje valstybėje, rezidavo daugelio, kad ir kariaujančių valstybių, diplomatai. Lietuvai tai tapo patogia aikštele užmegzti ryšius. Aktyvi lietuvių politinė veikla Šveicarijoje prasidėjo 1915 metais. Didžiausias [šios veiklos] iniciatorius – labai kontraversiška asmenybė – Juozas Gabrys Paršaitis. Jis buvo priverstas iš Paryžiaus perkelti į Lozaną lietuvių informacinį biurą“, – teigia profesorius.

J. G. Paršaitį istorikai vadina slaptuoju lietuvių diplomatu. Amžininkų jis buvo vertinamas dvejopai. Vieni pagrįstai kaltino šią asmenybę šnipinėjimu, nes jis mezgė ryšius su vokiečiais ir tuo pačiu metu su vokiečių priešininkais – sėdėjo ant dviejų kėdžių. Tai neabejotinai daugialypė, gabi, įvairiapusiška asmenybė.

„Jis bene pirmasis pradėjo skleisti Vakarų Europoje atskiros nuo kitų valstybių Lietuvos viziją. Kita vertus, buvo kupinas arogancijos, kuklumo jausmo tikrai neturėjo. Būdinga jo frazė: „Aš sukūriau Lietuvos nepriklausomybę“. Taip jis rašo apie save patį knygoje „Tautos sargyboje“, – kalba L. Mažylis.

Daugiausiai ginčų kėlęs klausimas

1917-ųjų lapkritį į Lozaną atvyksta penki Lietuvos tarybos atstovai: Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Justinas Staugaitis ir Alfonsas Petrulis. Visi jie – Vasario 16-osios akto būsimieji signatarai. Svečio teisėmis dalyvauja ir poetas Maironis. Taip pat čia atvyksta atstovai iš kitų lietuvių politinių centrų, dalyvauja ir čia reziduojantys Šveicarijos lietuvių politikai.

„Pagrindinė konferencijos dalis vyko Lozanoje, tačiau siekta suteikti konferencijai daugiau svorio, tad vienas posėdis buvo suorganizuotas Berne. Kaip tik tame posėdyje ir buvo pritarta visoms konferencijoje priimtoms rezoliucijoms. Pagaliau ir pati konferencija buvo pavadinta Antrąja Berno konferencija“, – sako L. Mažylis.

Jo teigimu, politikų pasitarimai Šveicarijoje ir kitur vertė pagalvoti, kaip vizualizuoti idėjas, pradėti kurti valstybės simboliką: herbą, vytį, pašto ženklų projektus, žemėlapius.

Tarp trylikos Berne priimtų rezoliucijų buvo pačių įvairiausių. Tačiau, anot profesoriaus L. Mažylio, politiškai svarbiausios yra trys: dėl teritorijos, valstybinės santvarkos, labai svarbi rezoliucija – dėl Lietuvos Tarybos pripažinimo.

„Labai svarbi Berno konferencijoje priimta rezoliucija, kuri turbūt sukėlė ir daugiausiai ginčų bei aršių diskusijų, tai rezoliucija dėl teritorijos. [Rezoliucija] reikalauja nepriklausomos Lietuvos etnografinėse ribose su reikalingomis korektyvomis. Kalbėdama apie ekonomines korektyvas kaip svarbų klausimą konferencija įvardija uostą Lietuvai. Tai – modernus mąstymas, pilnavertė valstybė sunkiai galėtų išsiversti be uosto“, – sako L. Mažylis.