Lietuvoje gyvenantis Gian Luca: italai gatvėse patys tampa prakartėle

Jis pasakoja, kad Italijoje Advento centras yra būtent prakartėlė. Jo gimtajame miestelyje Volpiane Kūčių dieną gyventojai patys tampa prakartėle, vyksta gatvės teatras.

– Ar prakartėlės jus lydėjo nuo vaikystės ir ką ši kalėdinė tradicija jums reiškė būnant vaiku?

– Mūsų namuose buvo labai gili prakartėlių tradicija. Svetainėje, kur valgydavome, kampe prie židinio, būdavo pastatoma didelė prakartėlė. Prakartėlę statydavome kartu su mama ir sese, patys įrengdavome kalveles, ežerus, pastatydavome gyvulėlius.

Būtent per prakartėlę, o ne Kalėdų eglę adventinis laukimas įgaudavo prasmę. Kalėdų eglė viso labo būdavo vieta, kur pastatydavome dovanas. Tuo tarpu prakartėlė buvo Kalėdų laukimo ženklas, suteikdavęs namams jaukumo.

Man asmeniškai sunkiausia būdavo išlaukti nuo gruodžio 8 iki 24 dienos, kai prakartėlėje atsirasdavo kūdikėlio Jėzaus figūrėlė (Italijoje prakartėlės pastatomos Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventės dieną, tačiau kūdikėlis Jėzus įdedamas tik Kalėdų naktį). Man tai būdavo tikro laukimo laikas. Kalėdų išgyvenimui labai padėdavo adventiniai susitikimai su kunigu parapijoje, skirti specialiai vaikams. Kunigas kalbėdavo apie adventinio laikotarpio prasmę ir kas savaitę mums duodavo po skirtingą figūrėlę nusinešti į namus ir įsidėti į prakartėlę. Tuo tarpu gruodžio 24-ąją, Kūčių naktį, išeidami iš bažnyčios jau gaudavome ir kūdikėlio Jėzaus figūrėlę.

– Ar Jums, kaip vaikui, prakartėlė padėdavo geriau suprasti šv. Kalėdų slėpinį?

– Žinoma. Galėdavau pačiupinėti, palaikyti figūrėles rankoje ir man tai padėdavo suprasti, kur ir kaip gimė kūdikėlis Jėzus, kokiame neturte jis atėjo į šį pasaulį. Vaizdas padeda geriau suprasti ir įsijausti nei paprastas pasakojimas. Man fizinė prakartėlė būdavo kaip Jėzaus realumo įrodymas.

Mūsų mama į prakartėlę įdėdavo ir Trijų Karalių personažus. Taip po truputį visa Kalėdų istorija mūsų namuose tapdavo realybe, įsikūnydavo. Visi personažai į prakartėlę ateidavo po truputį, o ne visi iš karto. Taip žaidimo forma būdavo perteikiama reali istorija.

– Ar ir dabar su savo vaikais šeimoje gaminate prakartėlę?

Taip. Gyvename nuosavame name ir auginu ketverių metų dukrytę ir dvejų metų sūnų. Jiems paūgėjus ir tapus sąmoningesniems pagaliau galiu pradėti kartu su jais keliauti adventinę kelionę ir gaminti prakartėlę. Jau esu numatęs tinkamą erdvę būsimai prakartėlei, šalia židinio.

Jau labai laukiu to momento, kada galėsiu su savo vaikučiais drauge kurti prakartėlę iš medžio, samanų, popieriaus. Laikydamiesi itališko papročio, statysime prakartėlę gruodžio 8 dieną.

– Kuo skiriasi itališkos ir lietuviškos šv. Kalėdų tradicijos?

– Lietuvoje dominuoja kalėdinės eglutės puošimas, kaip šv. Kalėdų centras. Galbūt tam įtaką padarė ir sovietinis laikotarpis, kai būdavo akcentuojama „naujametinė eglutė“. Tačiau man labai artima, kad ir čia esminis šventės momentas yra Kūčios su dvylika patiekalų. Tai labai graži tradicija. Mūsų šeimoje Italijoje Kūčios taip pat būdavo labai svarbios, nes esu virėjas ir gruodžio 25 dieną jau intensyviai dirbdavau.

– Ar Italijos parapijose populiarios prakartėlės su tikrais gyvuliais, kaip kad daro Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija?

Taip, jų tikrai yra gausu. Tačiau mano gimtasis miestelis Volpianas (Turino provincija) garsėja savo mechanine prakartėle, kurios personažai juda. Ten yra tikras inžinierinis šedevras. Žmonės atvyksta jos pasižiūrėti kaip į muziejų, nes ta prakartėlė yra didžiulė, suformuotas visas miestas, net nežinau, ar tiek žmonių gyvendavo jame tais laikais. Prakartėlėje reprezentuojamas kiekvienas amatas nuo virėjo ir pardavėjo iki siuvėjo.

