Mokytojas yra vedlys, kuris atlieka labai svarbią misiją. Galima sakyti, kad mokytojais esame visi: tėvai, seneliai, tetos, dėdės, darželio auklėtojos, mokyklos pedagogai ir kt. Mokytoju gali būti tiesiog žmogus autoritetas, kuriuo norisi sekti, norisi lygiuotis į jį. Tai garbingas ir kilnus žmogus, sugebantis perduoti savo patirtį kitiems, suteikdamas viskam prasmę ir tikėjimą savimi. Ypač svarbus mokytojo vaidmuo ugdant muzikantus, menininkus. Tai sunkus kasdienis darbas, kuris iš pradžių labai sunkiai matomas, tačiau su laiku išauginantis profesionalius atlikėjus, atveriantis plataus muzikinio pasaulio galimybes.

Tris itin ryškias asmenybes autoritetus pažinome būdami Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokiniais. Tai Vladas Varčikas, Kęstutis Ivaškevičius ir Konstantinas Vilnius Petrauskas.

Ne veltui gimnazijos kamerinėje salėje buvo atidengtos trys atminimo lentos (skulptorius Gediminas Pašvenskas) šiems pedagogams pagerbti, nepamiršti, kokie jie svarbūs mums buvo ir kokią misiją perdavė ateities kartoms.

Norėtųsi pažvelgti į praeitį ir prisiminti šias asmenybes. "Santakoje" – žvilgsnis į Vlado Varčiko gyvenimą jo auklėtinių ir artimųjų akimis.

Vladas Varčikas (1915–2008) buvo ne tik žymus smuiko pedagogas ir smuikininkas, bet ir humanistas, Pasaulio tautų teisuolio vardo nusipelnęs žmogus. Ne paslaptis, kad V.Varčikas padėjo žydams slėptis vokiečių okupacijos laikotarpiu, gelbėjo į getą patekusius studijų draugus, buvusius smuiko pedagogus, kitus žydus. V.Varčikui skirtą atminimo lentą finansavo Lietuvos žydų bendruomenės Geros valios fondas, parėmė buvę mokiniai. Atminimo lentos idėjos autorės buvo V.Varčiko dukros Ramunė ir Ligija, gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius palaikė ir prisidėjo prie šios misijos, o vėliau buvo įamžinti ir kiti du minėti pedagogai.

V.Varčikas į kultūros pasaulį išleido tikrai daug mokinių. Tai Lietuvos altininkas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkai Vilija (Vitkutė) Pranckienė, buvusi Kauno kvarteto altininkė Adrija Vitkutė, Kristijonas Venslovas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altininkė Daiva Valentaitė, smuikininkas, muzikos atlikėjas ir prodiuseris, kompozitorius Linas Adomaitis, dr. Benas Ulevičius, mokytoja ekspertė Violeta Valerija Polianskienė ir daugelis kitų.

V.Varčiko atminimo lentos atidarymo iškilmėse, šalia gimnazijos ugdytinių, griežė jo buvęs mokinys, smuikininkas, pedagogas prof. Petras Kunca, kuris ypač vertina mokytojo indėlį ne tik į jo asmeninius pasiekimus, bet ir į visą Lietuvos, ypač Kauno, muzikinės kultūros gyvenimą.

