Lietuvių ir vokiečių tikslai buvo skirtingi

Lietuvos nepriklausomybės klausimas jau buvo pribrendęs. Rusijos Laikinoji vyriausybė paskelbė Lenkiją nepriklausoma valstybe, to paties reikalavo Suomija. 1917 m. rugsėjo mėn. 8–16 d. Kijeve įvyko Rusijos tautų suvažiavimas. Jame dalyvavo 93 Rusijos tautybių atstovai. Suvažiavime buvo ir Lietuvos atstovų 10 žmonių delegacija. Visų lietuvių įgaliotas Lietuvos nepriklausomybės klausimu pasisakė Augustinas Voldemaras. Suvažiavimas vienbalsiai pritarė Lietuvos nepriklausomybės siekiui.

O Lietuvoje virė darbas rengiant Lietuvių suvažiavimą, kuris, pagal susitarimą su okupacine valdžia, turėjo išrinkti Tautos Tarybą – atstovaujamąjį lietuvių tautos organą. Žinoma, okupacinės valdžios požiūriu, tai buvo tik formalus žingsnis, taryba jiems buvo reikalinga kaip širma savo tolesnei okupacinei veiklai ir ilgalaikiam planui – susieti Lietuvą su Vokietija politinėmis ir ekonominėmis vasalinėmis sutartimis.

Lietuvių tikslas buvo, galima sakyti, visiškai priešingas – Tautos Taryba turėjo nubrėžti gaires į visišką Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimą, be to, išvengiant okupacinės valdžios reikalavimo tapti Vokietijos politiniu ir ekonominiu priedėliu. Konferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komitetas. Jo sudėtis – penki Vilniaus lietuvių veikėjai ir 16 žmonių iš provincijos.

Vokiečių karinės valdžios atstovai, pasikvietę organizacinį komitetą, be jokių rinkimų norėjo juos paskirti būsimos Lietuvos tarybos nariais. Organizacinio komiteto Vykdomąjį biurą sudarė Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius ir Petras Klimas. Biuro pareiga buvo parinkti konferencijai apskrityse 3–5 atstovus, ne jaunesnius nei 25 metų amžiaus ir save laikančius lietuviais, daugiau išsilavinusius ir trokštančius Lietuvos nepriklausomybės.

Dar prieš konferencijos sušaukimą, 1917 m. rugsėjo 9 d., Vilniuje įvyko kairiųjų lietuvių atstovų susirinkimas, kur buvo pasisakyta už nepriklausomą Lietuvą, nors ir susijungusią su Vokietija. Rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto tautybių atstovai susirinkime pasisakė už krašto ateitį, kurią tegali apspręsti tik Lietuvos Steigiamasis Seimas, laisvai išrinktas Lietuvos ir Gudijos gyventojų visuotiniu balsavimu. Tą pareiškimą pasirašė visų tautybių socialistinių grupių atstovai.

Rugsėjo 13 d. „Lietuvos aidas“ praneša: „Vilnius. Rugsėjo 17 d. yra šaukiamas Vilniun lietuvių suvažiavimas dabarties ir ateities klausimams svarstyti. Laukiama iš visos Lietuvos apie 200 žmonių. Posėdžiai prasidės 18 d. anksti rytą. Svečiams priimti tam tikra komisija atidarė Didžiojoj g. 30-2 savo biurą, kur bus pateikiamos reikalingos žinios ir išduodami įeinamieji bilietai. Visą 17 d. geležinkelio stotyje dižuruos komisijos nariai.“

Ryga palikta vokiečiams

Karo eiga šalia Lietuvos tapo dramatiška, bet ne dėl mūšių, o sumaišties, kilusios Rusijoje po Rygos atidavimo vokiečiams. Rugsėjo 15 d. „Dabartis“ rašė: „Tarp baltosios jūros ir Dauguvos daugely vietų vokiečių priešakio kariuomenė kovose atrėmė rusų žvalgų būrius. Kovose pas Rygą paimtų nelaisvėn rusų kareivių skaičius padaugėjo iki 8 tūkstančių 900 kareivių. Grobio vokiečiai laimėjo 325 armotas; trečdalis jų sunkiosios armotos, paimta daug prikrautų plačiojo bei siaurojo geležinkelio traukinių, daug pijonierių prietaisų, municijos ir maisto išteklių, daug automobilių ir kitokių vežimų.“

Nors vokiečių propagandinė mašina labai garsiai džiaugėsi Rygos užėmimu ir gyrė vokiečių kareivių narsą, kovojant ginklu prieš rusus, tačiau gal per neapsižiūrėjimą „Dabartis“ perspausdino Šveicarijos laikraščio „Vossische Zeitung“ informaciją „Išardymas 12 rusų armijos“.

