„Festivalio pilnametystę pasitinkame su daugiau nei 50 ryškiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų. Žiūrovams atrinkome pačių įvairiausių, labiausiai stebinančių ir, svarbiausia, tikrų istorijų – nuo mūsų mirusius artimuosius galbūt pakeisiančio dirbtinio intelekto, laimės matavimo karvėmis ar meilės motelių Brazilijoje paslapčių iki karštomis Talibano pėdomis sekančios kameros, diktatūrų paliestų žmonių bei bejausmių ir nepavargstančių karo mašinų“, – pasakojo „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

„Esame, ko gero, vienas prieinamiausių festivalių šalyje, bet niekuomet nesustojame – kasmet užsibrėžiame tikslą sudaryti sąlygas dar daugiau žmonių išvysti įtraukiančią ir kokybišką dokumentiką. Tad jau seniai neapsiribojame kino teatrais ir plečiame auditorijas – pavyzdžiui, kasmet didiname festivalio filmus rodančių bibliotekų tinklą, o šiemet keletą seansų surengsime ir įkalinimo įstaigose.

Tiesą sakant, festivalis „Nepatogus kinas“ gali vykti kiekvienuose namuose – mūsų virtualioje kino salėje ir vėl bus galima žiūrėti beveik visus šiemetinės programos filmus. Tam, kad festivalio laukti būtų ramiau, programos atskleidimo proga ištikimiausiems ir aktyviausiems žiūrovams siūlome pirmuosius abonementus už mažesnę kainą, – atskleidžia G. Andriukaitis. – Na, o tam, kad būtų lengviau susigaudyti istorijų gausoje, filmus suskirstėme į temines programas.“

Paslaptys, virtualybė ir netikėti vingiai

Gyvename laikais, kai dirbtinis intelektas tapo viena didžiųjų egzistencinių problemų, tad jau reikėtų užduoti ne vien filosofinius, bet ir praktinius klausimus – juos ir kelia programos „Dirbtina“ filmai. Kol mirtis mus išskirs ar ilgiau? Kodėl scroll’inu ir nieko nebejaučiu? Kaip vyksta milijoninės kriptovaliutų aferos? Ar ateities karuose kariaus ne žmonės, o mašinos? Vienareikšmiškų atsakymų filmai galbūt ir nepateiks, tačiau realybės suvokimą tikrai sujudins.

Programos „Paslapčia“ istorijos pasakoja apie paslaptyse gyvenančius žmones ir tai – ne visai jų pačių pasirinkimas, tokį gyvenimą nulėmė socialinės taisyklės ir politiniai suvaržymai. Spintoje gulinčios tėčio suknelės, slaptas aistrų pasaulis moteliuose, šokiai ir juokas Irane, (ne)verkiantys vyrai, metų namų šeimininkės – istorijos ir labai skirtingos, ir kažkuo panašios. Apie elgesio normas, papročius ar aklai priimtas nuomones pasakoja ir programos „Nerašytos taisyklės“ filmai – tai, kas yra aksioma vienur, vos už kelių šimtų kilometrų gali būti laikoma absurdu.

18-asis „Nepatogus kinas“ turės ką pasiūlyti ir išsiilgusiems veiksmo, ir jo visai nenorintiems – vietoje jo ieškantiems švelnumo. Štai programa „Voyage, voyage“ pažers keistų atsitikimų, netikėtų ir neįtikėtinų gyvenimo vingių. 2000-ųjų Afganistanas, komunistinė Vengrija, šių laikų Butanas, spalvingas Brazilijos pogrindis, stebuklingas Švedijos miestelis, radikalūs Amerikos užribiai – nesvarbu, į kurį pasaulio kampą ar laiką nukels filmai, jų herojai stebins. O programos „Ieškant švelnumo“ filmai primins – žmogui reikia žmogaus, ir pakvies į jautrias istorijas apie ryšio paieškas ir jo puoselėjimą.

Ką darysime su blogiu?

Atsibodo kvaili politikai ir neveiksmingi jų sprendimai? Dažnai prarandate viltį ir tikėjimą žmonijos ateitimi? Nesate tikra(-s), ar išvis įmanoma kažką pakeisti? Programos „Nepaisant nieko“ herojai – taip pat, tik su nevilties jausmu jie tvarkosi skirtingai. Visgi blogis laimi tada, kai geri žmonės nieko nedaro jam sustabdyti, o programos „Kas, jei ne mes?“ herojai visai nenori blogio pergalės, tad patys imasi veiksmų. Nuo kaimyninės Baltarusijos iki karštųjų taškų Taivane ir Palestinoje žmonės kovoja su blogiu puikiai žinodami vienintelį galimą atsakymą į klausimą: kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?

Blogis – karas – gali pasiekti ir Lietuvą, tad viena iš „Nepatogaus kino“ programų klausia: „Ar mes pasiruošę?“ Bandydama išvengti perdėto optimizmo ir kartu nepulti į juodą pesimizmą, ši programa skatina pareflektuoti apie mūsų vietą šiandienos kare. Suvokti, kad kasdienės „jie taip nepasielgtų“ normos teroristinėms valstybėms, deja, negalioja. Jos negalioja ir karo alinamoje Ukrainoje, kuriai festivalis šiemet dedikavo programą „Mėlyna geltona“. Plačiau apie ją – paskambinus numeriu 1482.

Ekologija ir žmonija

Regis, katastrofiškos klimato situacijos ir vis sparčiau didėjančios pajamų nelygybės fone aklas tikėjimas laisva rinka ir verslu nebeatrodo pagrįstas. Programos „Pelnas bet kokia kaina“ filmai atveria, kokias makabriškas grimasas kartais įgauna pelno siekis – štai vieno miesto ekonomika, ačiū fabrikams, gyvuoja puikiai, tik, deja, miestiečiai masiškai miršta nuo vėžio.

Ištikimiausi „Nepatogaus kino“ žiūrovai žino – „žalieji“ filmai apie gamtą, ekologiją ir žmoniją yra ypatingai svarbi festivalio dalis. Šiemet tokius filmus bus galima atrasti kone kiekvienoje festivalio programoje. Žmonos ieškantis paskutinis tuoj paskęsiančios salos ūkininkas, meilės laiškas Suomijos miškui, vakcinos nuo COVID-19 tyrimams naudojamos avys, lobistų argumentai už plastiką–fantastiką. Tai – tik keletas „žaliųjų“ istorijų, kurias bus galima išvysti „Nepatogiame kine“. Visi šie filmai varžysis tradicinėje festivalio Žaliojoje konkursinėje programoje, kuriai pagrindinį prizą įsteigė didžiausia atliekų tvarkymo organizacija Lietuvoje „Žaliasis taškas“.

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa MEDIA“, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo  bendradarbiavimo programa  „LT AID“.