XIII "Scanoramoje" įvyko dvi dokumentinių lietuviškų filmų premjeros – Akvilės Gelažiūtės "Deminas: dvi tvirtovės" ir Jokūbo Viliaus Tūro "Apie Joną". Konkursinėje filmų programoje "Naujasis Baltijos kinas" (NBK) buvo parodyti penki nauji trumpametražiai lietuviški filmai: Austėjos Urbaitės "Tiltai", Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės "Iglu", Domo Petronio "Poliarinis vakarėlis", Živilės Mičiulytės "Žana", Andriaus Šarapovo "Pokalbiai".

Pažaiskime teatrą

A.Gelažiūtės debiutinio filmo pagrindinis veikėjas – teatro pedagogikos studentas Deminas pagal J.R.R.Tolkieno "Žiedų valdovą" stato nedidelį etiudą, kuriame vaidina jo jaunesni giminaičiai – trylikametis brolis Patrikas ir penkiolikametis pusbrolis Robertas. Filmo pradžioje šie vaikinai kartu uždarbiauja pardavinėdami gėles prie kapinių. Pagrindinė filmo veiksmo vieta – nedidelė salė, kur keletą mėnesių trunka repeticijos. Filmas baigiasi galutiniu kūrybinio proceso ir jame dalyvavusiųjų kančių rezultatu – spektaklio premjera, tačiau tikroji filmo tema nėra nei teatrinė "Žiedų valdovo" adaptacija, nei kūrybinė teatralų virtuvė, o vaikinų tarpusavio santykiai: jų kaita, pastangos suprasti vienas kitą, susitarti ir pasiekti bendrą tikslą.

Režisierė po premjeros atskleidė, kad filmo ėmėsi siekdama atsiriboti nuo studijų metu dokumentiniame kine madingos socialinės problematikos. Ji norėjusi paliesti temas apie kasdienį normalų gyvenimą ir žmones, dalykus su kuriais daugiau ar mažiau galėtume susitapatinti.

Būdama J.R.R.Tolkieno gerbėja ir sužinojusi, kad Deminas su broliais lenkais (filmo veikėjai yra Vilniaus lenkai) pradėjo statyti spektaklį pagal "Žiedų valdovą", sumanė pažiūrėti, kaip tai atrodo. "Ilgainiui šie dalykai nuėjo į antrą planą, svarbiausia buvo tai, kaip jie stengėsi, kankinosi ir kankino vienas kitą", – pasakojo režisierė.

Deminas filme atsiskleidžia kaip reiklus ir užsidegęs kūrėjas, vis kitokiomis priemonėmis – pasiūlymais, idėjomis ar grasinimais bandantis pralaužti jaunesniųjų kolegų išsiblaškymą, bet jo aktoriams labiau rūpi žvilgtelėti į mobiliuosius, negu įsijausti į savo sceninį debiutą. Iš tokių gana paprastų dalykų priešpriešos – filmo veikėjų (giminaičių) interesų, motyvacijų skirtumų ir nenutrūkstančio betarpiško jų ryšio kuriasi šio filmo psichologija ir dinamika, o kylančią įtampą tuoj pat keičia komiškos situacijos. Pamažu veikėjų virsmas įtraukia ir žiūrovą, ištirpdo jo išankstinę nuomonę.

Tiesiog Jonas

Jokūbo Viliaus Tūro (žinomas iš debiutinio "Sapnuoju, kad einu", 2012) antrasis filmas "Apie Joną" – tai nedidelis, nespalvotas, bet nuodugnus teatro režisieriaus Jono Vaitkaus portretas. Pasak filmą pristačiusios "Scanoramos" vadovės Gražinos Arlickaitės, režisierius J.V.Tūras jaunystėje norėjo tapti J.Vaitkaus mokiniu, bet į studijas priimtas nebuvo, tad šio filmo kūrimas jam tarsi suteikė naują šansą, kai apsigyveno J.Vaitkaus namuose, niekur nuo jo neatsiliko ir visąlaik įdėmiai stebėjo pro kamerą.

