KITU RAKURSU

Menininkai nevengia melancholijos bičiulystės

Daugelis bijo liūdesio. Vadina jį silpnybe, tapatina su nevisavertiškumu ar net psichikos liga. Melancholija - kas kita. Ji nusileidžia minkštai, priversdama susimąstyti. Melancholija galima mėgautis ir džiaugtis jos dovanojamomis galimybėmis. Tačiau ši, kartais įžūloka dama gali svečiuotis ir ilgiau, nei norėtume. Retai, bet kartais ją tenka ir lauk išprašyti...

Kas geriau, jei ne menininkai, pažįsta madam Melancholijos, savo vizitus dažniausiai pradedančios rudenį, veidą?

Pavasaris per greitas

Dailininkė Virginija Giniotytė prisipažįsta, jog melancholija jai -labai graži natūrali būsena: „Laukiu rudens, nes jis man yra viskas. Pavasaris man per greitas ir per stiprus pasikeitimas, šokiruojantis atsibudimas iš žiemos miego. O į rudenį – priešingai - aš įplaukiu, mėgaujuos juo, daug ką apmąstau. Lietuviai – labai emocinga tauta, todėl be galo stipriai reaguoja į pokyčius gamtoje. Rudenį gamta rami. Ir mes melancholiški. Drąsiai galėčiau tarp rudens ir melancholijos dėti lygybės ženklą. Melancholijos bijoti nereikia, o juo labiau su ja kovoti, nes ji padeda pažinti ir suvokti save. Visas savo būsenas reikia gerbti ir jas išgyventi. Na, nebent žmogus pats jaučia, kad melancholija perauga į chronišką liūdesį ir tampa destruktyvi. Tuomet jau reikalingi vaistai. Man ir pačiai melancholiškos nuotaikos kartais užsitęsia, nes Klaipėdoje per ilgas tamsos sezonas. Tada aš nuo ritmiškumo su gamta pavargstu. Jei būčiau turtinga, norėčiau bent porai mėnesių tokiu metu išvažiuoti kitur, nes pasikeitimai teigiamai veikia žmogų, prablaško jį. O jeigu ieškočiau „priešnuodžių“ vietoje, tai kartais išgyventi šią būseną padeda juodas darbas, kartais – asketiški apmąstymai, o kartais – net ašaros. Visi būdai yra geri, svarbiausia yra pažinti ir gerbti save“.

Šypsosi, kai liūdna

Klaipėdos dramos teatro aktoriui Edvardui Braziui patinka paliūdėti. „Kiti žmonės, apimti melancholijos, būna pikti, o aš pasidarau geresnis ir atlaidesnis. Tai kaip ir kovos su šia būsena būdas. Nors šiaip rudeninės melancholijos visada labai laukiu. Man net vasara ne taip patinka kaip ruduo. Aišku, kartais ruduo būna labai vasariškas, bet kai lyja ir už lango rūkas, tokios nuotaikos būtinai aplanko. Po visų vasaros linksmybių paliūdėti tikrai reikia ir toje būsenoje nėra nieko blogo. Be abejo, visuomet melancholiškam būti nesveika, nors liūdni žmonės savęs neišblaško, neišdalija, moka susikaupti. O aš šypsausi, kai liūdna. Su melancholija nekovoju, o išmintingai ją priimu. Be to, juk esu aktorius, todėl emocijas „junginėju“ lengvai. Kai nereikia skubėti, gamtos ritmą priimu be pasipriešinimo. Vartausi lovoje, kai lyja. Mama nuo mažens pripratino mėgautis liūdesiu. Tad, kai melancholija pasibeldžia į duris, stengiuos surasti laiko pagulėti vonioje, atsigerti žolelių arbatos, pasiklausyti atpalaiduojančios muzikos, net paverkti. Gaila, daug laiko melancholijai neturiu. Ji šiuolaikiniam žmogui yra tikra prabanga“.

Gelbsti veikla

Galerininkė Rūta Jakštonienė tikina tikrai pažįstanti melancholiją. „Ji man nėra nei draugė, nei priešas, o tiesiog pažįstama. Jei per ilgai svečiuojasi, varau šalin. Susigalvoju kokią nors aktyvią veiklą, kad tas lietus toks baisus neatrodytų. Pradedu mokytis užsienio kalbos, nueinu į klasikinių šokių repeticiją, nors dabar dėl laiko stokos tai darau vis rečiau. Paprastai, kai jaučiu šią nuotaiką artėjant, stengiuosi nebendrauti su artimais žmonėmis, kad jų „neužkrėsčiau“. Niekad tokios būsenos nežiūriu dramatiškų filmų, neskaitau egzistencines problemas gvildenančių knygų.

Apskritai, jeigu būtų daugiau galimybių, visai neįsileisčiau melancholijos į širdį, nes keliaučiau arba vėl lankyčiau šokius. O dabar tenka su ja gyventi taikiai... Rudenį myliu beprotiškai. Jo išprovokuota melancholija priverčia daug ką apmąstyti, kitaip įvertinti save ir aplinką. Kita vertus, melancholija yra tokia vidinė būsena, kuri gali užgriūti ir karščiausią vasaros dieną“.

Poetiškiausias laikas

Poetas Mindaugas Valiukas šmaikštaudamas sako, jog su šia būsena „yra supažindintas“. „Melancholiją galima tapatinti su depresija. O depresija jau liga. Bet, kaip supratau, šiuo atveju kalbėti reikia ne apie depresiją, o apie kur kas poetiškesnį dalyką – liūdesį. Ir apie liūdesį ne gilų ir klampų, o apie liūdesį skaidrų. Laukti? Laukti galima... krepšinio varžybų, nes jos ateina griežtai pagal grafiką. Kovoti? Galima kovoti, bet bijau, kad laimi tas, kas melancholijai pasiduoda. Te nesupyksta menininkai, bet manau, kad tai jų atvejis.

Man atrodo, jog ruduo - poetiškiausias metų laikas. Tuo galima įsitikinti paskaičius bet kurios epochos poetų opusų. Tuo metu, kai darbo liaudis riešutauja ir kasa bulves, poetai lieja sūrų tušą ir kartų rašalą ant balto popieriaus. Ruduo yra madingas. Visada buvo. Galite nesunkiai tapti madingi. Pats ne be nuodėmės, kartais parašau. Ir apie rudenį būna. Įkvėpimas aplanko didokas. Visiems metams užtenka. Buvę ir taip. Nenorėčiau gyventi ten, kur ryškių skirtumų tarp metų laikų tiesiog nėra. Man dar per anksti į rojų. Nors kas čia žino? Visgi rojaus ruduo...- gražiai skamba. Liūdesys yra geras dalykas, norisi jam pasiduoti, pasikankinti, - mazochizmas gi nesvetimas, - bet kad vis laiko mažėja, reikia dirbti ir pageidautina uždirbti. Pasirodo, ir melancholijai reikia ištaikyti laiką, nuostabu, jeigu tai tuomet, kai Klaipėdą palieka žąsys. O jeigu dar grybauji... Ruduo man yra gražus. Ruduo yra mirtis, kuri baigiasi gerai“.