„Makchu Pikchu“

„Home“

„Self-released“

„Makchu Pikchu“ yra vienas keisčiausių muzikinių projektų Lietuvoje. Sakytum, bene labiausiai pageidaujami roko muzikantai Lietuvoje susirinko ir subūrė supergrupę, tačiau, kaip ir kalbant apie dažną supergrupę Vakaruose, galutinis rezultatas yra mažų mažiausiai nuviliantis. „Milky Lasers“, „Soul Moustache“, „ReedNoBrass“ – tokie vardai už jų nugarų, tačiau rezultatas – lietuviškas „Maroon 5“ (kurie šiuo metu yra naujieji „Nickleback“). „Home“ yra labai profesionalus, tačiau visiškai neįkvepiantis darbas, kuris skamba itin nešiuolaikiškai ir itin nuobodžiai. Ir tai iš esmės be proto pykdo, nes komandą sudaro vieni savo amato MVP. Jau pirmasis albumo kūrinys ima skambinti tokiais pavojaus varpais, kad nuo jo skambesio imi gūžtis: bliuzinančiai pavargusi ir nuskurdusi „Welcome To The Jungle“ interpretacija su pirmaisiais žodžiais „Hey sister, what's your name/ Hey, mister, play a game“ iškart kelia klausimą, kodėl šie nuostabūs muzikantai yra tiek išsikvėpę. Dar vienas naujas vokalistas nepakelia muzikos nuo neįdomaus pagrindo, kuriame išgirsti „Bon Jovi“, Stingą ir lengvesnį 9-ojo dešimtmečio hair metal. „Home“ – tiesiog tėtukų muzika, skirta neįpareigojamai pasiūbuoti, palinkčioti galvą ar pasileisti lizinginiame džipe pakeliui į biurą. Iš vienos pusės, lyg ir nėra ko pykti, muzikantai groja, kas jiems patinka, ypač žinant tai, kad jie visad buvo ir bus visiems reikalingi, tačiau, iš kitos pusės, pažiūrėjus į jų biografijas, tiesiog nevalingai rėki prašydamas, net ne prašydamas, o reikalaudamas daugiau. O kol kas mes gauname „Home“ – darbą, kuris, deja, neturės jokios įtakos Lietuvos scenai. O dar tas liežuvį verčiantis nusilaužti grupės pavadinimas...

35/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

Anna Polukord

„Negaliu užmigti“

„Self-released“

Talentingos gitaristės Annos Polukord debiutinis darbas puikiai atspindi pirmojo atlikėjo darbo pasiekimus ir trūkumus: tai nuoširdus albumas, nors jam ir pritrūksta svorio ir galimybių, kurias suteikia patikima komanda. Pirmiausia, Annos darbas nėra dabartinių muzikinių srovių atspindys; jis labiau priklauso praėjusio šimtmečio pabaigai, todėl nenustebau, kad jos akorduose ir tekstiniuose sprendimuose vis išgirsdavau 10-ojo dešimtmečio pabaigoje labai populiarios Zemfiros atspindžius. Džiugu, kad kūrėja aklai neseka madų, tačiau kartu šis paprastumas kiša koją – šiais post-post-post laikais norisi girdėti virsmus, o ne gryną žanrą, kuris dažnai būna labai seklus. Dainuojamosios poezijos pagrindu kuriama muzika jau nueina į antrą planą ir apima gana siaurą atlikėjų ir gerbėjų ratą. Sudėtingesnėms kompozicijoms pritrūksta įvairumo, todėl net ir arčiausiai hito esanti daina „Migruojančios katės“ nenumalšina noro trokšti šio to daugiau. Kaip ir minėjau, „Negaliu užmigti“ pasižymi debiuto trapumu, tačiau stipresniam žingsniui pritrūksta ryžtingumo, todėl Annai kyla didelė grėsmė tiesiog neprasiveržti. Ji šiame darbe yra daugiau katė ar pačios apdainuota avis, kuri ateina atvira širdimi, tačiau ne tokiu stipriu žingsniu, kaip norėtųsi ar ji pati galėtų. Ir nors, kaip sakiau, gitarinės kompozicijos pasižymi išraiškingesniais tempo ritmais ar melodiniais vinguriavimais, tai pranyksta paslaugos nedarančiame paprastume. Reikia pripažinti, kad šiuo metu „Negaliu užmigti“ priklauso labai mažai muzikinės bibliotekos sekcijai, kurioje randami jauni, gitaromis grojantys aktoriai ar festivalyje „Tai aš“ pasirodantys atlikėjai. Tikiu, kad kuo toliau, tuo bus drąsiau.

