M. K. Čiurlionio pianistų konkurso laureatui muzika – svarbiau už diplomus

Tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas ne tik pianistų, bet ir fortepijoninės muzikos gerbėjų dėmesį prikausto kas ketvertą metų. Šis renginys pirmą kartą surengtas 1965-aisiais, atgavus nepriklausomybę 1991-aisiais tapo tarptautiniu, o 1994-aisiais buvo priimtas į Pasaulinę muzikos konkursų federaciją, tad dalyvavimas jame tapo ne tik siekiamybe, bet ir prestižu jauniesiems ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių pianistams.

VIII tarptautinio pianistų konkurso pirmosios vietos laimėtoju tapęs 23-ejų A.Kašpurinas neslepia: muzika – didžiausia jo meilė. Pianistas sako visuomet žinojęs norintis tapti profesionaliu pianistu, o laimėjimai konkursuose jam tėra patvirtinimas, kad eina teisingu keliu. Tad apie didžiausią jo meilę – muziką, o taip pat patirtis Tarptautiniame VIII M.K.Čiurlionio pianistų konkurse – pokalbis su A.Kašpurinu.

– Ką jums reiškia VIII Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureato vardas?

– Prieš atsakant, ką šis laimėjimas reiškia man, norėčiau pasakyti keletą žodžių apie tai, ką konkursai man reiškia apskritai. Visų pirma, tai yra puiki komunikacijos forma su žmonėmis, kurie myli muziką, tad pats didžiausias stebuklas, kuris gali nutikti bet kokiame konkurse, yra užmegzti ryšiai su žmonėmis, kurie per konkursą vis stiprėja. Dalyvavimas konkursuose man yra tarsi koncertas kitiems muzikantams, o komisijos balai nieko bendra su muzika neturi – tai tik tam tikra jų nuomonės išraiška. Tai žaidimas. Visų svarbiausia, kad tie balai neliestų muzikantų – priešingai, konkurso dalyvių muzika turi paliesti kitus muzikantus, kurie klausosi salėje. Tokia yra pagrindinė žaidimo taisyklė, tad reikia galvoti tik apie muziką ir apie nieką daugiau! O pats konkurso laimėjimas man yra tiesiog likimo šypsena, kuri man sako: eik pirmyn. Tikiu, kad tai ir darau.

Laimė, kurią suteikia grojimo procesas, man yra siekiamybė ir gyvenimo tikslas. Tad galima sakyti, kad viskas, ką veikiu, yra vienaip ar kitaip susiję muzika.

– Konkurse jums teko atlikti keletą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių. Lietuviams jis – labai svarbus. O ką apie šį kūrėją manote jūs?

– Su M.K.Čiurlioniu susipažinau gana seniai – turiu nemažai draugų lietuvių, kurie man labai mėgsta pasakoti apie M.K.Čiurlionio meną, tad esu matęs gana daug jo paveikslų, klausiausi ir jo muzikos. M.K.Čiurlionio unikalumas – jis komponavo paveikslus ir tapė muzikinius kūrinius, jo sąmonės klodai neišpainiojami. Man, kaip tikriausiai ir kiekvienam muzikantui, didžiausią įspūdį paliko jo tapytos sonatos – "Jūros sonata", "Pavasario sonata" ir kiti žinomi jo kūriniai nepaliauja manęs stebinę, kaip nuostabiai jis jautė muzikines formas! Žinoma, nuostabi ir jo muzika – subtili, intymi, gili ir jaudinanti.

– Gana didelę konkurse atlikto repertuaro dalį sudarė rusų kompozitorių opusai – veikiausiai jūsų pasirinkimui įtakos turėjo ne tik muzikiniai parametrai, bet ir tautiškumas. Koks, jūsų nuomone, yra rusiškos muzikos identitetas?

