BALTO leidybos namų redaktorė, žurnalistė I.Laužikaitė vis dėlto dėkinga likimui, kad turėjo galimybę išklausyti Nelly gyvenimo istorijos, sudėti ją į knygą ir pakviesti lietuviškos estrados karalienės gerbėjus į paskutinį pasimatymą su Nelly.

Pasiryžusi patikėti savo gyvenimo istoriją knygai, viena ryškiausių lietuviškos estrados žvaigždžių Nelly Paltinienė kalbėjo lyg per išpažintį. Prisimindama, ką tiek metų nutylėjo, ir juokėsi, ir braukė ašaras. Pasakojo apie mažytės Nelly kovą dėl išlikimo karo mėsmalėje. Apie tai, kaip pati dar vaikas tapo mama. Apie beribę aistrą scenai ir šešiasdešimt ketverius jai atiduotus metus. Apie tai, kodėl per koncertą persirengdavo penkis ar šešis kartus. Apie vyrą, kurį nutarė padaryti laimingą. Apie skausmingą sprendimą išvykti gyventi į Vokietiją. Apie bisą po biso, glėbius gėlių ir gandus, ko gero, nenutilsiančius, kol gyvi jos gerbėjai.

Amžinybėn iškeliavusi 2020-ųjų vasario 29-ąją – dieną, kuri tebūna kartą per ketverius metus, lygiai prieš metus, birželio 23-iąją, ilgiausią metų dieną, N.Paltinienė atgulė amžinojo poilsio Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Apie laiką be Nelly, knygos rašymą ir tai, ką joje galima rasti, – pokalbis su I.Laužikaite.

– Kaip N.Paltinienė pasiryžo išpažinčiai?

– Knygos istorija prasidėjo nuo netikėto skambučio prieš dvejus metus – skambino vėlų vakarą, žvilgtelėjau – nepažįstamas numeris. Taip susipažinau su kunigu Kęstučiu Timofejevu, jis su kolega kunigu Karoliu Petravičiumi ne vienus metus buvo artimi Nelly draugai. Tada iš Kęstučio išgirdau, kaip jie vis mėgino Nelly įtikinti savo gyvenimo istoriją patikėti knygai, tačiau ji griežtai atsisakydavo. Kol dvasininkai ją nustebino – įteikė Nelly ir Arvydui skirtą popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. Žvelgdama į jį, Nelly garsiai suabejojo: o kodėl gi nepapasakojus, ką teko per gyvenimą patirti? Ir paminėjo mano vardą. Klausimą, ar nesvarsto apie knygą, jai buvau uždavusi prieš dešimtmetį, kai rengiau straipsnį žurnalui "Legendos"! Tąsyk išgirdau griežtą ne. Įkalbinti ją bandė ne vienas, bet ji nė neketino persigalvoti.

– Koks apėmė jausmas, kai po dešimtmečio išgirdote netikėtą taip?

– Prisipažinsiu, kad apsidžiaugiau, bet ir sunerimau, – iš pradžių reikėjo išvaikyti abejones. Paskutinius penkerius gyvenimo metus Nelly praleido tarp keturių sienų savo bute Manheime – ji sunkiai sirgo, vargino skausmai, jėgų tikrai nebuvo daug. Atsisakydavo duoti interviu, jau kelerius metus jos žodžius žurnalistams perduodavo tik bičiuliai, pati ji nekalbėjo... Niekam.

Jaunystėje Nelly mokėsi iš to meto kino filmų, viena mylimiausių jos žvaigždžių – Marlene Dietrich. Ir paskutiniaisiais gyvenimo metais sekė jos pavyzdžiu – nuo scenos nulipusi ekrano žvaigždė keliolikai metų užsidarė apartamentuose Paryžiuje, jų duris galėjo praverti tik keletas artimiausių žmonių. Nelly pasielgė lygiai taip pat – telefonu bendravo su daugybe bičiulių, tačiau į namus Manheime įsileisdavo tik pačius artimiausius. Kodėl? Todėl, kad ji visą gyvenimą dovanojo džiaugsmą, nenorėjo, kad gerbėjai matytų ne tą švytinčią scenos ikoną, o skausmo varginamą moterį.

Nelly gaubė tokia šlovė, kad ji nebūtų galėjusi įlipti į paprastą autobusą pavažiuoti kelių stotelių – būtų sudraskę į gabaliukus ir pasilikę prisiminimui.

