Margučiai – paveldas, kurį būtina išsaugoti

Turi kiekviena šeima

Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, šiuo metu veikia daugiau kaip 100 margučių paroda, kurioje – natūralūs kiaušiniai, išmarginti gamtiniais ir liaudiškais ornamentais. Šios parodos eksponatų autorės – tautodailininkės, sertifikuotos tradicinių amatų meistrės Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė ir Adelė Bražėnaitė-Gančierė, mama ir dukra, jau daugelį metų puoselėjančios senąsias lietuvių kiaušinių marginimo tradicijas. Moterys margučius skutinėja ir margina vašku.

O. Tumėnaitė-Bražėnienė turi ir su margučiais susijusį hobį – ji kolekcionuoja savo ir kitų Lietuvos meistrų margintus ir iš kitų šalių atvežtus margučius, taip pat įvairią su Velykomis susijusią atributiką. Vien margučių skaičius kolekcijoje, jos preliminariais skaičiavimais, jau perkopė 3 tūkst.

Tikslas: O. Tumėnaitė-Bražėnienė siekia surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbus, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms./ O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkės teigimu, Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi šiokią tokią margučių kolekciją. Vieni pasilieka, pavyzdžiui, kiekvienų metų stipriausią margutį, kiti – gražiausius, jų nesudaužo, nesuvalgo, ir taip natūraliai susikaupia kolekcija.

„Mano kolekcija susikaupė per kokius 20 metų, – pasakoja Odeta. – Kadangi mano šeima – jau amžinatilsį mano mamytė, aš ir mano dukrytė – kuriame margučius, skutinėjame ir marginame vašku, mūsų pačių kūrinių susikaupė apie 1 000. Aš važinėju į visokiausias muges, parodas, kur su kolegėmis pradėjome jais keistis, – taip namuose ėmė rastis ir svetimų margučių. Paskui pradėjau atsivežti jų ir kaip suvenyrų iš kitų šalių, galiausiai ir draugai man jų veždavo, dovanodavo – ir tikrų, ir suvenyrinių.“

3 tūkst. – tiek margučių yra sukaupusi O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

O. Tumėnaitės-Bražėnienės tikslas – surinkti geriausių Lietuvos margintojų darbų kolekcijas, nors po dešimt margučių, kad jie išliktų ateities kartoms. Mat, nors kai kurie šalies muziejai ir turi lietuviškų margučių, jie dažniausiai būna fonduose ir ne kiekvienas gali juos pamatyti. Tautodailininkė nori, kad juos galėtų pamatyti visi, taip pat ir Lietuvos svečiai, tad jau šiais metais netoli Utenos esančių Vaikutėnų bendruomenės namuose ji planuoja atidaryti Odetos galeriją ir joje įkurdinti visą savo margučių kolekciją.

Nerimas pagimdė idėją

Menininkė planuoja, kad galerija bus kūrybos ir edukacijų erdvė, kur atvykstantys galės mokytis karpinių, lino ir medžio raižinių meno, tradicinio kiaušinių marginimo. Didžiausia ekspozicija galerijoje bus būtent margučių ir kitų su Velykomis susijusių daiktų.

„Kodėl man kilo tokia idėja? Tiesiog kartą kažkur užsienyje pradėjau pasakoti apie margučius, o man sako: „Taigi čia ne lietuviški, čia ukrainietiški margučiai.“ Kad ukrainietiški margučiai yra, žino visame pasaulyje, o kad yra ir lietuviški – nežino. Tai noriu, kad sužinotų“, – sako pašnekovė.

Nerimą sukėlė ir pokalbis su viena margintoja, kuri tikrai daug gražių margučių yra sukūrusi, – ji pasakiusi, kad niekam Lietuvoje tie jos kūriniai nereikalingi, teks užsieniečiams parduoti.

„Man tada baisu pasidarė – suprantate, tai turėtų būti Lietuvos nuosavybė, tie margučiai turėtų likti Lietuvoje, nes jie tikrai yra mūsų paprotinė, meno istorija, – sako Odeta. – Tada aš ir supratau, kad turiu stengtis surinkti jų kuo daugiau, kuo įvairesnių, išsaugoti ir parodyti žmonėms.“

Tautodailininkė sako jau įsivaizduojanti, kad jos galerijoje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio. Tiesa, pastarieji jai taip pat įdomiausi tradiciniai, būdingi kažkuriai konkrečiai šaliai.

