Kai sykį bendravau telefonu su Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo darbuotoja ir kalba pasisuko apie tuo metu žydintį tulpmedį, ji nepatikėjo, kad kalbu stovėdama po juo – tuomet Lietuvoje jų, jau žydinčių, augo tik keli. Taigi nesunku suprasti, ką išgyvenau, žiūrėdama jautrų režisierės Ildikó Enyedi filmą „Tylioji draugė“ apie iki tūkstančio metų galintį augti ginkmedį. Gaisras sunaikino visą turtą, sudavė tokį smūgį, kad iki šiol ne tik naktimis, bet ir dieną mintyse dar vaikštau po kambarius, kilnoju daiktus, kurių nėra, tačiau labiausiai liūdina sudegęs tulpmedis, kurio žiedų nebepamatysiu, net jei jo vietoj pasodinčiau naują.
Taip jau su tuo menu yra – jis suveikia labai individualiai, užkabina arba ne, priklausomai nuo to, ką meno vartotojas yra išgyvenęs arba kur atpažįsta save. Šiųmetis „Scanoramos“ moto ir buvo – „Atpažink save“. Todėl nuo savęs ir pradėjau.
Puikus buvo ir atidarymo filmas „Ką palieka meilė“, kuriame atpažinti save tikrai galėjo daugelis, nes kiekvienas kino salėje sėdintis žiūrovas vienaip ar kitaip susijęs su žmogiškais santykiais: iš vyro, moters, draugo ar draugės, pagaliau – vaiko perspektyvos. Turbūt retas nėra patyręs vienokios ar kitokios santykių dramos ar krizės. Puikiame, kūrybiškai sudėliotame filme subtiliai atskleidžiama šių dienų vyro drama, kuri turbūt nebeišvengiama feminizmo paveiktame pasaulyje. Beje, feminizmas nėra kritikuojamas ar smerkiamas, filmo mintis nesutelkiama, kaip dabar įprasta svarstymuose, į dualumą. Stipri, savarankiška moteris, menininkė, žmona, vaikų motina taip pat kenčia ir labai stipriai. Tą byloja, pavyzdžiui, mizanscena su karžygio (-ės) metaline iškamša, iš kurios traukiant įstrigusias strėles, prapliumpa kraujas, vėliau toji iškamša įgyja pagrindinės filmo veikėjos metaforą. Juosta, nors ir turi sklandų scenarijų, yra prisodrinta metaforų ir simbolių, teatrališka, poetiška. Puikus kūrinys kino festivalio atidarymui, jautrus, itin aktualus ir kūrybiškas režisieriaus darbas.
Šiųmečiame festivalyje „Scanorama“ būtų galima išskirti kūrybiškumo nominaciją. Nors iš anksto spėjant norėtųsi jos laurus skirti puikiam rumunų režisieriui Radu Jude, vis dėlto laurus pelnytų kroatų režisieriaus Igorio Bezinovićiaus filmas „Fjumė arba mirtis!“. Neįtikėtina, kai filmas apie miesto, kurio net nežinai, kuriuo – kaip ir istoriniu veikėju – visai nesidomi, tampa toks, kad gaudai kiekvieną kadrą, kiekvieną judesį, gėriesi režisieriaus išmone, o pabaigoje tarsi gauni apdovanojimą – archyvinį kadrą su garsu, kuriame prabyla pagrindinis veikėjas (nelabai vadintinas herojumi) – italų poetas, aristokratas, generolas Gabriele’is D’Annunzio, kuris šešiolika mėnesių buvo okupavęs Fjumės miestą (šiandien – Rijeka).
Fantastiška kino juosta kūrybiškumo prasme, ir jei tokiais filmais būtų pateikiama istorija, kas antras iš mūsų būtume istorijos profesoriais.
Nė vienas šių dienų sinefilas negali praleisti minėto R. Jude naujausių filmų. „Drakula“ išties buvo tik sinefilui, nes smarkiai „nurautas“, o „Kontinentalis, 2025-ieji“ savotiškai tęsė režisierių brolių Dardenne’ų humanistinę kino misiją: jautrus, žmogiškas, socialiai tikslingas ir prasmingas, nes nekilnojamasis turtas yra beveik kaip politika – projektai, vystomi dideliais mastais, visada susiduria su moralės, sąžinės, pagaliau – elementarios atjautos imperatyvu.