Petras Kunca

Profesorius

Stebiuosi, kad mano vaikystės prisiminimai, sulaukus 80-mečio, išliko tokie ryškūs. Kai 1949 m. rugsėjo 1 d. pradėjau muzikos ir bendro lavinimo mokslus Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, buvome karo metų vaikai ir pokario nepritekliai persekiojo mus kiekviename žingsnyje. Vis dėlto žymiai vėliau suvokiau, kaip ypatingai mums pasisekė, kad tokiu sunkiu metu galėjome mokytis muzikos ir skaityti geresnio, harmoningo pasaulio mintis. Atrodo, tebegirdžiu savo klasės draugų šurmulį, jų skardžių balsų individualius tembrus, prisimenu mūsų sambūrio begalinį judrumą, veidų bruožus, išraiškų ir emocijų variacijas. Tebejaučiu didelį dėkingumą tuometės Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojams, išleidusiems mane ir klasės draugus į platesnį muzikos pasaulį. Įsimintinus tų dienų įvykius sudėjus į knygą tikriausiai išeitų įdomus tos epochos prisiminimų dokumentas. Tačiau pati gyvenimo patirtis visus tuos dešimtmečius vis tebedėlioja lyg didingos istorijos puslapius, suteikia naujų spalvų jos vertinimams, apšviečia juos nauja šviesa, ir praeities pažinimo procesas nenutrūksta. Šiame kontekste ypač ryškiai iškyla mano smuiko specialybės mokytojo V.Varčiko asmenybė. Likimas nuo pat vaikystės man skyrė keletą dešimtmečių bendrauti ir pažinti šį gilų žmogų, protingą ir įžvalgų pedagogą. Nepamirštu ir pirmųjų smuiko pamokų jo klasėje, kai aš vengdavau jas lankyti dėl man rūsčiai atrodančių griežtų mokytojo veido bruožų, pabrėžiamų išpuoselėtais ryškiais juodais ūsais. Mokytojas ne kartą lankėsi ir korektiškai aptarė mano lankomumą Kuncų šeimos rate, kai aš turėjau išsipasakoti savo baimes. Mokytojas, su geranoriška šypsena išklausęs mano atvirą išpažintį, visiškai pakeitė bendravimo metodiką ir per kurį laiką mane prisišnekino mokytis griežti smuiku. Vėliau sužinojau, kad charakteringi jo veido bruožai buvo atkreipę dailininko J.Janulio dėmesį, kai jis tapė portretus istorine tematika Kauno operos teatrui. Studijuodamas Vilniuje ir vėliau susitikdami su mokytoju mūsų mokykloje, kalbėdamiesi ieškodavome atsakymų į aktualius meninius ir asmeninio gyvenimo klausimus.

Mes, V.Varčiko mokiniai, bendraudami su mokytoju jutome ir šiandien itin vertiname jo jautrumą ir dėmesį kiekvienam iš mūsų. V.Varčiko puoselėjamos aukščiausios krikščioniškosios vertybės buvo jo asmenybės esmė. Sakyčiau, savo įgimtu teisybės ieškotojo talentu ir išsiugdyta vidine kultūra jis buvo savaimingas Lietuvos meno visuomenės narys. Muzikos meno sfera buvo ta terpė, kurioje jis visiškai realizavo save, atsiskleisdamas kaip ryškus mūsų aktyviosios inteligentijos atstovas. Jam teko giliai pažinti gniuždantį gyvenamos epochos įvykių – karo ir pokario metų – poveikį, tačiau rado savyje dvasinių jėgų nepasiduoti, kovoti, atsilaikyti ir beatodairiškai skirti dėmesio tobulinti viską, prie ko teko prisiliesti. Mokytojo karštas, degantis charakteris jo paties gyvenimo kelyje tarytum reikalavo atsiliepti ir dalyvauti visuomenės įvykiuose, nuolat tobulinti save, padėti kenčiantiems žmonėms. Už žydų tautybės Lietuvos piliečių gelbėjimą karo metu jam pripažintas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Visiškai suprantama, kodėl mano smuiko specialybės mokytojo gyvenimo principai tebeveikia mano gyvenimą. Meilė gerai muzikai, meniniai ir pedagoginiai interesai derėjo su jo mąsliu žvilgsniu į visuomenę, su jo pagarba žmonėms. Tikiu, kad savo interesų platumu, humanistinėmis ir holistinėmis pažiūromis, kūrybiška smuiko ugdymo metodika V.Varčikas daugeliui mokinių, kolegų ir jį pažinojusių žmonių tebėra taurios asmenybės pavyzdys. Ryškus Kauno ir Lietuvos šviesuomenės atstovas, garbingai tarnavęs meno žmonėms ir visai visuomenei, buvo ištikimas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas ekspertas iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Šiandien kilo mintis, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ vainike spindi ir mano mokytojo prasmingi kūrybiniai darbai. Jaučiu begalinį mokytojo V.Varčiko ilgesį, mintyse su juo tariuosi iki šiol.

