Moteris, kurianti svajones

Švelnumo, jaukumo ir gerumo išsiilgstama prieš šventes. Senos pasakos, kompotas, sniego žvilgėjimas už lango – visa vaikystė, pradanginta skubėjimo ir abejingumo, veržiasi į snūduriuojančią sąmonę. Purslodama, švytėdama, užliedama akinančia šviesa išvargusias akis.

Menkiausias stimulas gali sukelti tą energijos griūtį, sumaišančią įprastas surambėjusias kasdienybės figūras. Angelas, tiesiantis obuolį. Mistiškas pažinimo medis, nuo kurio jis nuskintas. Trapi mergelė, žvelgianti žinančiojo žvilgsniu. Sigutė ACH lengvais potėpiais sukūrė svajonių ir švelnumo pasaulį, karalystę, į kurią atėjusieji pasijunta išvaduoti.

Raudonplaukė moteris spinduliuoja keistą šviesą. Prisėdęs šalia patiki, kad sparnuoti katinai ar avinėliai ir pilkiausioje buityje gali ateiti ir glaustytis aplink kojas, prašydami aviečių uogienės bei pasakos prieš miegą.

Gal todėl ir kalbamės apie jos kūriniuose atsiskleidžiantį pasaulį ir keistus jo gyventojus, o ne apie vyrus ar meilę. Toks pokalbis būtų per daug žemiškas, kalbinant svajų pasaulyje gerai besiorientuojančią dailininkę.

- Kaip atsirado visi tie mieli padarėliai, kurie skrajoja virš laimingų pievų atvirukuose, pažįstamuose visiems lietuviams?

- Man atrodo, kad yra kažkokie lygiagretūs mūsų svajų pasauliai ir juose mes kartais gyvename. Vėliau tarsi fotografijose į sąmonę grįžta tai, ką patyrėme. Vieni atkuria tuos pasaulius kaip rašinį, kiti - kaip paveikslus, dar kiti - kaip muziką. Bet visada galime atpažinti, kad kūriniuose – daiktai, parsivežti iš tų tolimų kraštų. Žmogus gali būti dar nieko nenusprendęs kurti, bet jis pradeda keistai kalbėti kažkokiu tos svajų šalies „slengu“.

Pirmasis mano gyvūnėlis buvo zuikis, vėliau avytė. Kartais galvoju, kodėl pradėjau piešti drambliukus. Kilo noras palinkėti laimės, norėjau, kad tas, kam sunku, būtų lengvas, todėl nupiešiau drambliukui sparnus. Sparnuota būtybė yra sudievinta būtybė. Tad kažkokiame suvokimo lauke sparnuotas drambliukas yra dievas Ganešas. O jis taip pat neša laimę ir sėkmę. Kažkaip iš kažkur „antenomis“ sugavau pastabą ir nupiešiau savo dievą Ganešą.

- Atrodo, kad Jūsų lygiagretus pasaulis labai jau indiškas.

- Nežinau, gal. Vaikystėje beprotiškai mėgau indiškus filmus. Juose - tiek jausmų, spalvų, muzikos, šokio. Iš tiesų mano paveikslai gausiai gėlėti. Seniau labai mėgau mūsų liaudies ornamentus, dekoruodavau baldus. Giliai reikėtų kasti, norint suprasti, kodėl piešiu taip, o ne kitaip. Kadangi jaučiu, kad baigiu savianalizės periodą, darosi nebeįdomu kasinėtis savyje.

Iš tiesų labai dažnai pagalvoju apie savo kūrinių detales. Pavyzdžiui, kodėl nusipiešia medis, o šalia jo - namelis. Kyla pačių įvairiausių asociacijų, nors niekada neturėjau filosofijos pagrindų.

- Sakote, „nusipiešia“. Kas vedžioja Jūsų ranką?

- Manau, kad dailininkas neturėtų savintis visko, ką sukuria. Nes iš tiesų jam tėra duoti truputį stipresni rezonatoriai nei kitiems. Nežinau, tai palaima ar prakeikimas - kaip kuriam dailininkui.

Tu toks pat, kaip kiti, tik turi kažkokį instrumentalumą, tai - visas tavo unikalumas.