R. Jude neišgrynina vienos tiesos, nes to padaryti neįmanoma. Režisierius atskleidžia įvairias reiškinio puses, tačiau viena gana aišku – dideli pinigai nužudo žmogų arba žmogiškumą, o be pastarojo jis apskritai nėra gyvas. Visai be pinigų žmogus taip pat negali išgyventi. Kaip sako Rytų išmintis – tiesa esti kažkur per vidurį. Liūdna, kad žmonės linkę griebti už kraštų, turbūt todėl ir nelaimingi.
Prancūzų režisierius Quentinas Dupieux – taip pat iš tų, kurių kino festivalyje praleisti nevalia. Prieš porą metų su juo supažindino būtent „Scanorama“ – pažintis nepaliko abejingo turbūt nė vieno sinefilo. Tiesa, jo trumpametražiai filmai buvo žinomi ir kiek anksčiau – kaip ir pelnytas kino chuligano vardas, nes Q. Dupieux nevengia absurdo, humoro ir kiek kitokio žvilgsnio į gyvenimiškas peripetijas. Tačiau šįkart jis, kaip ir ne mažiau eksentriškas R. Jude, atsisuko į skaudžią socialinę problemą su rūpesčiu ir nebyliu klausimu apie žmogiškumą. Prieš porą metų matytas „Janikas“ galbūt patiko ne kiekvienam, tačiau šiųmetis „Nutikimas su fortepijonu“ tikrai prikaustė kiekvieną žiūrintįjį. Filmas apie „TikTok“, reels’ų interneto „herojus“, jų sekėjus, populiarumą, pinigus ir kelią, kuriuo visa tai nuveda. Į niekur, žinoma.
Fantastiška kino juosta kūrybiškumo prasme, ir jei tokiais filmais būtų pateikiama istorija, kas antras iš mūsų būtume istorijos profesoriais.
Režisierės Petros Volpe filmą „Naktinė pamaina“ būtų galima pavadinti žiūroviškiausiu, nes jame talentingai, įtraukiančiai ne tik paliečiama didžiulė problema – slaugytojų trūkumas, bet ir tai, kas kiekvienam iš mūsų svarbiausia. Ne, ne politika, karjera ar pinigai, jei visai atvirai – tai net ne meilė. Tai – sveikata, kuri, rimtai sušlubavusi, gyvenimą, jo suvokimą ir prioritetus pakeičia kardinaliai. Ligoninėje, kurioje guli sunkūs ligoniai, tvyro vienintelis noras – pasveikti. Įtempto siužeto, sunkių išgyvenimų istorijoje atskleidžiama ne tik tai, bet ir kiekvieno iš mūsų egoizmas – kiekvienas norime, kad ne kitu (galbūt labiau negaluojančiu), bet mumis, mūsų artimuoju būtų pasirūpinta. Kita vertus, tai suprantama, troškimas vienas, tik ligonių, tenkančių vienam slaugytojui, deja, toli gražu ne vienas ir net ne keli.
Šiųmetėje „Scanoramoje“ buvo daug gerų filmų, visų peržiūrėti praktiškai neįmanoma, tačiau kino šventės atidarymo vakarą festivalio siela ir veidas Gražina Arlickaitė davė puikų patarimą: nebijoti surizikuoti, nueinant į filmą apie jį nelabai ką žinant. Taip galima atrasti naujų režisierių arba patirti netikėtą nuotykį, nes festivalis todėl ir yra festivalis, kam jame esama visko: ir keisto, ir nematyto, ir praplečiančio turimus horizontus, ir tiesiog – puikaus kino.
Pradėjusi nuo asmeninių išgyvenimų, jais ir pabaigsiu. Ugnis prarijo viską iki pat betoninių pamatų, teliko pragariškoje kaitroje išsilydžiusios metalo detalės, sudužusių indų šukės ir pelenai, pelenai. Namo antrajame aukšte, lentynose su stiklais, buvo knygos ir porcelianinis servizas. Jo, iš antro aukšto kritusio net ne į pirmą, bet į betoninį rūsį – visi aukštų perdengimai visiškai sudegė – neįmanoma rasti net šukių. Tačiau iš dviejų įvairiausiais daiktais pripildytų namų išliko vienas vienintelis – porcelianinio servizo indelis grietinėlei. Sveikut sveikutėlis, net neįskilęs, tik su ant krašto prilipusiu išsilydžiusio stiklo gabalėliu. Paėmiau jį nuo grindų ir iki šiol negaliu patikėti. Pasirodo, taip iš tikrųjų yra – kai jokios vilties negali būti, ji vis tiek. Visada yra. Ne tik kine, bet ir realiame gyvenime.
Naujausi komentarai