Būtent 12 Rusijos armija gynė Rygą, bet metė savo pozicijas ir pasitraukė Peterburgo link. Informacijoje nepranešama, kad būtent 12 armija pasitraukė iš Rygos, tik pranešamas pats faktas: „[...] pasitraukusiąją 12 rusų armiją naujoji valdžia įsakiusi išardyti už bailumą priešų akivaizdoje ir ją visai išbraukti iš rusų kariuomenės sąrašų. 12 armijos dalis bus prijungta prie naujai steigiamų kariuomenės skyrių.“

Tačiau fakto, kad būtent 12 Rusijos armija paliko vokiečiams Rygą, nepamiršo paminėti „Lietuvos aidas“: „Po Rygos paėmimo buvę Petrapilyje demonstracijų, kuriose minios šaukė: „Šalin valdžia! Šalin karas! Tegyvuoja santaika! Ir t. t. Pati 12-oji armija esanti paleista ir už negarbingą Rygos apleidimą išbraukta iš armijų sąrašo.“

Iš užimtos vokiečių Rygos masiškai bėgo žmonės. Bostono lietuvių laikraštis „Keleivis“ praneša: „Rygos pabėgėlių Petrogradan tiek privažiavo ir tiek dar važiuoja, kad valdžia nutarė išleisti agentus, kurie tuos žmones sustabdytų. Geležinkeliams įsakyta nepardavinėti tikietų į Petrogradą.“

Rusijoje kilo sumaištis

Suirutė Rusijoje sulaukia visos to meto spaudos dėmesio.

Vyriausiasis Rusijos kariuomenės vadas Lavras Kornilovas dar rugpjūčio mėnesį visų Rusijos politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų suvažiavime pareikalavo sugriežtinti tvarką kariuomenėje – įvesti mirties bausmes dezertyrams ir atsisakantiems kovoti bei paleisti kareivių tarybas.

Praradus Rygą, L. Kornilovo vadovaujami pulkai pradėjo žygį į Peterburgą ir reikalavo perduoti jam visą valdžią: „Rusijos kariuomenės skyriai Rumunijos fronte paliko savo vietas, tad vyriausiasis vadas telegrafu pareikalavo ministerių pirmininko, kad kuo veikiau išpildytų nutarimus, kurie padaryti Maskvoje per susirinkimą.“

L. Kornilovo maištas buvo visų pasaulio laikraščių svarbiausioji žinia. Neaplenkė ji ir Bostone leisto socialistinės pakraipos lietuvių laikraščio „Keleivis“ dėmesio: „Gen. Kornilovas, dabar vyriausis rusų kariuomenės vadas, pasirodė esąs tikras revoliucijos judošius. Susidėjęs su buržuazija ir dvasiškija, jis pasiryžo prašalinti laikinąją vyriausybę ir likti diktatoriumi... Ir dabar, kuomet vokiečiai pradėjo laužti rusų frontą, kuomet paėmė Rygą ir taiko jau į Petrogradą, buržuazijai gera proga pakelti kontrrevoliuciją, nes tamsiems žmonėms lengva įkalbėti, kad revoliucinė valdžia netikusi, kad ją būtinai reikia prašalinti, nes jeigu ji ilgiau pasiliks, tai vokiečiai visą Rusiją užims.“

L. Kornilovas buvo suimtas ir jo įsakymas apie dezertyrų sušaudymą vietoje nustojo galios, L. Kornilovo mėginimas užgrobti valdžią buvo numalšintas, o Laikinoji vyriausybė išleido įsaką:

„1) Generolui Kornilovui užleisti savo vietą generolui Klembovskiui, vyriausiam šiaurės armijų vadui, kurs gina Petrapilį. Generolas Klembovskis turi pildyti kol kas vyriausiojo vado priedermes, bet gyventi Pskove.