Kažkada, prieš daug tūkstančių metų, kažkas papasakojo indų dailininkui apie Ganešą, ir jis jį nupiešė. Ir aš išgirdau, tik nupiešiau kaip sparnuotą drambliuką, tai - instrumentalumo pasekmė. Mintis, esmė, ji yra kažkur - gal labai aukštai, gal labai giliai mumyse, gal aplink mus. Menininkas tiesiog ištransliuoja ją. Kiekvienas žmogus kažkiek yra menininkas, nes jaučia tai, tik jam nėra tikslo iš pojūčio padaryti materiją, kaip yra menininkui.

- Be atvirukų, dar ir knygas iliustruojate.

- Kai pradėjau iliustruoti knygas, jos pakeitė mano gyvenimą. Knyga yra tarsi tolima kelionė, į kurią tu iškeliauji, ir tavęs nėra namie. Tu net nepieši.

Dažnai kas nors paskambina ir klausia, ar turiu ką nupiešusi. Jie net neįsivaizduoja, kaip aš neturiu nieko nupiešusi. Aš turiu tiktai tą knygą, kurioje gyvenu.

Iliustruojant knygą reikia mokėti atidėti save į šalį. Kad ir kas man sakytų, kad dailininkas yra antras knygos autorius, kad jis yra šalia jo, kad jie yra lygiaverčiai, negaliu visai sutikti. Aš įsivaizduoju, kad yra pirmas smuikas ir yra antras - taip gimsta muzika. Jei orkestre visi grotų lyg pirmieji – girdėtume kakofoniją. Reikalinga vedanti melodija ir ją atliepianti. Knygoje dailininkas yra atskleidžianti melodija. Nuo jo priklauso, ar gražiai skambės vedanti muzika. Aišku, galima drastiškai samprotauti, kad antras balsas yra net svarbesnis.

Man atrodo, knygos dailininkas turi jausti didžiulę atsakomybę, kad autorius atsiskleistų gražiausiu ir maloniausiu būdu.

- Sakote, knyga - kaip kelionė. Į kurią knygą ta kelionė buvo sunkiausia?

- Sunkiausia buvo į tą, kurios taip ir neiliustravau. Tai - „Obuolių pasakos“. Kol stengiausi vizualizuoti obuolių veidus, suvokiau, kad taip nieko ir nenupiešiau. Prasilenkė humoro jausmas ir mano stilius. Man patarė, kad, norint nupiešti karikatūrą, reikia „išdurnėti“ ir tada piešti viską, kas užeina ant seilės.

Supratau, kad Marius Jonutis moka tai daryti geriau. Gal todėl, kad jis visada tokios būsenos ir yra nepralenkiamas meistras, kai reikia ją užfiksuoti.

Išvis ta knyga - tokia vyriška. Kai pamačiau jo darbus, supratau: visai gerai, kad piešė jis, o ne aš.

- Visi turi savo mūzas. Įdomu, kas įkvepia Jus?

- Gamta. Nieko nėra galingesnio už ją. Mane stulbina, kai žiemos rytą viską aplink atrandu sukaustytą įšalo. Per valandą gamta kiekvieną daiktą padengia tobulais kristalais. Nuostabiausia, kad ji padengia viską - ir tai, kas gražu, ir tai, kas bjauru. Ir viską ji padaro vienu kvėptelėjimu. Čia pasijuntu visiškas niekas.

- Kodėl kiekvienas Jūsų atvirukas turi prierašą, paaiškinantį veiksmą jame?

- Niekada pati nebuvau mokyta, kaip reikia piešti. Turiu tokį kompleksą, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, kuris nori nenori atsiduria tokioje situacijoje, kai į jį kreipiamasi kaip į profesionalą, o jis pats nieko nesimokė, tik lyg iš dangaus kažkas nukrito. Tu negali perduoti žinių, tik savo subjektyvią patirtį.

Kai manęs klausia, ką aš piešiu, pirmiausia atsakau, kad nieko rimta, o po to jau reikia aiškinti. Pavyzdžiui, yra avis, bet kaip papasakoti, ką ta avis daro. Supratau, kad paprasčiau bus parašyti, ir iš tikrųjų labai gerai, kad parašiau. Atsirado supratimas. Vieni iš karto jaučia ir supranta, bet iki tol, kad pasakytų, kas nupiešta, stovi suglumę. Žodžiai yra tiltas į mano paveikslėlį. Pavyzdžiui, užrašyta: „Sparnuota avytė linksmų dobilėlių pievoje“, - žmogus žiūri, ar tikrai tie dobilėliai linksmi: „Aha, ogi tikrai linksmi dobilėliai“. Ir ta reakcija man yra šedevras, žmogaus suvokimas persikelia iš proto į širdį.