Mūsų miestelis taip pat kasmet daro gyvą prakartėlę, kai visas istorinis miestelio centras tampa prakartėle. Visi apsirengia tradiciniais kostiumais ir savo amato rūbais bei procesijos būdu keliauja pas vėliausiai kūdikio susilaukusią šeimą, tampančia šventąja šeima. Miestelio centre pastatomas prakartėlės namelis su šienu aplinkui. Taip patys italai tampa prakartėlės personažais, vyksta gatvės teatras. Visas miestelis dalyvauja šventėje, vyksta bendruomeninė malda, o vėliau visi dalyvauja piemenėlių šv. Mišiose. Po Eucharistijos visi vaišinasi karštu šokoladu ir karštu vynu. Visa tai palieka didžiulį įspūdį vaikams ir didžiąja dalimi tai daroma dėl jų.

– Patarkite niekada prakartėlės dar nedariusiems žmonėms, iš ko ją galima pasigaminti?

– Mokykloje Italijoje pirmąsias prakartėles gamindavome iš įvairių formų makaronų. Iš jų nulipdydavome ir namelį (iš lazanijos lakštų), ir žmogeliukus.

Į prakartėlės kūrimą reikia žiūrėti kaip į žaidimą ir nebijoti improvizuoti. Galima ją gaminti iš šieno, šiaudų, medienos, samanų, aliuminio folijos. Viskas gali padėti suformuoti prakartėlės erdvę. Pavyzdžiui, iš folijos vaikystėje gamindavome ežerus, o iš samanų darydavome žolę. Mes net nežinojome, kokia Betliejuje buvo aplinka, tačiau, kadangi patys gimėme kalnuose, tai ir prakartėlę kurdavome apsuptą kalnų. Juos suformuodavome iš kepimo popieriaus ir apibarstydavome vata, kad atrodytų kaip apsnigti. Mums, šiaurės Italijos gyventojams, įsivaizduoti prakartėlę be kalnų būtų sudėtinga.

Prakartėlėje vaizduojama mums artima, kasdienė aplinka. Juk Jėzus yra Emanuelis, o tai reiškia – Dievas su mumis. Jis neatsiriboja nuo mūsų kasdienybės, o kaip tik iš dangaus nužengia į mūsų gyvenimus. Dėl to ir būdamas vaikas įsivaizduodavau kūdikėlį Jėzų gimstant mano kasdienybėje, o ne kažkur toli.

Galima į prakartėlę įdėti netgi savo šeimos figūrėles, pavyzdžiui, mamą su prijuoste, vaikučius. Figūrėles galima pasidirbinti iš molio, modelino, plastilino, medžio, cukraus tešlos. Čia labai daug vietos improvizacijoms ir fantazijai, todėl itin smagu gaminti prakartėlę šeimoje. Pavyzdžiui, tėtis sukala tvartelį, mama nulipdo personažus, vaikai iš samanų ir popieriaus formuoja aplinką, iškerpa žvaigždę.

– Ar jūsų šeimoje prakartėlė yra kalėdinė dekoracija, ar kartu ir maldos vieta?

– Tai yra ir maldos susitikimų vieta, todėl jai visada parenkamas jaukus svetainės kampas prie židinio. Pavyzdžiui, Advento laikotarpiu valgį palaiminti galima ne prie stalo, o nuėjus prie prakartėlės. Šeimos tradicijas reikia kurti patiems. Kiekvieną vakarą, prieš eidami į lovytę, ateikite su vaiku prie prakartėlės pasimelsti Dievuliui, esančiam ten vaikui matomu ir suprantamu būdu.

Vietoje didelio dėmesio eglutės puošimui turėtų atsirasti didesnis dėmesys prakartėlei, daug labiau atspindinčiai šv. Kalėdų esmę. Mūsų šeimoje eglutė būdavo pastatyta kampe ir nuo jos prasidėdavo visas kalėdinės erdvės bei prakartėlės formavimas.

Mažesnieji broliai pranciškonai skelbia prakartėlių konkursą „Pasitikim kūdikėlį Jėzų su šv. Pranciškumi“ ir kviečia lapkričio 14 – gruodžio 15 dienomis pristatyti konkursines prakartėles į Lietuvos pranciškoniškas parapijas bei vienuolynus.

Nuo gruodžio 18 dienos iki šv. Kalėdų konkursinės prakartėlės bus eksponuojamos vietinėse pranciškonų bendruomenėse ir parapijose (Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Klaipėdoje, Pakutuvėnuose ir Kryžių kalne), kur iki gruodžio 26 dienos vyks rinkimai ir bus išrenkamos trys gražiausios prakartėlės. Prakartėlės laureatės keliaus į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, kur gruodžio 30 dieną bus atidaryta gražiausiųjų konkursinių prakartėlių paroda. Paroda veiks iki sausio 8 dienos, kada specialiai sudaryta komisija paskelbs konkurso nugalėtoją bei kitas nominacijas laimėjusias prakartėles. Pagrindinis konkurso prizas – Neapolyje (Italijoje) pagaminta tradicinė prakartėlė.