– Kartą vienas rusų profesorius išsakė labai neįprastą mintį apie rusų kultūrą – viskas Rusijoje yra daugiau nei viskas: menas Rusijoje yra daugiau nei menas, meilė – daugiau nei meilė, net pati Rusija yra daugiau nei Rusija! Ką tai reiškia? Kad dauguma rusų kompozitorių į muziką nori implikuoti kažką daugiau – kažką gilesnio. O visų svarbiausia, šiuos pojūčius jie bando ir slėpti. Pavyzdžiui, Modesto Musorgskio "Parodos paveikslėliai" buvo sukomponuoti panašiu principu kaip ir Dante Alighieri "Dieviškosios komedijos" I dalis – tai nėra tik nekalti paveikslėliai: jis pateikia visiškai naują, aiškiai apmąstytą aplankytos parodos įspūdžio išraišką. M.Musorgskis Viktoro Hartmanno parodoje pamatė mažą paveikslėlį, kuriame vaizduojama mirtis. Iš šios minties išsirutuliojo šimtai idėjų, nes konkreti mirties idėja labai palietė jo sielą. Apie tai byloja daugybė detalių – pavyzdžiui, "Išsiritusių paukščiukų balete" girdima "Dies Irae" melodija. Cikle yra devyni paveikslėliai – tarsi devyni pragaro ciklai, o dešimtasis prilygsta rojui. Jeigu atidžiau panagrinėtume pjesių dėstymo tvarką, atrastume, kad pasakojama istorija veda pas velnią (paveikslėlį, kuris vadinasi "Namelis ant vištos kojelės"). Visa tai kompozitorius paslėpė labai išmaniai. Nesakau, kad tėra viena užuomina į Dantę – esu tikras, jog yra daug daugiau, kurių aš dar nepastebėjau arba nepastebėsiu niekada, nes "Parodos paveikslėliai" – kur kas daugiau nei paveikslėliai.

Prasmes muzikoje slėpti mėgo ne vien tik M.Musorgskis – jų užmaskuotų gausu ir Sergėjaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Nikolajaus Medthnerio, Igorio Stravinskio ir kitų rusų kompozitorių kūriniuose. Ir ne vien tik kompozitorių – tai tarsi nerašyta ir net nesakyta rusiško meno tradicija.

Prasmė: laimėjimą konkurse A.Kašpurinas vadina likimo šypsena – ženklu, kad eina teisingu keliu. 

– Konkurso finale atlikote bene patį žymiausią rusiškosios klasikos kūrinį – Sergėjaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui Nr. 2 c-moll, kuris tąkart finale skambėjo ne vienintelį kartą. Pasibaigus konkursui būta kalbų, kad šis koncertas yra pernelyg efektingas, tad galbūt šiame konkurse jį vertėtų net uždrausti. Ką manote apie tokius svarstymus?

– Tokia nuomonė man labai įdomi ir nauja. Galbūt tuomet reikėtų uždrausti finale groti ir su orkestru! Kiekvienas koncertas yra unikalus muzikinių pojūčių pasaulis, taip pat fortepijono (ar kito instrumento) ir orkestro mišinys, o solisto ir dirigento mišinys suteikia neįtikėtiną jėgos ir turtingumo jausmą. Fortepijoninius koncertus tam tikra prasme galima laikyti net kamerinės muzikos pavyzdžiais – juk fortepijonas dirigento rankose tampa labai dideliu ir galingu instrumentu, nes vietoje dviejų gerai paruoštų interpretacijų yra du solistai, kurie privalo klausyti vienas kito labai atidžiai ir jausti pačius subtiliausius bei trapiausius vienas kito niuansus. Tai juk taip nuostabu!

– Pastarojo Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso finalo neaplenkė ir dar vienas kazusas – vienas iš dalyvių nebuvo tinkamai paruošęs pasirinkto kūrinio teksto, tačiau nepaisant to, savo pasirodymą jam buvo leista pabaigti. Toks komisijos sprendimas susilaukė pasipiktinimo. Kaip jūs vertintumėte šią situaciją?

– Tiesą pasakius, apie tai girdžiu pirmą kartą. Bet galiu pasakyti tik viena – tokia situacija yra gyvenimiška, tad tikrai gali nutikti kiekvienam. Be to, ir galvoti apie klaidas tokiame kontekste yra gana beprasmiška, nes muzika – tai labai ilgas kelias, kuriame atsitinka labai daug klaidų, o taip pat ir gerų dalykų. Tad manau, kad labai gerai, kad jam buvo leista tęsti pasirodymą, nes net ir tokiu atveju tai yra praturtinanti patirtis, ir tikiuosi, kad jis iš jos pasiėmė geriausia.