- Jūsų paveikslėliai visi tokie linksmi?

- Ką tu! Man nuolat priekaištauja, kad jie liūdni. Daug kam mano gyvūnėlių veidai per daug intelektualūs, akys per rimtos, o angelai išvis beprotiškai liūdni, tiesiog egzistenciškai liūdni.

- O angelai - atskira tema?

- Taip, atskira tema. Iš tiesų galiu pasakyti, kad aš angelų nepiešiu. Bet taip jau susiklostė, kad negalima sakyti, kad čia sparnuotas žmogus. Taip ir pradėjau rašyti, kad čia - angelas.

Iš tiesų tai antros kategorijos angelas - „adu”. Apie juos sužinojau iš vieno seno filmo. Tai mirę žmonės, kurie negali būti angelai, nes nepadarė kažkokių gerų darbų. Jie nematomi. Labai dažnai mes patys esame „adu” vienas kitam. Kai liūdna, bet kas gali būti „adu”. Net nepažįstamas žmogus, einantis pro šalį.

Taip ir piešiu tuos „adu”, o jie kilo arba evoliucionavo iš kitų būtybių - švelnukų. Jie atsirado Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo, kai visiems buvo sunku. Tarp jaunų žmonių buvo paplitusi akcija - „nupiešk švelnuką“.

Iš kitos pusės angelai yra tai, ką piešiau nuo pat vaikystės, - mergelės. Pamažu jų piešimas vystėsi į kažkokį dialogą su savimi. O dėl liūdesio - įsivaizduok savo veidą, kai ramiai žvelgi pro langą, kas nors būtinai prieis ir paklaus, kodėl tu liūdi. Taip ir mano mergelės - jos tiesiog be galo ramios ir susimąsčiusios, paskendusios savo ilgesyje, apmąstymuose. Tai nereiškia, kad jos skraido kažkur padangėse, jos - savo vietoje, žino, kur yra ir ko nori.

Angelai yra tos merginos, kurias pradėjau piešti būdama dvidešimties, kai turėjau apsispręsti, kas aš, kur aš. Vyko dialogas su pasauliu, savęs paieška. Manau, kad kai reikėdavo apie save pagalvoti, aš nejučia piešdavau mergeles. O tos merginos tapo gėlėtos, nes prisigalvojau sau darbo, kad nereikėtų mąstyti – nusipiešiu lėlytę ir audžiu siūliukus, kol jie virsta gėlytėmis, karvytėmis, bitutėmis...

Tikrai manau, kad mano angelai - tai tiesiog meditacija apie savo esmę, apie savo moteriškumą. Tos mergelės net nėra moterys, tai tiesiog mano būsena, o kadangi aš esu moteris, tai ir nupiešiu moterį.

Mergelės - su sparnais, todėl visi iškart pamanė, kad tai angelai. Iš tiesų sparnas man visada buvo pakylėjimo simbolis – viskas, kas nėra apčiuopiama ir materialu.

- O ką reiškia laiptai į dangų? Jie labai dažni Jūsų kūryboje.

- Tai sena istorija. Vaikystėje buvau atitrūkusi nuo šio pasaulio, ir mano mama leido tokiai būti. Bet kartą ji man pasakė: „Nėra trijų dalykų pasaulyje - tilto per jūrą, laiptų į dangų ir amžinos meilės, vaikeli, nėra“. Taip pasakyti šešiolikos metų paauglei - tik sukelti apetitą. Tam, kad visa tai būtų. Ir piešdavau tiltą per jūrą, laiptus į dangų ir dar prirašydavau - „Amžina meilė“.

Kadaise gavau komentarą, kad turbūt esu per daug prie visko prisirišusi, nes visur - siūliukai, laipteliai, kas nors su kuo nors surišta. Tada jautriai reaguodavau į kritiką, tad kurį laiką stengiausi nepiešti tų laiptų. Tačiau nors jų nebuvo matyti, kompoziciškai jų vieta kūrinyje buvo, aš žinojau, kad čia turi būti laiptai.

Dabar piešiu tiek, kiek man reikia. Man atrodo, kad tai tiesiog yra siekiamybė, juk mes lipam iš vieno dangaus į kitą. Ir dabar esame danguje, ir lipsime dar aukščiau.