Tad iškart buvo aišku, kad bendrausime tik skaipu, – nerimavau, ar galima pajusti žmogų, kurio girdi tik balsą? Ne kartą buvau su Nelly bendravusi, rašiusi apie ją, bet juk knyga – labai rimtas įsipareigojimas... Ar įmanoma kalbėtis ne tik apie smagius, bet ir skaudžius dalykus, kai skiria daugybė kilometrų ir nematai veido? O kaip elgtis, kai iš pasikeitusio balso gali tik nuspėti, kad anoje pusėje jis ryja ašaras?

Paskambinau, išgirdau Nelly balsą ir supratau, kad negaliu pasakyti ne – galiu tik dėkoti už tokią likimo dovaną. Mūsų pokalbiai prasidėjo 2019-ųjų balandį. Aš skambindavau sutartą valandą, Nelly laukdavo prie Arvydo įjungto kompiuterio. Iš pradžių kalbėjomės po keletą sykių per savaitę, rudenėjant pokalbiai ėmė retėti, ne kartą ji man paskambino ir atšaukė skambutį – jėgos vis seko. Kelios dienos po Nelly gimtadienio, 2020-ųjų vasario pabaigoje, sutarėme pavasarį vėl atnaujinti pokalbius, nes dar tiek galima prisiminti – vis ji kartojo... Kai vos po savaitės, vasario 29-ąją, telefone pamačiau Kęstučio numerį – jis taip ir liko įvestas "Paltinienės draugas", – nutirpau, nes nujaučiau, ką išgirsiu... Po Nelly mirties suskaičiavau, kad turiu 39 mūsų pokalbių įrašus. Ir liko pažadas, kad jie turi sugulti į knygą.

Siekiamybė: "Norėjau, kad pasakojimas sudomintų ir tuos, kurie nebuvę nė viename Nelly koncerte ir negirdėję nė vienos jos dainos, – nors negaliu patikėti, kad Lietuvoje yra tokių žmonių", – sako I.Laužikaitė.

– N.Paltinienė nedažnai dalydavo interviu ir pernelyg neatviraudavo. Kaip jums pavyko pelnyti jos pasitikėjimą?

– Į šį klausimą geriausiai atsakytų tik ji. Galiu spėlioti, kad Nelly jautė, jog bus su meile išklausyta, nebus iškraipyti jos žodžiai, o tai, kas neturėtų pasiekti svetimų ausų, nebus paviešinta. Įsikalbėjęs žmogus dažnai pasako ir tai, ko nebūtina žinoti kitiems, – žurnalistai žino, kad kartais turi elgtis kaip nuodėmklausiai: išklausyti ir pasilikti sau. Kartais reikia ne trimituoti, kad ir kokia sensacija tai kvepėtų, o patylėti. Kaip neskubame dalytis draugų patikėtomis paslaptimis. Juk tik taip užsimezga pasitikėjimas.

Nelly labai atidžiai rinko žodžius kalbėdama apie kitus žmones. Ji itin saugojo savo artimuosius, niekada neatviravo apie sūnų ir anūkus – nenorėjo, kad ir jiems tektų pajusti, ką reiškia gyventi lyg po didinamuoju stiklu.

"Knygai galima ir tai papasakoti", – ne sykį girdėjau. "Apie tai nerašyk, bet tau pasakysiu, kad suprastum, kodėl taip pasielgiau", – įspėdavo. Kaip minėjau, Nelly vis kartojo, kad norėtų, jog knyga pasirodytų po jos mirties, – man regis, ji kiek nerimavo dėl savo atvirumo, nenorėjo išgirsti apkalbų – jau ir taip visą gyvenimą ją lydėjo ir skaudino gandai, ir vėl pasijusti pavydelninkų – taip ji vis sakydavo – nardinama į purvą.

– Sovietiniais metais lydėjo ir tiesiog absurdiškos kalbos...

– Kvatojau balsu, kai Nelly papasakojo, kad rimtų rimčiausiai buvo kalbama, jog Klaipėdoje nenusipirksi pieno, tuščios parduotuvės, nes primadona – Nelly – sumanė pasilepinti... pieno vonia. Kiti tikino, kad jos grožio paslaptis – šampano vonios. Sunku net suvokti, kaip žmonės drįsdavo prašyti pačiupinėti jos plaukus, truktelėti už sruogos ir įsitikinti, ar vešlios garbanos nėra perukas.

