Visuomet traukė rankdarbiai
G. Kaščės specialybė – pardavimų vadybininkė. Baigusi studijas Kauno kolegijoje dirbo pagal specialybę, bet suprato, kad toks darbas jos visai netraukia.
Tada pasuko kitu – maisto gamybos – keliu: dirbo greitojo maisto užkandinėse, vėliau ir rimtesniuose restoranuose. Gaminti maistą ir mokytis naujų receptų jai patiko, bet netenkino darbo sąlygos, tad nusprendė, kad ir virtuvės šefės kelias ne jai.
Savo vietos gyvenime paieškos tuo nesibaigė – Giedrė dirbo rūbų parduotuvėje ir net siuvykloje, kur taisė rūbus. Ir šie darbai neteikė malonumo.
„Mane visuomet traukė menai, bet tik po daugelio metų supratau, kad pasirinkau ne tą profesiją, – sako pašnekovė. – Dar vaikystėje, paauglystėje mėgdavau susigalvoti įdomesnių žaidimų, piešdavau, dainuodavau, ką nors konstruodavau, tad meninės išraiškos visada būdavo. Vaikystėje rinkau degtukų dėžutes, iš jų su šeima konstravome didelį robotą. Dar ir dabar, jei reikia kokios vazos, pasigaminu pati. Man labai patinka užsiimti rankdarbiais.“
Harmonija: Giedrei svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, o jis derėtų prie aplinkos. / G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.
Užbūrė spalvos ir raštai
Kada ir kodėl Giedrės gyvenime atsirado laikrodžiai? Pasak pašnekovės, netikėtai.
„Kai laukiausi dukrytės, turėjau daug laiko apmąstymams, ką gi daryti su savo gyvenimu, – juokiasi ji. – Norėjosi kažko daugiau, kažko ypatingo.“
Naršydama po internetą užsienio portaluose pamatė, kad žmonės iš epoksidinės dervos gamina kavos padėkliukus. Tai Giedrę iškart sužavėjo.
„Kokių nuostabių dalykų galima padaryti iš šios medžiagos! – tikina pašnekovė. – Tos spalvos ir raštai taip užbūrė, kad gimus dukrytei po kurio laiko įsigijau reikalingų medžiagų ir pabandžiau. Gaminau įvairiausius padėkliukus, bet norėjosi daugiau. Ir taip gimė idėja gaminti laikrodžius. Lietuvoje nieko panašaus neteko matyti, tad užsidegimas buvo didelis.“
Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu.
Visko išmoko pati
Pradėjusi iš epoksidinės dervos gaminti padėkliukus, pašnekovė pasakoja žiūrėdavusi užsieniečių vaizdo įrašus „Youtube“, iš ten ir sėmėsi žinių, kaip reikia lieti, kokios priemonės reikalingos.
Kurį laiką dirbo garaže – šaltame, tamsiame, be langų. Sąlygos buvo prastos, bet džiugino pati kūryba. Dabar moteris jau turi savo dirbtuves – šviesias, su dideliais langais, ir pati stebisi, kokį ilgą kelią nuėjo.
„Laikrodžius lieti išmokau pati, vis bandydama ir bandydama kažką naujo, – sako Giedrė. – Čia svarbiausia – praktika. Reikia gerai susipažinti su medžiagomis, pajausti jas, atrasti savo braižą, technikas. Prisimenu, pirmieji mano laikrodžiai nebuvo tokie gražūs ir kokybiški, kokie jie yra dabar. Ir dar žinau, kad po metų kitų jie vėl kitaip atrodys, bus gražesni ir dar kokybiškesni, nes kiekvieną dieną atrandu vis kažką naujo. Tobulėti visada yra kur.“
G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.
Kurti yra malonu
Ar buvo sunku visa tai išmokti? „Nepasakyčiau. Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu. Sudėtingiausia atrasti geras ir tinkamas medžiagas, nes Lietuvoje medžiagų labai mažai, palyginti su tuo, kiek jų reikia vienam laikrodžiui pagaminti“, – sako Giedrė.
Pats laikrodžio liejimas, anot jos, – ypatingas atsipalaidavimo būdas. Gera matyti, kaip spalvos viena su kita susilieja ir sudaro neįtikėtino grožio visumą.
„Džiaugiuosi, kad pagaliau gyvenime darau tai, kas teikia vidinę ramybę ir duoda pajamų, – tikina pašnekovė. – Laikrodžių kūrimas man – vidinės laisvės išraiška. Kai dirbau samdomus darbus, jaučiausi suvaržyta, dirbau vien tik tam, kad užsidirbčiau. Dabar pajamos man nėra svarbiausias dalykas – svarbiausia tai, kad aš esu laiminga ir kad tai, ką sukuriu, kažkam teikia džiaugsmą. Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę“.
