- Dr. Lina Kasparaitė-Balaišė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Vertybės: 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kariai švietimo pamokoje. Užrašas ant lentos skelbia „Mokslas – galybė“. Ukmergė, 1928 m
-
Patikrinimas: 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko mokomojoje kuopoje vyksta švietimo pamoka – kariai rašo diktantą. Kaunas, 1929 m
-
Pranešimas: 1926 m. pranešimas Lietuvos karininkų laikraštyje „Kardas“ apie lietuvių kalbos egzaminus karininkams
-
Mokiniai: karių pamoka Lietuvos kariuomenės arklių depe. Kaunas, apie 1920–1922 m
-
Dokumentas: 1920 m. Lietuvos kariuomenės vado gen. S. Žukausko įsakymas dėl karių švietimo
-
Žinios: 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko karių pamoka. 1920 m
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) šių metų vasarį–gegužę inicijuoja Lietuvių kalbos dienas, kurių tikslas populiarinti lietuvių kalbą, didinti jos sklaidą ir stiprinti šios kalbos mokymosi motyvaciją. Ta proga atsigręžkime į bene prieš šimtmetį buvusius laikus ir iš arčiau pažvelkime į Lietuvos karių pamokas, kaip jie buvo mokomi valstybinės kalbos.
Nepalankios aplinkybės
1918–1940 m. į Lietuvos kariuomenę patekęs jokio pradinio išsilavinimo neturintis jaunuolis, nemokantis nei rašyti, nei skaityti, po tarnybos kuo puikiausiai skaitė, rašė ir įgijo pradinį išsilavinimą. Visa tai vyko dėl privalomosios karo tarnybos metu organizuoto švietimo, kariai buvo mokomi ne tik karybos, bet ugdomas ir jų bendrasis išsilavinimas.
Švietimas tuometėje Lietuvos kariuomenėje buvo reikšmingas ir vykdomas visose karinėse dalyse. Kelti karių išsilavinimą, visų pirma, reikėjo dėl karių raštingumo problemų, dalis jų buvo beraščiai ar mažaraščiai.
Nors švietimas kariuomenėje buvo reikalingas visų pirma tam, kad būtų gerai atliekamos pareigos, jis buvo būtinas ir norint išugdyti savarankiškai mąstantį karį, suteikti jam motyvacijos gerai atlikti savo tarnybines ir pilietines pareigas.
Kas anuomet vertė imtis tokios, iš pirmo žvilgsnio, kariuomenei visai nebūdingos veiklos?
Lietuvos švietimo sistemoje susiklostė nepalankios istorinės aplinkybės. Prisiminkime keletą dešimtmečių trukusį spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis laikotarpį (1864–1904 m.), kada lietuvių kalbos mokymas buvo tabu. Tik panaikinus šį draudimą buvo pradėtos kurti lietuviškos ir lenkiškos pradžios mokyklos, o aukštesnės mokyklos steigtos tik po 1915 m.
Taigi 1918 m. pradedant kurti švietimo sistemą Lietuvoje veikė aštuonios lietuviškos gimnazijos, vienuolika progimnazijų ir apie 500 pradžios mokyklų. (Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 1 tūkst. bendrojo ugdymo mokyklų.)
Kiek vėliau buvo numatyta, kad ketverių metų pradžios mokyklos lankymas yra privalomas visiems, bet dėl įvairių resursų trūkumo šis reikalavimas buvo įgyvendintas tik 1928–1933 m., o 1936 m. mokslas pradžios mokyklose buvo pratęstas jau iki šešerių metų. Tokia bendrojo ugdymo mokyklų padėtis neišvengiamai turėjo įtakos ir Lietuvos karių išsilavinimui.
Tikslas – nė vieno beraščio
1919 m. prie Krašto apsaugos ministerijos buvo įsteigta Literatūros dalis. Jai buvo pavesta spręsti karių išsilavinimo problemą ir organizuoti kariuomenėje šviečiamąją veiklą. Kiek vėliau ši dalis buvo pavadinta Literatūros skyriumi.
1920 m. šiame skyriuje buvo įkurta atskira kariuomenės kultūros ir švietimo sekcija, kuri, įkūrus Karo mokslo valdybą, buvo integruota į ją.
Karių švietimo programą sudarė tokie mokomieji dalykai arba pamokos: skaitymas, rašymas, aritmetika, geometrija, krašto pažinimas, gamtos mokslai.