Skamba juokingai, bet kaip gyventi su tokiu šleifu? Kaip jaustis, kai atsistojus į eilę mandarinų – išvydo praeidama pro šalį ir susigundė tuomet deficitine preke – iškart sustojo pro šalį važiuojantis automobilis, vairuotojas visą eilę sugėdino (!), nuėjo pas pardavėjas ir įteikė sutrikusiai dainininkei krepšelį taip visų geidžiamų vaisių. Kaip elgėsi Nelly? Priėmė dovaną, neatsisakė būti pavėžėta iki namų, bet visus mandarinus išdalijo kaimynystėje gyvenantiems vaikams – jai buvo taip gėda... "Nelly gaubė tokia šlovė, kad ji nebūtų galėjusi įlipti į paprastą autobusą pavažiuoti kelių stotelių – būtų sudraskę į gabaliukus ir pasilikę prisiminimui", – sakė viena jos bičiulių, mačiusių, kaip atlikėja buvo garbinama.

Piktinausi kartu klausydamasi, kaip sykį į butą įsiveržė išsigandęs Arvydas, paskui jį atidundėjo ir Nelly dueto partneris Eugenijus Ivanauskas su žmona, nes jiems visiems kažkas paskambino ir pasakė, kad Nelly nušoko nuo tilto, nusižudė dėl nelaimingos meilės savo scenos draugui... O ji tądien ramiai tvarkėsi namuose... Kai kartą neatsargiai atidarydama konservų dėžutę persirėžė riešą ir turėjo kreiptis pagalbos į medikus, Klaipėda tiesiog ošė – Paltinienė ir vėl bandė nusižudyti.

– Juk niekas net neabejojo, kad Nelly miršta iš meilės E.Ivanauskui! Iš tiesų?

– Scenoje – taip. Nelly nuolat kartojo – kai ji dainuoja apie meilę, iš tiesų myli tą, kuris šalia! Tačiau tik ten – scenoje ir kol skamba daina. Juk šalia Nelly beveik 60 metų buvo Arvydas Paltinas. Jis buvo didžiausias ramstis, tik jausdama begalinį palaikymą ji galėjo atsiduoti dainai visa širdimi.

Buvo labai sunku stebėti, kaip Arvydui nelengva gyventi po jos mirties. Jis laikėsi iš paskutiniųjų, kol po pirmojo karantino buvo atidarytos sienos ir urna su Nelly palaikais galėjo atkeliauti iki Lietuvos. Praėjus savaitei po laidotuvių, pateko į ligoninę – atrodė, kad neturi jėgų gyventi be jos. Esu dėkinga likimui, kad Arvydas palengva atsistojo ant kojų ir aš galėjau jam perskaityti knyga virtusius Nelly pasakojimus. Jis prisipažino, kad klausydamasis nubraukė ir ašarą – visus metus girdėjo mūsų pokalbius, o dabar galėjo dar kartą, paskutinį, išgirsti Nelly balsą... Ne sykį pagalvojau, kad tik troškimas paimti į rankas knygą jam suteikia jėgų gyventi be savo gyvenimo palydovės. Negaluodamas jis peržiūrėjo namuose saugomus nuotraukų albumus ir atsiuntė krūvas fotografijų, kuriose užfiksuotos brangiausios jų šeimos akimirkos. Arvydas jaunystėje daug fotografavo, nenuostabu, kad dažnai prieš jo objektyvą atsidurdavo Nelly. "Aš juk negalėjau neįamžinti tokio gamtos grožio", – šmaikštavo paklaustas apie vieną Nelly jaunystės nuotrauką.