69/100 („pakartot.lt“, „Bandcamp“)

Vitalijus Špokaitis

„Geras žmogus“

„Self-released“

Dominykas Vaitiekūnas drąsiai stoja į aktorių, kurie nusimeta dainuojamosios poezijos pančius, gretas. Jo pasirinkimas – elektroninė šokių muzika, kuri, mano manymu, turi labai svarbią socialinę žinutę, kuri, deja, kartais pasimeta dėl ne tiek ryškių muzikinių ir tekstinių linijų. Iš esmės D.Vaitiekūnas yra bene pirmasis Lietuvoje, drąsiai spjovęs į lietuviškąjį Talibaną ir prisipažinęs, kad priklauso LGBT bendruomenei. Šis drąsus ir labai reikalingas pareiškimas leido atlikėjui sukurti intelektualiai atvirą albumą, kuriame kartais nesmerkiančia, nedrebiančia tiesos į akis, tačiau gana aiškia kalba ir nedidaktiškai pristatomi dabartinės visuomenės iššūkiai. Akivaizdu, kad Dominykas (ar Vitalijus) šias problemas išgyvena pats, tačiau nekiša savo nuomonės, o tiesiog konstatuoja, visas mintis įvilkdamas į kokybišką ritmą. Vis dėlto bent man geros žinutės nepakanka, nes supratęs, ką nori pasakyti atlikėjas, galų gale imi norėti daugiau: daugiau spalvų, garsų ir galiausiai pagaulių kūrinių, pvz., tokių kaip gana giliai įsirėžęs „Aš“. Dabar „Gero žmogaus“ žinutė tampa svarbesnė už patį „Gerą žmogų“. Kartais koją kiša ilga, tačiau neišnaudota kūrinio trukmė, kartais – minimalistiniai tekstai, kuriems dar „Liūdnus slibinus“ menantis humoras nesuteikia pakankamai vertės. Bent man „Geras žmogus“ yra kartais per geras: norisi pykčio, pagiežos, protesto, nes dabar jo estetika yra tokia balta, kad net šiek tiek bespalvė. Suprantu, kad kūrėjas nenorėjo nešti kokios nors neigiamos žinios, tačiau dabar šis konstatavimas kartais skamba ribotai, tai, kiek suprantu, yra atvirkščiai proporcinga norimai skelbti žiniai. Todėl kitą kartą linkėčiau šiam geram žmogui paprasčiausiai supykti.

69/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „Soundcloud“)

