„Mes valdom naktį“ – valdo policininko genai

Gyveno sykį broliai šaunuoliai Bobis ir Džozefas. Pirmasis buvo blogas vaikinas. Ne tiek blogas, kad priklausytų mafijai. Tik šiek tiek sukosi kriminaliniuose sluoksniuose, kad galėtų ramiai valdyti naktinį klubą. Antrasis buvo geras vaikinas.

Daug žadantis policininkas, kuris netrukus pakeis savo tėvą, visų gerbiamą „farą“. Trijulė puikiai sutarė, tik Bobis nieku gyvu nenorėjo padėti kovoje su mafija. Tiesiog tikėjosi likti nuošalyje ir smagiai gyventi su gražuole Amada. Nepavyko. Mafijozai paleido kulką į brolį ir atėjo laikas įrodyti ištikimybę šeimai...

Policinio trilerio „Mes valdom naktį“ siužetas gali atrodyti skystokas. Įspraustas į kampą vyrukas atranda savyje jėgų pasikeisti ir pereiti į šviesiąją pusę. Tačiau filme svarbu ne tik kas vyksta, bet kaip ir kodėl.

„Mažąją Odesą“ ir „Jardus“ sukūręs režisierius Jamesas Gray’us gerai valdo dramatiškąjį įvykių vairą. Susitelkia ties keturiais personažais, kuriuos be priekaištų vaidina Joaquinas Pheonixas, Markas Wahlbergas, Robertas Duvallis ir Eva Mendes. Todėl matome daugiau nei paprastą policininkų šeimos istoriją ar vieno žmogaus kelią heroizmo link.

Paveikti situacijų, personažai keičiasi, auga ir mažėja, niršta ir atleidžia. J.Pheonixo herojus kiekvieną akimirką stiprėja. Iš pradžių jo Bobis – aplinkybių auka. Jaučiantis moralinę graužatį dėl sunkiai sužeisto brolio. Jis ne tiek trokšta teisybės, kiek ramybės pačiam sau. Patenka į situaciją, kai negalima nieko nedaryti. Po to bando išgyventi ir ima veikti. Desperatiškai, brutaliai. Nes – arba jis, arba jį... Vėliau reikia apsaugoti draugę. Tik tiek. Ne daugiau. Tačiau po vieno susišaudymo staiga supranta, kad laimėti galima tik puolant, o ne ginantis. Jis jau nieko nebebijo ir drąsiai žvelgia pavojams į akis.

Keičiasi ir tėvo, kurį vaidina R.Duvallis, požiūris į paklydusį sūnų. Keičiasi ir brolio (akt. M.Wahlbergas) elgsena. Net draugė (akt. E.Mendes) nebe tokia trapi kaip pradžioje.

Nieko ypač naujo „Mes valdom naktį“ nepasiūlo. Lėtai, bet užtikrintai žengia tvirtai sukalto trilerio pėdsakais. O kartais net šauniai sublizga įtampa ir dramatizmu. Yra dvi kinkas virpinančios scenos. Aštrus epizodas, kai policijos operacijos metu, kuomet Bobis sudaro tariamą sandėrį su mafija, jo išorėje atsispindi natūralus nervingumas. O mafijozai anaiptol ne kvailiai. Jie puola tikrinti, ar Bobis kur nors neslepia mikrofono. Nusmelkia negera nuojauta.

Antras epizodas – gryna žanro klasika. Mašinos lietuje. Slysta padangos, lašai merkia langus, matomumas tragiškas. Mafija atakuoja iš pasalų. Vaitoja varikliai, aidi šūviai, atrodo, nuo mirties nėra kur pasislėpti. Šlapias pragaras.

Po tokių išgyvenimų ir pasikeitimų „Mes valdom naktį“ pabaiga atrodo kažkaip keistai. Tarsi jau matyta. Žinai, kad Bobiui į viską nusispjauti. Jo drąsa užprogramuota. Tokių kulkos nebeima. Jis kaip mašina šaltakraujiškai atlieka savo darbą. Eina keršyti ir įvykdyti teisingumo. Kito kelio jau nebėra. Jis pasirinko tai, ko buvo išsižadėjęs.

Filmas tikrai ne šedevras, tačiau tarp gausybės praėjusių ir šių metų nusivylimų „praryjamas“ vienu ypu. Būtų nuodėmė reikalauti daugiau.