Taigi, Literatūros dalis buvo struktūra, kuri turėjo pasirūpinti, kad Lietuvos kariai būtų ugdomi sąmoningais kovotojais, ginančiais valstybės nepriklausomybę. Taip pat buvo užsibrėžtas ir kitas svarbus siekis – kariuomenėje turi nelikti nė vieno beraščio. Bendrai buvo siekiama Lietuvos kariams suteikti visapusį išsilavinimą: tiek kultūrinį, tiek ir pilietinį. Tai turėjo užkirsti kelią kariuomenę ardančiai priešiškai propagandai. Jos būta nemažai, nes tada vyko intensyvios kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Patikrinimas: 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko mokomojoje kuopoje vyksta švietimo pamoka – kariai rašo diktantą. Kaunas, 1929 m. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Kokias pamokas lankė Lietuvos kariai? 1920 m. išleistas Lietuvos kariuomenės vado įsakymas, kuriame buvo patvirtinta karių švietimo programa. Pagal ją atliekančius privalomąją karo tarnybą karius buvo privalu vieną valandą per dieną mokyti skaityti ir rašyti. Karių švietimo programą sudarė tokie mokomieji dalykai arba pamokos: skaitymas, rašymas, aritmetika, geometrija, krašto pažinimas, gamtos mokslai.
Diferencijuotas mokymas
Bendroji karių švietimo programa buvo kur kas platesnė nei tik lietuvių kalbos mokymas. Visgi karių raštingumo problema buvo didelė, todėl buvo nuolat siekiama sumažinti karių neraštingumą.
Kariai, patekę į kariuomenę, pagal savo gebėjimus skaityti ir rašyti buvo suskirstomi į dvi grupes. Silpnesnė grupė buvo mokoma skaityti ir rašyti beveik nuo pagrindų – abėcėlės, raidžių rašymo, o stipresnėje grupėje kariai mokydavosi atlikdami jau kiek sudėtingesnes lietuvių kalbos užduotis.
Abi grupės buvo mokomos pagal bendrąsias kariuomenės naujų karių mokymo programas. Mažaraščių grupė buvo mokoma lietuvių kalbos abėcėlės, sudaryti ir nagrinėti žodžius, sakinių darybos būdų, skaitė paprasto turinio tekstus, nurašydavo juos, atpasakodavo, rašė diktantus, mokėsi pagrindinių gramatikos ir rašybos taisyklių.
Po trijų mėnesių, kada kariai pramokdavo geriau rašyti, kariai buvo mokomi karinių ataskaitų ir pranešimų rašymo ypatumų. Grupė, kurios rašymo ir skaitymo įgūdžiai buvo tobulesni, lietuvių kalbos užsiėmimų metu skaitydavo karinio turinio straipsnius, aiškindavo jų esmę, atpasakodavo žodžiu ir raštu, taip pat mokydavosi rašyti karinius raportus ir pranešimus.
Mokymo progresas buvo akivaizdus. 1922 m. preliminari lietuvių karių raštingumo situacija buvo tokia, kad visiškai nemokėjo skaityti ir rašyti 24,7 proc. karių, o štai 1939 m. neraštingų buvo jau tik 3,65 proc.
Kalbėti tik lietuviškai
Su valstybinės kalbos vartojimo sunkumais susidurdavo ne tik eiliniai kareiviai, bet ir aukšto rango karininkai. 1918 m. sukūrus Lietuvos kariuomenę ir dar bene dešimtmetį paskui nemaža dalis karininkų susidūrė su lietuvių kalbos vartojimo sunkumais. Mat dalis jų išsilavinimą buvo įgiję rusiškose mokymo įstaigose, tad nenuostabu, kad jiems kildavo sunkumų ne tik dėl rašybos, bet ir dėl Lietuvos istorijos išmanymo ir geografijos žinių.
Dalis karininkų buvo tvirtai pasiryžę nekalbėti niekaip kitaip tik lietuviškai. Kurie norėjo likti tarnauti Lietuvos kariuomenėje, turėjo stengtis išmokti lietuvių kalbą. 1925 m. buvo pradėtas karininkų tinkamumo Lietuvos kariuomenei testavimas, patvirtintos lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos programos. Pagal jas karininkai privalėjo išlaikyti tris egzaminus. Egzaminų reikalavimai buvo gana aukšti. Didžiojoje dalyje kariuomenės vienetų susidarė besimokančių karininkų grupelės.
Baigiant šią trumpą apžvalgą, galima pasakyti paprastai – mokėti valstybinę kalbą, t. y. ja kalbėti, skaityti ir rašyti, yra didelė vertybė: atsiveria kur kas platesnės bendravimo galimybės, jos mokėjimas parodo žmogaus išsilavinimą. Ir tai vertybė ne tik kariui, bet ir bet kuriam kitam šalies piliečiui. Ne veltui 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenėje stengtasi išugdyti išsilavinusį karį.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“103
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...