„Beissoul & Einius“

„White Crow“

„Self-released“

„Beissoul & Einius“ man kelia dviprasmiškų minčių: iš vienos pusės, šis elektroninis popduetas visados atrodo išraiškingai, spalvingai, įdomiai, futuristiškai, scenoje pristatydamas tokius drabužių dizaino ir stiliaus sprendimus, kad imi abejoti, ar kas dar Lietuvoje taip rūpinasi savo įvaizdžiu. Iš kitos pusės, nepamirškime, kad tai yra muzikos grupė, kurios pagrindinė žinia turėtų slypėti natose, melodijose ir akorduose. Ir čia aš susiduriu su bėda, kuri man ausis rėžė ir anksčiau, – deja, ir trečiojo dueto albumo „White Crow“ muzika, deja, nėra niekuo išskirtinė (ypač lyginant su ją lydinčiu vaizdu). Tokio pobūdžio tvarkingos, šiek tiek melancholiškos, šiek tiek svajingos elektronikos mes jau turime (patys galite paspėlioti, kas tiktų į šios grupės pusbrolius), todėl visas akis sprogdinantis karnavalas tampa santykinai beprasmis. „White Crow“ yra „Laiko Paiko“, „#secretcontract“ tęsinys, kuriame neradau nei naujų sprendimų, nei labai ryškių posūkių, tik jau Lietuvos scenoje taip įsigyvenusį tingų ir saugų supimą, leidžiantį publikai šokti nė kiek nesuprakaituojant ir nesugadinant savo šukuosenų ar baltų marškinių. Tiesą sakant, šįkart darbas dar lėtesnis už ankstesnius, tai klausytojui dabar užtenka tik judinti pečius. Neneigsiu, kad savo žymę palieka specifinis Beissoul vokalas, tačiau net ir jis jau nieko nestebina. Ir tai šiek tiek pykdo, nes vizualiai jie visad įdomūs – klipai, kaukės, kostiumai, šukuosenos traukia akį, intriguoja ir skatina norėti daugiau. Bet tiesiog paspaudus „play“ ir atsiribojus nuo vaizdo, skambesys tiesiog nesiekia suformuotų lūkesčių. Taip, kai esi atsimerkęs, šis duetas atrodo kaip balta varna, bet kai užsimerki, jis skamba kaip dar vienas eilinis sodo paukštis.

60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Philas Vonas

„Made Underclouds“

(„ant-zen/Zona Records“)

Lietuvoje dėl meilės reikalų atsidūręs žymus alternatyvios scenos atstovas Philas Vonas leidžia savo kūryba bent trumpam pabėgti nuo masinės produkcijos ir pasinerti į meditatyvų „debesų piemenavimą“. „Made Underclouds“ – per pastaruosius kelerius metus Philo sukurtų garso takelių gatvės teatro / cirko pasirodymams rinkinys, kuris nors ir negali paveikti taip, kaip paveiktų, jei būtų sujungtas su vaizdu (ir tai yra jaučiama), puikiai išlaisvina fantaziją ir nors ir šiek tiek chaotiškai, bet kryptingai kuria nerimo ir paslapties atmosferą. Industriniais garsais aštrinama, tyki, nors ir nerimastinga elektroninė muzika leidžia bent jau teoriškai paspėlioti, kokiam teatriniam kūnui buvo parengtas šis rūbas. Aišku, minėtoji soundtrackinė aplinkybė turi ir savo kainą, nes kartais „Made Underclouds“ praranda savo pastovumą ir kryptingumą. Kai kurios populiarių melodijų modifikacijos lyg ir neįsipaišo į bendrą kontekstą ir skamba lyg keisti eksperimentai, kurie, neabejoju, spektaklio metu turėjo ir prasmę, ir tikslą. Vis dėlto net ir tokioje kartais kakofoniškoje aplinkoje P.Vonas sugeba nepaleisti vadžių – metamorfozes išgyvenančios kompozicijos sukuria antiutopines jausenas, „Made Underclouds“ perklausa tampa įdomi, bet jokiu būdu nepatogi, ir net tuomet, kai kūrėjas jau ketina suteikti klausytojui šiek tiek šilumos, po tuo slypi keistas industrinis svetimumo jausmas. Iš šių elementų junginio fantazija ima kurti tokius fantasmagoriškus vaizdinius, kad išties kyla noras pamatyti, ką P.Vonas daro gyvai. Tikiu, kad toks būsiu ne vienas, nes būtent tokie kūriniai leidžia pabėgti nuo masinės prastybės ir vėl primena, kad pasaulyje yra labai daug kūrybingų žmonių.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)