Vilija Pranckienė

Smuikininkė

Esu be galo dėkinga likimui ir savo tėveliams, kurie mane nuvedė mokytis pas nuostabų pedagogą, iškilią asmenybę V.Varčiką. Iš pradžių mane prikaustydavo jo tvirta ir tiesi eisena, nors jis jau buvo perkopęs 60-metį, ir skvarbus it erelio žvilgsnis, kuris, atrodo, galėdavo įminti ir visas slapčiausias mano mintis. Vėliau tas žvilgsnis švelnėjo ir tapo visiškai draugiškas. Mokytojas kaipmat mane pakerėjo savo nenumaldomu humoru, elegancija, išmintimi ir nuostabiais pasakojimais apie Kauno muzikinį teatrą, kultūrą ir šviesuomenę. Koncertų lankymas ir įspūdžių pasakojimas buvo visada, nuo pirmųjų klasių, privalomas. Gal tai ir pastūmėjo mane į muziką žiūrėti atsakingai, iš profesionalios pozicijos, gal todėl muziką myliu visą savo gyvenimą. Šalia jo genialių smuiko pedagogo savybių norėčiau paminėti, kad jis buvo nuostabus gyvenimo mokytojas. Visada prisiminsiu nuostabų laiką ne mokykloje, o pas jį sode, kai prieš naujus mokslo metus, likus dviem savaitėms prieš rugsėjo 1 d., važiuodavome pas jį į sodą repetuoti ir dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais, siurbti jo gyvenimo išmintį. O kokie įsimintini buvo grybavimai kartu su tėveliu ir mokytoju! Ir kokios būdavo diskusijos apie laikmetį, kultūrą, politiką ir pedagogiką! Tose diskusijoje visada vyravo begalinė tolerancija ir pagarba kito žmogaus nuomonei, nors požiūriai ne visada sutapdavo. Tai ir mane ugdė, brandino, mokė žmogų, turintį kitokią nuomonę, priimti ir nepažeisti jo asmenybės. Be galo už tai esu jam dėkinga.

Kolektyvas: J. Naujalio mokytojai 1966 m. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – K. Ivaškevičius, šeštas iš kairės – mokyklos direktorius Aleksandras Bogdanas, ketvirtoje eilėje šeštas iš kairės – V. Varčikas, penktoje eilėje ketvirtas iš dešinės – V. K. Petrauskas.

Kristijonas Venslovas

Smuikininkas

V.Varčikas buvo principingas ir reiklus pedagogas. Savo mokiniams diegė pagarbą, toleranciją ir atsakingumą. Vadovavosi principu „Ką darai, daryk gerai". Gerbė kolegas ir buvo kitų gerbiamas.

Ramunė Jarocka

Dukra, pedagogė

V.Varčikas – mokytojas ekspertas, Pasaulio tautų teisuolis... Taip, tai mano tėvelis. Visas jo gyvenimas – begalinis pareigos ir atsidavimo žmogui kelias. Gyvenimas kupinas meilės, įtampos ir pasiaukojimo. Tai mano tėtis, su kuriuo likimas atseikėjo daugiau nei pusę amžiaus būti  kartu. Viską darė su didžiule aistra. Tikrai ne visi žino, koks buvo aistringas žvejys. Prisimenu vasaras, praleistas netoli Zarasų. Aplink kaimo sodybą buvo penki ežerai, taigi turėjau puikų žvejybos mokytoją. Pamenu, kai mama, suakmenėjusi iš baimės, pamatė mus kartu baidarėje viduryje ežero. Man buvo tik treji metukai. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nes mokiausi slieką ant kabliuko pritaisyti... Kartais ir patrumpinti reikėdavo. Mamos jausmas turbūt buvo kitoks. Bet mes buvome kartu ir laimingi. O tie nuostabūs vakarai prie laužo, naktiniai bučių ruošimai vėžiams gaudyti. Nuo to laiko ir mano mėgstamiausia daina "Ant kalno karklai..." Tai nebuvo tik pamokos – tiesiog buvimas kartu. Jaučiausi tokia saugi ir svarbi, nes buvau tikra tėvelio žvejybos partnerė. Mokėjau irkluoti mūsų baidarę, kuri vadinosi "Ramunė". O kokia buvau išdidi... Mokėjau puikiai irkluoti valtį, kai tėvelis žvejodavo Kauno mariose. Tai buvo didžioji tėvelio aistra. Žuvimis džiaugėsi visi kaimynai. O koks tėvelis buvo puikus šokėjas! Dar ir dabar atsimenu mūsų šokamą tango. Žodis "buvo" jam tikrai netinka. Visada jis kartu, šalia... Dar ir dabar aptariu iškilusias problemas, klausiu patarimo. Tai mano stiprybė, mano prisiminimų aukso fondas... Dėkoju likimui už padovanotą laiką kartu su tėčiu.

Mokytojas: pedagogas su vienais pirmųjų savo auklėtinių.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Smuikininkė

Aš ir pati puikiai pamenu V.Varčiką. Nebuvau jo ugdytinė, tačiau dažnai sutikdavau koridoriuje, koncertuose, egzaminuose. Jis tikrai turėjo kažką iškilaus savyje, kažką tokio, kas priversdavo į jį žiūrėti su begaline pagarba ir net šiek tiek su baime. Pas V.Varčiką mokėsi mano klasiokė, tad net šiek tiek jai pavydėjau. Norėjau, kad ir mane mokytų toks įdomus, kumpa nosimi, žvitriu žvilgsniu ir geranorišku balsu žmogus.