Paskutinį sykį su Arvydu kalbėjausi jau šių metų sausio pabaigoje, rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar knygai tiktų pavadinimas, kuris man ilgai sukosi galvoje, – "Tu ateik į pasimatymą". Tai ir eilutė iš vienos populiariausių Nelly dainų, taip pat – kvietimas dar kartą susitikti su scenos legenda. "Tinka", – po dienos apmąstymų palaimino mano sprendimą. Žinia, kad vasario 1-ąją Arvydas iškeliavo į amžinybę, mane sukrėtė – aš skubėjau rašyti, nes norėjau, kad jis spėtų atsiversti šią knygą. Man prireikė savaitės susikaupti ir į knygos tekstą įrašyti keletą sakinių apie netikėtą jo mirtį, o įsipareigojimas pabaigti knygą jau buvo dvigubas. Jaučiausi įspeista į kampą – per metus neliko abiejų pagrindinių knygos herojų, abu juos palydėjau į amžinojo poilsio vietą Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse, o pažadas, kad knyga pasirodys, juk liko...

39 – tiek pokalbių su N.Paltiniene įrašė autorė, rengdama knygą.

– Buvote ėmusi ne vieną interviu iš Nelly. Kas jums pačiai buvo nauja, negirdėta, kas labiausiai sukrėtė?

– Negali nejaudinti vaikystės prisiminimai: Nelly – karo metų vaikas, liko be pasitraukusio į frontą tėvo, pamotę žydę išsivedė naciai, ją ir jaunesnę seserį globojusi kaimynė dingo per eilinį bombardavimą. Sunku įsivaizduoti, kaip ji išgyveno vaikščiodama po Lenkijos kaimus ir miestus, už duonos kąsnį dirbdama įvairiausius darbus, dainuodama gatvėje ar netgi nugvelbdama kokią daržovę iš daržo ar patykojusi vištos, ką tik sudėjusios kiaušinį... Šiuos prisiminimus reikėjo traukti po žodį, Nelly buvo linkusi nutylėti, kokį siaubą išgyveno. Kodėl? Dėl paprastos priežasties – ji norėjo žmonėms dovanoti džiaugsmą, tai ir darė lipdama tiek metų ant scenos. Arvydas prisipažino, kad tik klausydamasis mūsų pokalbių sužinojo, ką Nelly teko patirti, apie tai ji nebuvo jam pasakojusi.

– Iš tiesų per koncertą Nelly persirengdavo keturis, penkis ar net šešis kartus?

– Taip, nes, kaip pati tvirtino, žengdama į sceną norėjo dovanoti žmonėms šventę! Nelly neabejotinai buvo to laikmečio stiliaus ikona, moterys ėjo į koncertus tikėdamosi, kad atlikėja ne kartą pakeis apdarą. Ji juto, kaip žmonės laukia ir koks salėje kyla šaršalas, kai iš užkulisių išbėgdavo persirengusi. Nelly negailėjo pinigų dainoms – juk reikėjo mokėti ir kompozitoriui, ir poetui, reikėjo ir drabužiams. Pirko audinius iš jūreivių, pati kūrė modelius, o sumanymus įgyvendindavo draugės mama. Svarbiausia, kad ši klaipėdietė siuvėja buvo jai ištikima ir nekartojo Nelly modelių, – prašančių pasiūti tokią pat suknelę nestigo.

– Dalį knygos tiražo leidykla skyrė Vydmantų bažnyčios statybos lėšoms rinkti. Ar tai buvo Nelly pageidavimas?

– Tokia idėja kilo savaime. Nelly bičiulis Karolis Petravičius – statomos Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios klebonas. Nelly ne kartą matė projektą, vis komentavo, ką, jos manymu, reikėtų daryti kitaip. Išvydusi pradinį variantą nusistebėjo, kaip bažnyčia gali neturėti į viršų besistiebiančio bokšto... Jis atsirado. Karolis sako, kai bažnyčia stovės, bus galima sakyti, kad kai kurias jos detales padiktavo Nelly.

Kai apie tokį sumanymą užsiminiau Arvydui, jis nusišypsojo ir santūriai pritarė: "Nelly tai būtų labai patikę." Nelly buvo labai tikinti, dar sovietiniais metais po koncertų dažnai nešdavo gėles į bažnyčias. Ji ne kartą man pasakojo apie Vydmantų bažnyčios statybas, apie vargus, su kuriais susiduria klebonas, ir išgyveno, kad negali paaukoti tam pinigų, nes nebedainuoja, negali surinkti aukų, – džiaugiuosi leidyklos sprendimu bent šiek tiek prisidėti. Net neabejoju, kad Nelly ir Arvydui tai būtų labai patikę.

– Ar knyga bus įdomi tik gerbėjams?

