„Laukiniai šernai“: patyrę vilkai medžioklės negadina

Pasitaiko, kad rimtų kino kritikų ir nerimtai nusiteikusių paprastų žiūrovų nuomonės skiriasi kaip diena nuo nakties. Tiksliau, ne pasitaiko, bet dažniausiai taip ir būna. Atrodo, jie regėjo visai skirtingus filmus, sėdėjo skirtingose salėse, tik aktoriai - tie patys. Vieniems nuotaiką pakėlė, o kitiems sugadino.

Tokie dyvai JAV nutiko su nuotykių komedija „Laukiniai šernai“. Kino profesionalai šią juostą taip sutrynė, kad buvau išsigandęs, jog filmas taip ir nesulauks premjeros, o po išankstinių peržiūrų nuguls tiesiai į DVD. Kur tau. Džonas Travolta, Martinas Lorencas, Timas Alenas ir Viljamas H. Meisis su didžiausiu variklių gausmu „Laukinius šernus“ nulakino į pirmąją lankomiausių filmų vietą, o šlovingą žygį Amerikos kinuose filmas baigė surinkęs 152 milijonus JAV dolerių. Šią žinią garbingieji kino kritikai sukramtė kaip citriną.

Su kolegomis iš už Atlanto sutinku dėl kelių taikliai pastebėtų dalykų. Keturiems aukščiau išvardintiems aktoriams „Laukiniai šernai“ buvo tarsi gelbėjimosi ratas. Travolta su Lorencu senokai nebegali pasigirti svaiginančiu populiarumu. Abu pražuvę niekam tikusiuose filmiūkščiuose, kurių bejėgiškumas tik verčia trūkčioti pečiais. Timas Alenas užstrigo nevykusioje trilogijoje mažamečiams „Kalėdų senis“. Meisis niekaip neišsivaduoja iš nuobodoko nepriklausomo kino gniaužtų. Taip, jis visada sukuria įsimintinus vaidmenis. Tik nuo tų filmų labai jau skauda galvą.

„Laukinių šernų“ režisierius Voltas Bekeris – anaiptol ne „Oskaro“ laureatas, pažįstamas iš labai vidutiniokiškos komedijos studentams „Van Vailderio vakarėlis“.

Siužetėlis - „keturi vidutinio amžiaus krizės apimti vyriokai sėda ant motociklų ir bastosi keliais kelialiais, kur tik akys užmato“ - nebe šviežias, atsiduoda ne pirmarūšiu benzinu. Kelio filmo žanras taip pat nežada sensacingų pramogų. Kažkur keliaus, kažką sutiks, bus moterų, gaudynių, muštynių ir nešvankių juokelių. Lorencas vaipysis, Travolta plačiai šypsosis, Meisis kurs sudėtingą charakterį, o Alenas idiotiškai svirduliuos. Ne itin nenuspėjama, ar ne?

Tačiau kažkokiu nežinomu būdu „Laukiniams šernams“ iš to purvyno pasisekė išvažiuoti aukštai iškeltomis galvomis. Sunkokai įsibėgėjanti komedija, pamažu kiekvienoje scenoje suteikia vis daugiau teigiamų emocijų. O juokas nuo nežymios šypsenos vietomis išauga iki kvatojimo visu pilvu. Štai ėmė ir banalūs, lengvai nuspėjami ir ne sykį kiek kitaip panaudoti juokeliai staiga suveikė. Ir nereikia gilintis į siužetą ar atskirus epizodus. Pakanka atsipalaiduoti ir pasikrauti gera nuotaika iš patyrusių kino vilkų. Tarp jų sėkmingai įsipainiojo Rėjus Ljota ir Marisa Tomei. Juoko puota garantuota. Ir jokie kritiški pamąstymai apie įgrisusią Holivudo „hitų“ formulę jos negadina. Mechanizmas suveikia, juoko fejerverkai iššauna.