Floristiniai: marginimas sudžiovintais smulkiais augalų žiedais ir lapeliais O. Tumėnaitė-Bražėnienė vadina kūrybiniu paišdykavimu./ O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Įdomu, kad margučių, kaip suvenyrų, gali nusipirkti ir pačiose egzotiškiausiose šalyse. Pavyzdžiui, turiu margutį iš Japonijos su ant lukšto nupiešta geiša. Turiu margutį su nutapytu drambliu iš Balio salos – draugė atsargiai parskraidino lėktuve, kad tik nesudaužytų, – pasakoja moteris. – Aišku, turiu ir suvenyrų pačių įvairiausių – ir raktų pakabukų, ir labai gražių porcelianinių kiaušinio formos dėžučių. Dabar į kiekvieną šalį nuvažiavusi tikrai jau labai rimtai pasižiūriu, pasiieškau vis kažko  originalaus, ko dar neturiu.“

Kolekcijoje – ne tik margučiai

O. Tumėnaitė-Bražėnienė margučių ekspozicijoje planuoja parodyti, iš kokių medžiagų gali būti gaminami suvenyriniai margučiai – jos kolekcijoje yra medinių, gintarinių, stiklinių, keraminių, sidabrinių ir kitokių. Kai kurie lietuviški margučiai dažyti augalais – ramunėlėmis, svogūnų lukštais, juodalksnio, ąžuolo žieve ir pan.

Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti.

„Margučių pas mane yra visokiausių – nuo pačių brangiausių autorinių, kur margutis yra kaip paveikslas, meno kūrinys, iki pigių, plastikinių, kurių negaila pakabinti ant medžio šakų lauke“, – dalijasi Odeta.

Kadangi jos kolekciją jau dabar sudaro ne tik margučiai, planuojamoje ekspozicijoje bus galima pamatyti ir įvairių daiktų, susijusių su Velykomis. Pavyzdžiui, tautodailininkės labai branginamų ukrainietiškų specialiai Velykų šventei siuvinėtų rankšluostukų – jie skirti Velykų rytą nešamam pašventinti maistui ir kiaušiniams uždengti.

Specifika: skutinėti margučius – laikui imlus ir kuopštus procesas. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Galerijoje bus įkurdinta ir įvairių medinių ir keraminių skulptūrėlių su margučiais, įvairių Velykų temai dedikuotų grafikos darbų, karpinių. Taip pat indų, skirtų kiaušiniams valgyti, specialių figūrėlių – avinėlių, vištų, gaidžių, ančių ir kt., skirti Velykų stalui papuošti. Na, ir įvairiose šalyse leistų knygų apie margučius. „Žodžiu, renku ir galerijoje įkurdinsiu viską, kas susiję su margučiais“, – sako pašnekovė.

Susidomėjimas auga

Tautodailininkė pasakoja buvusi margučių muziejuje Ukrainoje, Kolomyjos mieste. Tai vienas didžiausių tokių muziejų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

„Į tą muziejų žvelgiau ne tik kaip lankytoja, bet galvodama, kad galiu pasisemti idėjų. Manau, kad toks muziejus Lietuvoje būtų populiarus, žmonės norėtų atvykti ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti tradicinių marginimo būdų, vaikai – pažaisti. Svečius būtų galima supažindinti su mūsų Velykų papročiais ir tradicijomis.“

Odeta įsitikinusi, kad margučių marginimo tradicijas būtina išsaugoti. Ne lipdukus reikia ant kiaušinių klijuoti, o susiburti visai šeimai prieš Velykas, marginti kiaušinius ir gerai leisti laiką.

Tautodailininkę džiugina, kad viešoje Lietuvos erdvėje vis dažniau pasididžiuojama tradiciniais būdais ir raštais puoštais margučiais. Tiesa, šis tas keičiasi – šiuolaikiniai margučiai gražesnio piešinio, nes skutinėjami nebe tokia primityvia priemone kaip aštrus peiliukas, o graviruokliais, elektriniais prietaisais, kurie įgalina tai daryti greičiau, paprasčiau, lengviau ir pasiekti gražesnį rezultatą. Skutinėjami didesni – žąsies ar net stručio – kiaušiniai.

„Prieš kiekvienas Velykas per visą Lietuvą vyksta šimtai edukacijų – žmonės mokosi, pabando, pavyzdžiui, marginti vašku ir įpranta. Sakyčiau, kad norinčių išmokti tų tradicinių dalykų ne mažėja, o daugėja“, – sako O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Papildo: tautodailininkė įsivaizduoja, kad jos svajonių muziejuje geriausių lietuvių margintojų margučiai bus tarsi altorius, o šalia – margučiai iš viso pasaulio, kurių ji daug sukaupusi. / O.Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ji net neabejoja, kad tradicinius marginimo būdus ir raštus išsaugosime. „Aš labai daug edukacijų vedu mokyklose. Kai paaugliams paaiškini, kad nežinia, kurioje šalyje jie ateityje gyvens, neaišku, kur studijuos, neaišku, kokios tautybės bus jų žmona ar vyras, bet kai jie norės kažką savo perduoti vaikams, turės ką duoti, jeigu tik išsaugos tradicijas. Tada net ir paaugliai su dideliu noru imasi marginti kiaušinius. Tai kaip žaidimas ir kartu puikus rezultatas. Visada išliks tradicijas puoselėjančių“, – įsitikinusi tautodailininkė.