– Norėjau, kad pasakojimas sudomintų ir tuos, kurie nebuvę nė viename Nelly koncerte ir negirdėję nė vienos jos dainos, – nors negaliu patikėti, kad Lietuvoje yra tokių žmonių. Viliuosi, kad Nelly gyvenimo istorija įtrauks ir tuos, kurių mamos ar močiutės (ir tėvai, ir seneliai – nereikia pamiršti ir vyrų gerbėjų) žavėjosi šia dainininke. Kartą Nelly nusijuokė ir pasvarstė, gal būtų galima ko nors dar prigalvoti ir pafantazuoti, kad būtų įdomiau skaityti knygą. "O kaip filmuose?" – nusijuokė. Aš tik purčiau galvą – jai nieko nereikia prigalvoti: pagal jos gyvenimo istoriją galima sukurti ir romaną, ir serialą...

Leidinys: N.Paltinienės pasakojimas papildytas dainininkės vyro Arvydo Paltino, jų bendražygių, bičiulių prisiminimais. Nuotraukomis gausiai iliustruotą knygą išleido BALTO leidybos namai.

Dabar Nelly vadintų stiliaus ikona. Ištraukos iš knygos

Kiek save pamenu, visada norėjau gerai atrodyti. Tėvas, kai dar su juo gyvenau, vakare taip blizgino ir savo, ir mūsų batus, kad šie tiesiog spindėjo. Liko visam gyvenimui: batai ir plaukai privalo atrodyti nepriekaištingai.

Kai persikėliau į Klaipėdą, teturėjau vieną suknelę. Visuomet vaikščiojau su ta pačia, bet patobulinta: ar kokį bantuką susirišu, ar apykaklaitę užsidedu, ar manžietukus ant rankovių pritaisau, ar sagas kitu audiniu aptraukiu – vien to pakanka, kad drabužis pasikeistų. Visi jau tada kalbėjo, kad labai gerai rengiuosi.

Darbe, automatinėje telefono stotyje, gavau tarnybinę aprangą, už ją išskaitė iš algos. Net žieminis paltas priklausė. Mūsų apranga buvo paprasta: palaidinė, aptemptas sijonas žemiau kelių. Sulaukiau komplimentų, kad atrodau kaip prancūzė. O aš niekada nesijaučiau graži. Tik dabar kartais pagalvoju, kad gal buvau visai nieko...

"Einame į koncertą, pažiūrėsime, kiek kartų Paltinienė persirengs..." – pati girdėjau žmones taip kalbant. Per koncertą keičiau aprangą keturis penkis kartus, kartais šešis. Kodėl? Norėjau, kad drabužis atitiktų dainos nuotaiką. Kaip galiu dainuoti liūdną dainą, o paskui su ta pačia suknele šokti, nes atlieku energingą ir nuotaikingą? Turėjau tvirtą įstatymą.

Drabužių kasdienai niekada neturėjau daug, kartais ruošdamasi į svečius nežinojau, ką apsirengti: atsidarau spintą, o ji – tuščia. Viską pirkau tik scenai... Žmonėms. Kad jų širdys atsigautų – juk į koncertą to ir einama. Norėjau žiūrovams dovanoti šventę. Jei nepersirengsiu, bus nuobodu. Visai kitoks jausmas, kai įžengiu į sceną su kita suknele. Ir pačiai geriau, ir jaučiu, kaip publika reaguoja. Man juk svarbiausia – susirinkusiems į koncertą padaryti malonumą. Jei Dievas davė tokią išvaizdą, kad patikčiau, kodėl gi ne? Publikai reikėjo manęs, o man – publikos.

Nėra taip paprasta greitai persirengti. Kartą atbėgau į užkulisius – turėjau labai mikliai pakeisti apdarą. Tuo metu labai madingi buvo lengvi sijonukai, po kuriais dar reikėjo krakmolinto pasijonio, kad viršutinis sluoksnis gražiau atrodytų, o kai sukiesi, jis šmėkščiotų. Skubu užsisegti pasijonį ir suprantu, kad rankose laikau jo sagą. Kaip išeiti į sceną? Juk nusmuks, o be jo – kaip su maudymosi kostiumėliu, nes viršutinis sluoksnis iš lengvo, perregimo audinio... Girdžiu, kolega baigia dainuoti, jau mano eilė. Griebiau po ranka pasitaikiusią kažkokią segę ir susisegiau. Laiku grįžau, tačiau pradėjau dainuoti ir jaučiu, kaip pasijonis palengva slenka į apačią... Nežinau, ką dainavau, nieko neprisimenu. Skambant plojimams išėjau iš scenos medinėmis kojomis. Užkulisiuose tegalėjau apsižiūrėti – segė savo vietoje, pasijonis taip pat. Matyt, iš tos įtampos man tik pasirodė, kad netrukus prieš publiką liksiu be sijono.