– Tapti profesionaliu pianistu dažniausiai pasirenkama labai anksti. Ar pamenate, kada buvo tas momentas, kai eiti muzikos keliu pasirinkote jūs?

– Net nežinau nei kada, nei kaip tą suvokiau, bet per visą savo gyvenimą negalvojau apie nieką kitą – tarsi visada būčiau žinojęs, kad būsiu profesionalus muzikantas. Tiesa, šalia muzikos taip pat labai domiuosi teatru ir viskuo, kas susiję su traukiniais – nuo žaislų iki lokomotyvų konstrukcijų.

Galbūt tai skamba kiek kvailai, tačiau ir knygas skaitau todėl, kad mano gyvenime yra muzika, nes kitaip man jos neturėtų prasmės – jose irgi randu tam tikros muzikinės išraiškos.

– Kokie profesionalaus pianisto gyvenimo niuansai jums įdomūs ir patrauklūs?

– Patraukliausia man atrodo tai, kad gyvenimas yra nuolatinis skirtingų kūrinių ruošimas, per kurį gyvenimą jaučiu giliau ir tiksliau. Ir galbūt šiame kontekste nuskambės kiek keistai, bet labai nemėgstu savo muzikinių pojūčių išreikšti žodžiais – manau, kad man tai sekasi ne itin gerai.

– Esate gana aktyvus ne tik solisto amplua, bet ir kamerinės muzikos scenoje. Koks skirtumas grojant solo ir ansamblyje? Ar šie du vienas kitam neprieštarauja?

– Visiškai neprieštarauja. Keletą minčių apie kamerinę muziką jau išsakiau kalbėdamas apie orkestrą. Kamerinė muzika turi tik vieną reikalavimą – kad ir su kuo begrotum, privalai tapti vienu kūnu: turi būti visumos dalimi ir savo partnerio klausyti labiau nei savęs, nes visų svarbiausia yra muzika. Tuo kamerinė muzika man ir yra patraukli, be to, man ji – tarsi geras variklis: esi atsakingas už visumą, ir jeigu tavo partneris padaro ką nors, kas tau nepatinka, vadinasi, klaida – ir tavo. Turi groti taip gerai, kad nutiestum kelią savo partneriui taip, kad jis atsakytų tau pačiam priimtinu būdu. Kai tokį randi – jis / ji ir groja būtent taip, kaip reikia.

– Ar kada esate bandęs ir kitus žanrus – džiazą ar populiariąją muziką? Šiandien dauguma muzikantų sako, kad muzika yra viena, tad nėra prasmės skirstyti į klasiką, džiazą ar panašiai.

– Manau, kad klasika ir džiazas / populiarioji muzika – labai vienas kitam prieštaraujantys žanrai, tad aš muziką skirstau į klasikinę ir neklasikinę. Klasikinė muzika yra labai kompleksiška, savyje talpina daugybę jausmų ir gilių minčių, taip pat turi ryšį su Dievu. Džiaze ir populiariojoje muzikoje viskas kitaip.

– O kaip su kitais menais? Ar muzikuodamas ieškote įkvėpimo teatre, literatūroje ar dailėje?

– Taip, ir, manau, kad tai labai svarbu. Svarbu ne tik pažvelgti į kitus menus, bet ir jausti ir suprasti juos visa savo siela. Reikia pagauti juose pačius geriausius jausmus, kuriuos sukelia bet koks menas, ir juos išlaikyti grojant.

– Ką šalia muzikos mėgstate dar?

– Laimė, kurią suteikia grojimo procesas, man yra siekiamybė ir gyvenimo tikslas. Tad galima sakyti, kad viskas, ką veikiu, yra vienaip ar kitaip susiję muzika. Galbūt tai skamba kiek kvailai, tačiau ir knygas skaitau todėl, kad mano gyvenime yra muzika, nes kitaip man jos neturėtų prasmės – jose irgi randu tam tikros muzikinės išraiškos. Bet pats svarbiausias dalykas gyvenime man yra, žinoma, šeima.

– Ar jums svarbu tapti žymiu?

– Ne.