2) Paskelbiu karo stovį Petrapilyje ir apylinkėje. Reikalauju visų piliečių padėti išlaikyti tvarką dėl tėvynės gerovės. Reikalauju, kad armija ir laivynas ramiai ir tikrai pildytų savo priedermes, gindami tėvynę nuo priešininkų.“

Po kelių dienų pats Laikinosios vyriausybės vadovas pasiskelbė vyriausiuoju kariuomenės vadu ir taip aiškino pastarųjų dienų įvykius: „Beprasmis buvusiojo vyriausiojo karo vado ir daugelio generolų maištas visiškai nenusisekė. Kaltininkai patraukti revoliucijos tieson. Šis pergalėjimas be kraujo praliejimo parodė sveiką rusų tautos protą. [...] Liuosas politinis gyvenimas per 6 mėnesius įtikino visus, kad šioje valandoje visoki kraštutiniai reikalavimai tegali pagramzdinti valstybę... Šioje valandoje turi būti visos tautos pajėgos tėvynei apginti.“

Diskusijos visame pasaulyje 

Separatistinis judėjimas pakrikusioje Rusijoje apėmė ne tik užgrobtus nacionalinius imperijos pakraščius Ukrainą, Suomiją, Lietuvą, Lenkiją, bet ir Sibirą.

„Ir Sibiras stengiasi įgyti savastovybę

Reuterio telegrafų biuras praneša iš Tomsko: Visų Sibiro sričių atstovų susirinkimas išdirba planą įsteigti savastoviai Sibiro valdijai. Pasak šito plano, įstatų duodamoji galybė būsianti pavesta Sibiro dūmai. Vykdomąją teisę įduosią ministerių tarybai, o teisimo dalykus pavesią Sibiro senatui.“

Padėtis Rusijoje buvo diskusijų visame pasaulyje objektas. Plačiai ji aptariama ir Petro Klimo straipsnyje „Lietuvos aide“.

„Kas darosi Rusijoje

Mūšiai karo laukuose dabar, tarytum, paliovę buvę įdomūs... Visas pasaulis dabar daugiau kreipia akį į kariaujančių valstybių vidaus gyvenimą. Jame, mat, bręsta ateities tvarka...

Daugiausia betgi domę traukia dabar Rusijos atsitikimai. Visas pasaulis žiūri į tą verdantį katilą ir visaip spėlioja.

Iš tolo žiūrint ir nepažįstant Rusijos, daug kam laiminga, nepaprastai greita pavasario revoliucija, išrodė kaip ir palaimos ženklas... Ir šit ką mes matome dabar, po pusės metų. Vietoj laisvės mes matome tikriausią anarchiją.

Laisvei užšvitus, visos kitos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija. Kas ir suprantama. Kaipo tautos, jos nori taip pat būti liuosos ir savarankiškos... Demokratizmas, paskelbęs tautų liuosybę, čia atsiduria sunkiam stovyje. Ta liuosybė Rusijai per daug pavojinga, nes vos pusė visos Rusijos tėra rusų.“

P. Klimas neabejojo, kad Rusijoje po kurio laiko vis tik įsigalės reakcija, todėl savo straipsnį baigia taip: „Šiandieninė socialistų demokratija su visais jos obalsiais Rusijoje dar labai netvirtą turi visuomenėje pamatą, ir veikiausiai dar grįš, kad ne caro šalininkai, tai bent Miliukovai.“

 „Skaldyk ir valdyk“ 

Įdomų straipsnį „Kaip lenkai elgiasi su kaimynėmis tautomis“ spausdino Vilniaus baltarusių laikraštis „Homan“. Straipsnyje svarstomos Naugarduko miesto švietimo problemos. Okupacinė valdžia, nors išties rėmė ir steigė lietuviškas bei baltarusiškas mokyklas, naudojosi tuo, kad lenkų mažumos elgesys ne visada atitikdavo geros kaimynystės principus. Kitaip tariant, vokiečiai irgi naudojo „skaldyk ir valdyk“ principą.

