Gerai įsižiūrėkite į tą berniuką rugiuose, svaičiojantį apie muziką. Išgirskite tai, ką jis kalba. Pajuskite per nugarą lakstančius šiurpuliukus. Įsidėkite trumpas filmo "Muzika, suradusi mus" pradžios akimirkas giliai giliai, kur jokios blogiausios mintys nepasiekia. Kaupkite lyg atsargas žiemai.

Kodėl? O gi tam, kad neišbėgtumėte iš kino salės po kitų dvidešimties minučių. Kai atrodys, kad žinomo airių režisieriaus Jimo Sheridano ("Tėvo vardan") duktė Kirsten Sheridan prakišo muilo operą kaip visavertę kino juostą. Kai šimto serijų telenovelė "praliuoksės" pagal dailią muzikytę per keliasdešimt sentimentalokai sumontuotų mikroepizodų. Prisiekiu, jei tai ištversite, dėkosite savo titaniškai kantrybei, kad likote žiūrėti filmo.

Netrukus režisierei bus atleista už banalumo nuodėmes. Ledai ims tirpti sekant mažojo Evano istoriją. Kai susidursite su tyromis aktoriuko Freddie’o Highmoro akimis ir muzikos sklidinomis ausimis, širdis suminkštės. Freddie’s kažkuo labai panašus į pastaruoju metu mus pamiršusį Haley Joelį Osmentą nepamirštamame S.Spielbergo "Dirbtiniame intelekte". Genialumas ir vaikiškas naivumas. Nori nenori kažkas sutraška viduje. Tuomet akmeninė kino kritiko statula suaižėja. Ir dabar jau filmą žiūri paprastas, pažeidžiamas žmogelis.

O čia dar pasirodo Robinas Williamsas. Didmeistriškai įsigyvena į Burtininko charakterį. Yra įvairialypis – tai grėsmingas, tai beprotiškai smagus. Tikra roko žvaigždė, kurios elgesys priklauso nuo mėnulio fazių. Kalbama, R.Williamsas pamėgdžiojo airių supergrupės "U2" lyderį Bono. Ką gi, tai neabejotinai pavyko.

Kiti du pagrindiniai aktoriai – Jonathanas Rhysas Meyersas ir Keri’ė Russell ypač neužkliūva. Jų vaidmenys... Na, jei atvirai, jausmas toks, lyg jie būtų muzikinio vaizdo klipo veikėjai. Bet vaizdo negadina, nuoširdžiai būna kadre. Ilgisi, ieško, groja. Neiškrinta iš ritmo, atranda save muzikoje.

Štai ir stipriausia "Muzikos, suradusios mus" vieta. Muzika. Muzika. Muzika. Vaizdus sujungia muzika. Išmoningo siužeto nebuvimą kompensuoja muzika. Patariu įsigyti filmo garso takelį. NUO-STA-BUS. Tai pasitaiko retai, "susiklauso" nuo pradžios iki galo. Dainuoja pats J.R.Meyersas. Baladės drąsiai papuoštų bet kurios geros roko grupės albumą. Įsivaizduokite, jei vien klausant persmelkia skradžiai, kas tuomet vyksta žiūrint?..

Ir tada ciniškuosius kino ekspertus, trinančius J.Sheridano filmą į miltus, norisi pasiųsti kuo toliau. Į kokią nusipelniusią, bet nulį emocijų sukeliančią juostą. Į skoningą, stilingą, bet bejausmį kiną. "Muzika, suradusi mus" – filmas pavargusiems nuo smurto, efektų ir tobulo gurmaniškai snobiško kino. Tiems, kas dievina muziką ir pasakas. Po šios grožio ir garsų terapijos visi bus bent trupinėlį geresni.

Derinys: genialumas ir vaikiškas naivumas – taip galima apibūdinti muzikos užvaldytą mažąjį Evaną, kurį filme vaidina F.Highmoras.

Įvairialypis: R.Williamsas filme – tai grėsmingas, tai beprotiškai smagus.
Dainuoja: J.R.Meyerso filme atliekamos baladės papuoštų bet kurios geros roko grupės albumą.

Pora: J.R.Meyersas ir K.Russell filme ilgisi, ieško, groja – atranda save muzikoje.
Stipriausia filmo vieta – muzika. Vaizdus sujungia muzika. Išmoningo siužeto nebuvimą kompensuoja muzika.