Autorės teigia, kad jų tikslas –užpildyti kuo daugiau baltųjų dėmių istorijoje, vietos reiškinius įrašyti į pasaulio kontekstą ir pasiūlyti naujų interpretacijų. Dešimtmečio darbas iškėlė naujų Lietuvos fotografijos vardų.

Camera obscura – tamsus kambarys, kuriame gimsta fotografija, tačiau šios knygos pavadinime įrašyta sąvoka padeda įvardyti ir tai, ką reiškia rašyti Lietuvos fotografijos istoriją, knygos įvade sako jos autorės, fotografijos istorikės M. Matulytė ir A. Narušytė.

„Buvimas toje kameroje obscura – tai bandymas pačioms suprasti, kas galiausiai nusipieš įleidus šviesą, nes tiek daug [faktų ir istorijų – past.] pamesta, prarasta, sudėtinga tą praeitį suvesti, istorijos gali būti rašomos įvairiai, bet dviese buvo lengviau viską įveikti“, – teigė viena knygos autorių M. Matulytė.

Fotografija dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado 1839-aisiais, vos keliais mėnesiais vėliau, kai apie naująjį išradimą buvo paskelbta pasauliui Prancūzijos mokslų akademijoje.

Knygoje istorija nuo pradžios iki 1945-ųjų pasakojama chronologiškai; autorės pirmą kartą ėmėsi kritiškai įvertinti ankstesnes Lietuvos fotografijos istorijos apžvalgas, užpildyti kuo daugiau baltųjų dėmių, vietos reiškinius įrašyti į pasaulio kontekstą, pasiūlyti naujų jų interpretacijų, sujungiant du mokslinius požiūrius. Didžiulį veikalą jos rašė dešimtmetį.

„Per tą laiką fotografijos istorija pasikeitė, nes tyrinėtojai iškapstė daugiau duomenų. Kai darėm maketą atsirasdavo naujų tyrimų, kuriuos dar spėjom įtraukti, galbūt mažiausiai kinta ta pati [fotografijos istorijos – LRT.lt] pradžia, nes iš to laiko sunku ką nors naujo atrasti, tačiau vėlesniais metais pasikeitimų būta daugiau“, – sakė A. Narušytė.

Knygos autorės teigia, kad vertinant fotografijos istoriją svarbiausia ne faktai, o įžvalgos, ką tie faktai sako ir kokią žinutę siunčia dabarčiai. Autorės pabrėžia, kad tokiu būdu atrandamos sąsajos su pasaulio istorija, pavyzdžiui, prancūzų fotografijos klasikas Izis, gimęs Marijampolėje ir ten išmokęs fotografuoti. Ar iškilo naujų vardų, kurie ankščiau nebuvo Lietuvos fotografijos istorijos dalis: Stasys Vaitkus ar Moišė Vorobeičikas. 

Autorės knygoje pateikia ir aptariamojo šimtmečio įvykių lentelę, gretindamos istorinį, politinį ir kultūrinį kontekstą bei ryškiausių fotografijos kūrėjų trumpas biografijas.

Daugiau – reportaže.