„Tautų skirstymas sulyg statistikos, yra šitokia: 84 iš šimto yra gudų, 12,3 žydų, 1,7 lenkų... Iš to aišku, kad Naugardėliui vyriausia reikia gudų mokyklų. Bent kiekvienas teisiai manąs žmogus privalytų prieiti prie šitokios išvados. Bet lenkai į tai žiūri priešingai. Jiems statistikos prirodytos skaitlinės nieko nereiškia, nėsa jiems terupi tiktai – ir šičia ir kitur – sustiprinti savo tautybė. Pritrukus mums gudų kilties mokytojų, lenkai paprastu savo uolumu tautiškuose reikaluose pasiskubino mokyklas suglemžti savo rankosna.“

Tame pat straipsnyje perspėjami ir lietuviai: „Juk visi lietuviai plačiai žino, kad lenkai stengiasi pasiglemžti ne tiktai mokyklas kaimynių tautų šalyse savo įtakon, idant jos tarnautų lenkinimo tikslams, bet beveik dar labiau trokšta sunaudoti savo tikslams ir bažnyčias... Bet dabar jau tikrasis laikas lietuviams susiprasti ir apvertinti tokias lenkininkų kalbas, buk tai Dievas nesuprantąs lietuviškai ir buk lietuvių kalba esanti „pagonų“ kalba.“

Rengiamos parodos

„Ginklams čerškant tyli mūzos“ – „Lietuvos aidas“ praneša iš Daugų: „Nors karo metas, bet Lietuvos dailė gyvuoja ir rodo, jog ne visur pritaikomas priežodis „inter arma silent musea“ – „ginklams čerškant tyli mūzos“. Įvyko p. vargonininko A. Vanagaičio suruoštas lietuvių vakarėlis. „Adomo ir Jevos“ vodevilyje p. A. Vanagaitis, p-lė J. Aleksandravičiūtė ir S. Mačionis savo roles atliko tikrai artistiškai. Vietinis bažnytinis choras, vargonininko vedamas, padainavo Naujalio, Sasnausko, Brazio ir Šimkaus suharmonizuotas liaudies dainas. Naujalio originalines „Burtų“ ir „Lopšinės dainos“ kompozicijas – choras atliko visas gražiai. Jausmingai skambėjo ir Sasnausko „Karvelėlis“. Buvo daug prisirinkę sodiečių ir būrelis svečių iš Vilniaus. Gausiai rankomis plodama, publika širdingai dėkojo artistams bei chorui ir tuo išreiškė savo pasigerėjimą.“

Tuo metu Vilniuje buvo atidarytos kelios naujos parodos. Tame pačiame pastate Pacų rūmuose Didžiojoje g. 7 veikė Vilniaus Darbo rūmų amatų bei liaudies meno paroda, o antrame aukšte buvo atidaryta paroda „Oberosto tapyba“.

Apie ją kiek plačiau rašo „Lietuvos aidas“: „Užėmus Lietuvą, vokiečių kariuomenės tarpe atėjo ir vokiečių dailininkų... Dabar Vilniuje jie atsidarė savo paveikslų parodą. Joje yra išstatyta arti 80-ies dailininkų 400 su viršum, daugiausia nedidelių paveikslų ir braižinių. Jų tarpe yra ir keli didesni mūsų dailininko A. Žmuidzinavičiaus paveikslai.“

Mes dabar dažnai keiksnojame sezoninius laiko pakeitimus. Tai kelia nepatogumų, sukelia savijautos bėdų ir t. t. Tik mūsų padėtis kur kas geresnė už okupuotos Lietuvos 1917 m. padėtį. Mūsų galimybės sužinoti ir nepamiršti persukti laikrodį kur kas geresnės. Dažnai už mus tai padaro patys prietaisai. Vokietija jau 1916 m. gegužės 21 d. įvedė vasaros laiką, todėl jis galiojo ir Lietuvoje.

1917 m. rugsėjo 15 d. „Lietuvos aidas“ primena: „Žiemos laikas. Rugsėjo 17 d. 3 val. nakčia iš vasaros į žiemos metą pereinant visi laikrodžiai turės būti vieną valandą atgal atsukti.“

Beje, vasaros laikas buvo įvestas daugelyje kariaujančių šalių. Škotijos lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“ taip pat primena apie būtinybę pasukti laikrodžių rodykles: „Nedėlioj 16 rugsėjo eidami gulti nepamirškite laikrodėlių rodyklę pastatyti ant adinos vėliau... Nes nuo panedėlio (17 rugsėjo) ryto visi Britanijos laikrodėliai rodys vieną valandą mažiau, neg dabar rodo. Šiaip jau gyvenimas eis kaip visad nustatytu laiku.“