Stebėti tik iš konkretaus taško

Skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs, o prieš trejus metus meno doktorantūros projektą ten apsigynęs menininkas T. Martišauskis kviečia į vieną konkrečių koordinačių tašką Šventosios gyvenvietės miške. Būtent čia galima išvysti kūrėjo suformuotą paprastai realybėje neegzistuojantį begalinį-panoraminį horizontą. Kalkių mišiniu nudažydamas daugiau nei 150 pušų kamienų, T. Martišauskis suformavo sukeistintą kone šimto metrų skersmens teritoriją. Į jos vidurį specifiniame taške atsistojęs žmogus gali išvysti į vieną nepertraukiamą horizonto liniją susijungiančius nudažytų medžių plotus. 

Tomo Martišauskio instaliacija „Nusavinti“ Šventosios miške. K. Dineikaitės nuotr.

Instaliacija „Nusavinti“ veikia kaip optinė iliuzija ir yra sukurta anamorfinės kompozicijos principu – pasitraukus iš konkretaus stebėjimo taško ši vientisa horizontalė sugriūva. Pasak menininko, žvalgantis aplinkui tokios erdvinės kategorijos kaip artumas ir atstumas čia trumpam suvienodėja, kraštovaizdis tampa plokščiu, o tave juosianti horizonto linija – sukonstruota ir poetiška.

 Pavadinimas kaip būdvardis ir veiksmažodis

„Kurdamas svarsčiau apie erdvės prigimtį – kokia ji prieš mums į ją įžengiant ir kaip ją galime keisti savo veiksmais ir vaizduote. Mane įkvėpia vėjams pralaidūs, platūs, akimis tarsi neaprėpiami kraštovaizdžiai, todėl pamaniau, ar galima šį įspūdį perkelti į miško aplinką. Tiesa, ji taip pat savotiškai sukonstruota – po vienos iš audrų šios pušys buvo atsodintos, tad teritorija tarsi vėl buvo nusavinta žmogaus. Šiuo iliuziniu gestu nusavinu ir žmogų, kuris būdamas centre yra jame savotiškai įkalintas, dirbtiniu horizontu ir medžiais gali grožėtis tik per atstumą“, – apie instaliaciją pasakojo T. Martišauskis.

Po atviru dangumi pristatomo kūrinio pavadinimas „Nusavinti“ veikia ir kaip veiksmažodis, ir kaip būdvardis. Tai reiškia ir neteisėtą veiksmą, ir tam tikrą būklę, priklausymą. Kritiškai atliepdamas teritorijų nusavinimo problematiką, menininkas subtiliu ženklinimu parodo žmogiškąjį kišimąsi ir norą „sutvarkyti“ bei sukonstruoti jam galbūt net nepriklausančią aplinką. Įprastai sodo vaismedžiams naudojamą kamienų balinimo procedūrą menininkas pritaiko miške augančioms pušims, taip sumaišydamas tvarką tarp „prijaukintų“ ir „laukinių“, sodo ir miško medžių, tarp to, kas yra „savi“, o kas „nusavinti“. Tokiu būdu medžių žievę nuo kenkėjų ir kitų žalingų veiksnių turintis apsaugoti veiksmas savotiškai pakeičia ir miško medžių ženklinimo semantiką.

K. Dineikaitės nuotr.

Apmąsto horizonto reiškinį

Šiuo kūriniu menininkas kviečia į horizontą pažiūrėti ne tik kaip į banalų ir per amžius stabilų aplinkos dėmenį. Nors horizonto linija formavo laiko ir erdvės sampratas, jūrininkams padėjo apskaičiuoti laivų padėtis, o šiandien tebeveikia kaip kelionės tikslų ir ambicijų metafora, jos reikšmė kinta. Vis dažniau kalbama, kad būtent ši tyli ir nebyli tolumos horizontalė įgalino Vakarų ir jų išrastų sąvokų dominavimą bei tapo įrankiu kolonialistiniams užkariavimams. Galų gale, pasak T. Martišauskio, net ir pati gamta mus dažnai apgauna, kai dėl lūžtančios šviesos ar skirtingo tankio oro matomas miražas tolumoje vaizdus iškraipo, o sudėtingesnė jo atmaina – fata morgana objektus ore tarsi pakabina. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, menininkas į horizontą žvelgia kaip į savotišką kilnojamą ir sukonstruojamą materiją.

K. Dineikaitės nuotr.

Šį projektą T. Martišauskis atkuria po penkiolikos metų pertraukos, kai 2008-aisiais Nidoje vykusiame tarptautiniame Thomo Manno festivalyje buvo pristatyta pirmoji šio kūrinio versija. Dėl aplinkosauginių reikalavimų kiek kitokiais vizualiniais sprendimais išpildyta instaliacija buvo eksponuojama vos kelias dienas. Naująją jos versiją galima apžiūrėti gyvai tol, kol kalkių mišinys natūraliai nubluks nuo medžių kamienų, arba virtualiai apsilankius šioje nuorodoje.