Patinka džiaugtis rezultatu
Laikrodžių kūrėja teigia, kad epoksidinė derva ir spalvų pigmentai – tai ypatinga spalvų magija. Epoksidas yra skystas kaip medus, į jį dedami pageidaujamų spalvų pigmentai, viskas kruopščiai sumaišoma ir įvairiomis technikomis liejama ant pagrindo.
Darbas vyksta keliais etapas: užliejamas pirmas sluoksnis, jis parą stingsta, tada dedami skaičiai, įvairiausi akmenukai – agato, kvarco, labradorito, tigro akis ir kiti, kurie ne tik gražiai atrodo, bet turi ir teigiamų energinių bei gydomųjų savybių. Tada liejamas antras sluoksnis, kuris taip pat turi parą stingti. Vėliau apdorojami laikrodžio kraštai, kurie irgi turi sutvirtėti, ir tada lieka tik baigiamieji darbai.
Sunkiausia šiame procese, Giedrės teigimu, atsirinkti tinkamas ir kokybiškas medžiagas, daug ką tenka užsisakyti iš užsienio. O kas maloniausia?
„Lieti, kai spalvos pinasi viena su kita, ir stebėti, koks bus tas magiškas rezultatas, – sako pašnekovė. – Dar tas ypatingas momentas, kai visiškai baigiu laikrodį, nuvalau dulkeles ir pati gėriuosi savo darbu. Bet laimingiausia esu, kai sulaukiu padėkos iš mano laikrodžius įsigijusių žmonių – tada suprantu, kad einu teisingu keliu. Žinojimas, kad mano darbai puošia kažkieno namus ir jie jais džiaugiasi – tikras malonumas.“
G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.
Įkvėpimo ieško gamtoje
Dažnai klientai nori būtent tokio laikrodžio, kokį Giedrė jau yra sukūrusi. Sako, kad tiksliai atkaroti kūrinio neįmanoma, bet sukurti panašų – pavyksta.
Užsakovai bene dažniausiai pageidauja aukso spalvos detalių, nes ši spalva dažna interjere – šviestuvai, baldų rankenėlės, žvakidės ar kėdžių kojelės. Dar vienas dažnas pasirinkimas – romėniški skaičiai, nes jie atrodo prabangiau.
Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę.
„Man kuriant svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, taip pat kad laikrodis derėtų prie aplinkos, todėl visada prašau užsakovo atsiųsti savo interjero nuotraukų, jei jie pageidauja mano patarimų, – pasakoja Giedrė. – Kai lieju laikrodžius ne pagal užsakymą, įkvėpimo ieškau savo aplinkoje, gamtoje. Idėjos kartais ateina net sapnuose, o jie būna, patikėkite, kosminiai.“
Kūrėjos teigimu, žmonės įvertina tai, ką darai su didele meile. Juk laikrodžiai, kuriuos galime įsigyti parduotuvėse, būna standartinių formų, standartinių spalvų, ir, tikėtina, tokių jų ne vienas. Antro tokio laikrodžio, kaip jos kuriami, tikrai nėra – gali būti panašus, bet tikrai ne toks pats.
G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.
Laikas labai svarbus
Giedrė skaičiuoja, kad per savo kūrybos periodą yra sukūrusi apie 250 laikrodžių – net pačiai sunku patikėti, kad tiek jos kūrinių jau puošia kažkieno namus.
„O aš pati – kaip tas batsiuvys be batų, namuose neturiu nė vieno savo gaminto laikrodžio, – sako menininkė. – Tikriausiai todėl, kad mano namai nėra tokie gražūs kaip laikrodžiai, ir jie tiesiog nederėtų tarpusavyje. Negana to, neįsivaizduoju, kokio laikrodžio norėčiau. Bet žinau, kad kada nors tikrai sukursiu ir sau kažką ypatingo.“
Dar menininkė turi planų kada nors pagaminti didžiulį laikrodį, kuris kabėtų kur nors ypatingoje Lietuvos vietoje, kurioje lankytųsi daug žmonių ir galėtų pasigrožėti jos kūriniu.
„Kai pradėjau kurti, laikrodžiai ir laikas man neturėjo ypatingos reikšmės. Tačiau vėliau supratau, kad laikas yra labai svarbus. Juk mums visiems reikia daugiau laiko – pabūti su artimaisiais, pamatyti gamtos grožį ar tiesiog pailsėti. Mes dažnai skubame, lekiame, nespėjame pamatyti, koks nuostabus pasaulis mus supa, ir tik mūsų senoliai gali pasakyti, kad gyvenimas prabėga labai greitai. Tad laikrodžiai turi ir tą sentimentalią pusę – primena, kad viskas turi pradžią ir pabaigą“, – sako G. Kaščė.
Naujausi komentarai