Gražiai apsirengti tuomet buvo nemaža problema. Ką uždirbau – tikrai neblogai – atidaviau scenai. Atsisakiau daug ko, bet dainuoti ėjau blizganti. Visi manė, kad esu labai bagota. Į sceną nešiau viską, ką turiu – ir dvasioje, ir kišenėje. Kam man tie pinigai, jei labiau reikia naujos suknelės? Aš norėjau gražiai atrodyti, norėjau žmonėms patikti. Nors pažiūrėjusi į senus įrašus, nesuprantu, kodėl atrodė, kad labai gerai rengiuosi? Gal viską gelbėjo figūra?

Dizainerė visuomet buvo viena – aš pati. Stengiausi neatsilikti nuo mados. Suprantu, kad niekada nebuvau labai madinga, rengiausi tuo, kas man tinka, pirmenybę teikiau klasikiniam stiliui, tačiau ko nors ir prigalvodavau. Turėjau savo siuvėją – Oną Virbickienę, bendradarbės Audros mamą. Ji man nebuvo tik siuvėja – vadinau ją savo mamyte, labai daug padėjo.

Mamytė siuvo viską, kuo puošiausi scenoje. Nenorėjau patekti į tokią situaciją kaip viena pažįstama dainininkė. Kaip ji džiaugėsi po blatu gavusi nusipirkti gražią suknią. Išeina į sceną ir priešais pirmoje eilėje – ten, kur visada sėdi prekybininkai, – mato moterį su lygiai tokia pačia suknele... Ji labai pasimetė. Aš, manau, būčiau tik nusijuokusi: jei jau taip atsitiko, tik šypsena gali išgelbėti. Jei visgi ką nors pirkdavau parduotuvėje, perdarydavau. Savo mamytės prašiau prisiūti, patrumpinti, kad drabužis nebebūtų toks, kokį parsinešiau. Ir niekas kitas tokio neturėjo.

Turėjau ryšį su jūra – pirkau audinius iš jūreivių. Bičiuliui kapitonui stengiausi nupasakoti, kokių medžiagų reikėtų, jis bandė svetur nuvykęs pagal mano nurodymus rasti. Taip pat įsigyti įdomių dalykų buvo galima iš žmonių, gaunančių siuntinius iš Amerikos: pirkau visokių blizgučių. Išleidau daug pinigų – nemokėjau derėtis. Galiu pasakyti, kad man per brangu, bet jei nieko nesiūlo – nespausiu. Audiniai buvo brangūs, tad atitarnavusios suknelės nekabinau į spintą, o galvojau, kaip ją persiūti, kad atrodytų naujai, arba naudojau medžiagos atraižą kitam drabužiui.

Mamytė siuvo taip, kaip mano fantazija diktavo. Ji įgyvendindavo bet kokį fasoną, koks tik šaudavo man į galvą. Vis kartojo, kad mano figūrai viskas tinka. Ir svarbiausia – niekada nesutiko kitai moteriai pasiūti tokios pačios suknelės, kokią siuvo man. Jokių išimčių nedarė, o ją su prašymais tiesiog persekiojo.

Idėjų sėmiausi iš visur. Kai jau atsirado televizija, mėgau čiuožimo ant ledo varžybas, ką nors vis nusižiūrėdavau. O kokia buvo šventė, kai galėjau matyti iš Sopoto transliuojamus koncertus. Nuo idėjų galva tiesiog plyšo – visko prisigalvodavau ir mūčinau savo mamytę: "Ne, turėtų būti taip."

Kartais gal ir nevykusiai. Sumaniau pasipuošti suknele, kurios viena rankovė ilga, o kita ranka – be jos, atidengtu pečiu. Vilkėjau tik kartą, nes muzikantai ir Arvydas traukė per dantį: ką, neužteko audinio? Pasvarsčiau ir nutariau: tegu būna ir antra rankovė. Jei muzikantai rado prie ko prikibti, kaip žiūrovams atrodys?