Pasak paties J.V.Tūro, filmas buvo savotiškas iššūkis, nes norėjo parodyti ne tiek garsų teatro režisierių su jo svarbiais pasiekimais, o tiesiog žmogų, kurio vardas Jonas, dabar statantį spektaklį pagal Williamo Shakespeare'o "Karalių Lyrą" (J.Vaitkus spektaklio ėmėsi sulaukęs 70 metų, panašaus amžiaus buvo ir pjesės herojus) ir bendraujantį su aktoriais repeticijose. Filmas praskleidžia teatro režisieriaus asmeninio gyvenimo ir repeticijų užsklandą, parodo jo buitį ir šiek tiek atskleidžia jo darbo metodus.

J.Vaitkus filme atvirai kalba apie dabartinę savo situaciją – darbą Lietuvos rusų dramos teatre lygina su tremtimi – "esu išmestas iš to lauko, kur vyksta lietuviškos intrigos visokios, čia intrigos kitokios ir gyvenimas kitoks"; pasidalija įžvalgomis apie žmogaus ir kūrybos prigimtį, pedagoginę veiklą – "man svarbu pasitikrinti, ar žmogus turi vidinę ugnį, trauką bendravimui, tą sokratišką prigimtį"; režisieriaus ir aktoriaus pašaukimą – "kurse iš 20 gal tik kokie 6 gali ir turi teisę dirbti teatre".

Spalvų, komentarų ar kitokio ryškesnio įsikišimo atsisakymas siūlo priimti filmą empiriškai: atmetant išankstines nuomones ir titulus, tarsi nedaug ar visai nieko nežinant apie jo herojų (kaip ir užkoduota pavadinime). Pateikiama visa herojaus kasdienybės amplitudė: nuo naktinio knarkimo, rytinio kėlimosi, dantų valymo, pusryčiavimo, kelionės darban, tylaus susimąstymo iki griežtų pastabų aktoriams, vienos kitos šypsenos, negausių paatviravimų virtuvėje prieš kamerą, šeiminio bendravimo nuotrupų.

Momentas, ko gero, paveikęs visą biografinio filmo stilistiką, – tai J.Vaitkaus atsakymas žurnalistui apie būsimą "Karaliaus Lyro" scenografiją: "Jos nėra, scenografija yra tuštuma." Filme susikaupęs Jono veidas supamas tamsių nespalvoto filmo tonų, o šios asketiškos asmenybės portretą kiekvienas iš kino salės išsineš neapkrautą papildomais išoriniais (neretai tik butaforiniais) rekvizitais.

Kasmetėje konkursinėje NBK programoje iš šiemet rodytų lietuvių jaunųjų režisierių darbų vienas – Austėjos Urbaitės "Tiltai" – išsiskyrė iš kitų ir tapo konkurso nugalėtoju.

"Tiltai" – tai lietuviškos gamtos apsuptyje (miške ir jį kertančioje upėje) vykstanti neišsipildžiusi dviejų draugų (Clotilde Solange Rigaud ir Gediminas Rimeika) meilės istorija. Tačiau filme yra kur kas daugiau nei tik ši istorija ir metaforiškai atskleista porą perskiriančios sraunios upės idėja. A.Urbaitė į filmą neįsileido dažnai kituose NBK darbuose pasitaikančių beverčių (būtinai necenzūrinių) juokelių ar nuobodžios didaktikos. Dėl brandžios (nors ir paprastos) kino kalbos, vizualios estetikos ir gerai valdomo tempo derinimo išvengė su aktorių vaidyba susijusių problemų, pasitaikiusių kituose NBK filmuose.

Atsigręžti į šalia esantį žmogų, atidengti jo kasdienybėje slypinčių prasmių klodus ir užfiksuoti permainingo ryšio su kitais ypatumus – tokie šiemečių lietuviškų "Scanoramos" filmų tikslai, nors ne visų pradedančiųjų kino režisierių kokybiškai įgyvendinti. Ypač skirtingi filmų pajėgumai atsiskleidžia tarptautinio festivalio kontekstuose. Kartu šie kontekstai kiekvienam atveria galimybes išbandyti jėgas, palyginti, reflektuoti ir imtis naujų darbų.