Savam krašte pranašu nebūsi: Z. Froido Viena nepripažįsta net praėjus 75 m. po jo mirties

Dar prieš tai, kai Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas) 1938 metų birželį „Rytų ekspresu“ pabėgo iš Vienos nuo Adolfo Hitlerio, psichoanalizės tėvas ir jo idėjos apie seksą, sapnus bei kokainą skaldė Austrijos sostinės visuomenę.

Ir net dabar, praėjus 75 metams po jo mirties Londone 1939-ųjų rugsėjo 23-ąją, S.Freudas ir novatoriška jo teorija čia dar neturi to pripažinimo, kuris matomas kitur.

„Niekas nebūna pranašas savo šalyje, ir tai ypač teisinga Freudo ir Vienos (atveju)“, – sakė mažo muziejaus Berggasės gatvės 19-ajame name, kur S.Freudas 47 metus gyveno ir dirbo, direktorė Monika Pessler (Monika Pesler).

Dėl to, kad jis ir daug jo sekėjų turėjo bėgti, „psichoanalizė realiai išpopuliarėjo kitur – Londone, Niujorke, Buenos Airėse“, sakė direktorė ir pridūrė: „Vienoje ir šiandien ji grumiasi dėl pripažinimo, net universitetuose“.

S.Freudas gimė 1856 metais dabartinėje Čekijoje, o būdamas ketverių persikėlė į Vieną. Tais laikais tai buvo prašmatni imperijos sostinė ir rojus šviesiausiems kultūros bei mokslo protams, kurių daugelis, kaip ir S.Freudas, buvo žydai.

Įgijęs gydytojo kvalifikaciją, S.Freudas dešimtmečius psichikos ligas stengėsi gydyti tyrinėdamas paciento pasąmonę, per laisvąsias asociacijas ir sapnų bei libido, apimant vaikystę, analizę.

Tokios revoliucinės idėjos, pavyzdžiui, Edipo komplekso teorija dėl lytinio potraukio, kurį berniukas jaučia motinai, o mergaitė – tėvui, ir kokaino laikymas vaistu nuo psichikos problemų pelnė jam ir daug juo besižavinčių sekėjų, ir daug niekintojų.

Po to, kai 1938 metų kovą Adolfas Hitleris įžengė į Vieną, kur jį pasitiko džiūgaujančios minios, ir kai jis „aneksavo“ savo gimtąją šalį į Trečiąjį reichą, S.Freudas iš pradžių nesuprato pavojaus, gresiančio Austrijos žydams, kurių 65 tūkst. galiausiai žuvo nuo nacių rankos, o dar 130 tūkst. buvo priversti bėgti.

Tačiau po kelių Gestapo vizitų ir trumpo dukters Annos (Anos) arešto šis senas žmogus, jau sergantis vėžiu, galiausiai nusprendė išvykti į Londoną ir apsigyveno Hampstede.

Jis niekada nebegrįžo – kitais metais mirė, būdamas 83-ejų, o naciai viešai sudegino jo darbus.

Žmogus žiurkė

Šiais laikais Vienos S.Freudo muziejuje apsilanko po maždaug 75 tūkst. lankytojų per metus. Jie atvyksta pasižiūrėti, kur daugelis garsių jo pacientų, kuriems jis savo užrašuose duodavo tokias pravardes kaip „žmogus žiurkė“ ar „žmogus vilkas“, priguldavo ant garsiosios kušetės, dabar esančios Londone.

„Freudas? Jis yra garsiausias visame pasaulyje Vienos veidas. Dėl literatūros ir kino, ir, ypač, Woody Alleno (Vudžio Aleno), jis tapo tarsi kokia pasauline popkultūros ikona“, – sakė Vienos turizmo departamento vadovas Norbertas Kettneris (Norbertas Ketneris).

Nors S.Freudo idėjos daugeliu atžvilgių nuo 20-ojo amžiaus pradžios užleido savo pozicijas, jis lieka vienas garsiausių pasaulio intelektualų, o terminai „Freudo riktas“ ir „ego“ tapo kasdienės kalbos dalimi.

„Daugybė žmonių, net jei ir nelabai supranta jo darbus, jaučia, kad jo atradimai yra tiesiogiai su jais susiję“, – sakė N.Kettneris.

Tačiau tarp žmonių, kurie aplanko muziejų ir perka marškinėlius su S.Freudo atvaizdais, pavyzdžiui, garsiąja karikatūra „Apie ką galvoja vyras“, kurioje ant S.Freudo veido pavaizduota nuoga moteris, tik penktadalis yra austrai.

Vis dėlto šią savaitę, minint garsiojo mokslininko mirties metines, keliais renginiais bus siekiama pakeisti balansą.

Vienos psichoanalitikų draugija (WPV), kurią S.Freudas įsteigė 1908 metais, pradeda skelbti internete visus jo raštus, tarp jų – maždaug 11 tūkst. laiškų, o Belvederio meno galerija rengia didelę parodą.

Tuo tarpu S.Freudo muziejaus fasadą dengs juoda vėliavą, o laiptinėje aidės BBC radijo interviu, kuris iš jo buvo paimtas jam pabėgus iš Vienos ir kuris yra vienintelis išlikęs jo balso įrašas.

„Galiausiai man pavyko rasti mokinių ir sukurti Tarptautinę psichoanalizės asociaciją. Bet kova dar nesibaigė“, – tame interviu sako S.Freudas.