Visos mano suknelės buvo uždaros. Bijojau pernelyg parodyti krūtinę. Tokia buvo tuometinė nuostata, kad biusto nederėtų demonstruoti. Visuomet pabrėžiau taliją. Inga Valinskienė kažkurioje televizijos laidoje pagyrė mano išvaizdą ir pasakė, jog jai būtų įdomu sužinoti, kokių gudrybių pasitelkiau verždama juosmenį, kad taip talija išryškėjo. Turiu nuotrauką, kur esu įsiamžinusi su atskiru maudymosi kostiumėliu: puikiai matyti, koks tas mano juosmuo. Vertėtų fotografiją parodyti Valinskienei, kad įsitikintų, jog nieko jėga neveržiau... Tokią taliją man padarė Dievas. Aš ją tik paryškinau diržais – įvairiausių turėjau.

Scenoje mėgau ilgas sukneles. Vengiau trumpų – juk tada svarbu prisiderinti batelius. Mano pėdos buvo problemiškos, sunku rasti tinkamą avalynę, negalėjau turėti tiek, kad prie kiekvieno apdaro keisčiau ir ją.

Mes buvome žinomi, valdžia mus mylėjo ir galėjome kai kurių prekių gauti lengviau. Bet tuo pasinaudojau tik kelis sykius, tai buvo išimtis. Kartą artėjo svarbus koncertas, o aš niekaip neradau naujų batelių, visi jau buvo nešioti. Negalėjau jų užsakyti jūreiviams – nupirks, o jei bus ankšti? Būtinai reikėjo matuotis, nes jei avalynė verš, neišstovėsiu ant scenos kelias valandas. Pažįstamos pardavėjos pašnibždėjo, jog prekybos bazėje yra man tinkami, austriški. Kitos išeities neturėjau – paskambinau bazės viršininkui. Vos prisistačiusi išgirdau telefono ragelyje: "Mūsų Nelička?" Kitą dieną pats viršininkas su limuzinu atsivežė mane į bazę, visi nužiūrinėjo – tyliai pagalvojau, kad nežinia, ką įsivaizduoja... Bateliai man tiko. Dar sykį Arvydui paprašiau kepurės.

Labai vėlai pradėjau mūvėti kelnes. Nebuvo priimta, kad moterys jas rinktųsi, o ypač eidamos į sceną. Tik kai Maskvos televizijoje dainininkės pradėjo rodytis su kelnėmis, išdrįsau pasipuošti baltu kostiumu. Ir labai patiko, nes visai kitaip galėjau judėti. Pasijutau lyg ant žirgo.

***

Kai jau išvažiavusi gyventi į Vokietiją parduotuvėje pamačiau grožio priemonėmis nukrautas lentynas, ašaros nejučia pradėjo tekėti – pagalvojau, kokios mūsų moterys nelaimingos, kad tuo negali džiaugtis. Turi tenkintis tuo, ką iš spekuliantų nusiperka... Juk lūpų pieštuką pjaustėme ir dalinome po mažą gabaliuką. Kokybiškesnių priemonių galėjau nusipirkti tik kur nors išvykusi, tarkim, į Maskvą. Tiesa, man ilgai makiažui pakako skystos pudros, birios pudros ir lūpų dažų, neryškinau akių ir neklijavau jokių blakstienų. Matyt, gerai atrodžiau, nereikėjo man labai daug dažytis.

Plaukus – o ne peruką, kaip visi buvo įsitikinę, – visuomet tvarkiausi pati. Ploviau su chna, kad kaštoniu blizgėtų. Suktukai tiesiog priaugo prie galvos, pripratau ir, galima sakyti, kiekvieną naktį miegojau su jais. Netrukdė, nors iš pradžių turėjau tik metalinius, džiaugiausi, kai pavyko gauti – nepamenu, Maskvoje nusipirkau ar iš Lenkijos atvežė, – kur kas minkštesnius plastmasinius. Kartais ir dieną po namus vaikščiojau su papilotkėmis – popieriukais, ant kurių sukau plaukus. Saugojau šukuoseną, pakeliui į koncertą dar skara dengiau, kad tik nuo drėgno oro neišsileistų.

Negaliu skųstis – mano plaukai buvo labai paklusnūs, išlaikė garbanas, o kad būtų patvaresnės, tepiau sruogas žiguliniu alumi. Tiko tik šios rūšies alus, visuomet namie jo turėjau. Maniau, kad tinka bet koks: nekreipdama dėmesio į rūšį, Vokietijoje sušlapinau plaukus prieš sukdama, tai kaip sulipo...

Dar jaunystėje išgirdau kalbas, jog mano geros išvaizdos paslaptis – plastinės operacijos. Jei atvirai, tuomet nė nenumaniau, ką tai reiškia. Net susimąsčiau: nejau aplinkiniai mano, jog tobulinau nosį? O ką dar galima operuoti? Ilgainiui tokių kalbų tik daugėjo, visi tikino, jog pažvelgus į mane net nekyla abejonių, kad esu patyrusi ne vieną operaciją, negaliu taip gerai atrodyti be jų. Nekreipiau į tokius gandus dėmesio. Labiau širdį spaudė, kai kalbėjo, jog per koncertą ne dainavau, o tik žiopčiojau pagal įrašą, nes jam pasibaigus veide nematyti jokio nuovargio ir balsas žvalus... Tada tikrai jaučiausi įskaudinta.

Kartą paskambino telefonu į namus nepažįstama moteris ir pasiprašė į svečius. Norėjo būtinai su manimi pasikalbėti ir pabrėžė, jog tai, ko nori paklausti, nėra telefoninio pokalbio tema. Pakviečiau užsukti. Ji atėjo, iš krepšio išsitraukė savo tapkes – nežinau kodėl, bet ši detalė įstrigo į atmintį. Pasitikau užsivyniojusi rankšluostį ant galvos – prieš koncertą išsiploviau, pamaniau, nieko baisaus, jei pamatys tokią.

Pasiūliau arbatos, užsimezgė pokalbis. Vis sukosi mintis, tai ko ji taip norėjo paklausti? Staiga moteris klestelėjo prieš mane ant kelių. Iš netikėtumo net pašokau. Pradėjo maldauti pasakyti, kur dariausi plastines operacijas, nes jai dar nėra trisdešimties, o veidą jau išvagojo tokios gilios raukšlės. Rodė man savo kaktą. Nemačiau jokių raukšlių – tik simpatišką moterį...

Tegalėjau pakartoti, kad jokių operacijų nesidariau. Nejaugi mano, kad jų reikėtų? Aš savo veide nemačiau jokių raukšlių. Pasirodo, kažkoks chirurgas, pas kurį ji konsultavosi, pasiūlė Paltinienės pasiklausti, kas daro tas plastines operacijas... Gal medikas pajuokavo norėdamas atsikratyti įkyrios pacientės, o ji priėmė už gryną pinigą? Nusisukau nuo galvos rankšluostį, pasileido plaukai – tuomet jie buvo ilgi. Moteris nustebo: "Jūsų plaukai tikri, ne perukas?" Padėjau jai ant kelių galvą ir pasiūliau apžiūrėti, ar kur nesislepia kokie randai – juk po operacijų turėtų likti pėdsakų. Viešnia tik pašoko, puolė atsiprašinėti ir greitai išbėgo iš buto – Arvydas vos spėjo paltą užvilkti.

Pamenu, kartą restorane priėjo vyras ir pagyrė mano kojas. Apstulbau, o jis paaiškino, kad žmona vis tikino, jog puošiuosi ilgomis suknelėmis, nes turiu slėpti nedailias kojas.

Su Arvydu jau koncertavome Amerikoje, pakvietė mus į lietuvių vakarėlį. Pastebėjau, kad sėdintys prie gretimo staliuko į mane vis atsisuka ir karštai diskutuoja. Vienas vyras iš jų atsistojo, priėjo prie mūsų, atsiprašė už sutrukdymą ir paklausė, ar galėtų... timptelėti mane už plaukų. Iš nuostabos tik linktelėjau galva, jis patraukė iš vienos pusės, iš kitos. Tada dar sykį atsiprašė ir paaiškino pasakysiąs savo moterims, kad mane apkalbėjo – nenešioju aš jokio peruko. Artėdamas prie savo staliuko garsiai pranešė: "Savi." Kaip aš jaučiausi? Tikrai nebuvo malonu.