Pereiti į pagrindinį turinį

Normos leidžia sugyventi, bet tai nereiškia, kad negalime jų keisti

2024-08-04 07:00
DMN inf.

„Nors laikytis normų užknisa, be jų gyventi būtų labai sunku“, – šypsosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologė dr. Milda Pivoriūtė. Sociologė dalijasi įžvalgomis apie tai, kaip suvokiame normalumą, kaip jis veikia mūsų gyvenimus ir ką galime padaryti, kai pernelyg nuo jo pavargstame.

Pokytis: prieš 30 metų gyvenimas kartu nesusituokus buvo kone amoralus reiškinys, o šiuolaikinėje visuomenėje nuostabos dažniau sulaukia sprendimas apsigyventi kartu tik po santuokos. Pokytis: prieš 30 metų gyvenimas kartu nesusituokus buvo kone amoralus reiškinys, o šiuolaikinėje visuomenėje nuostabos dažniau sulaukia sprendimas apsigyventi kartu tik po santuokos.

Skudurų sumetimo mįslė

Per MO muziejaus parodos „Šito pas mus nėra“ atidarymą kalbėdama apie normas, normalumą ir pokyčius visuomenėje M. Pivoriūtė prisiminė vaikystėje galvojusi, kad paplitęs posakis „sumesti skudurus“, reiškiantis romantinių partnerių apsigyvenimą drauge, iš tiesų reiškia drabužių sumetimą į bendrą krūvą.

„Kai žmonės sakydavo, kad kažkas yra sumetę skudurus, įsivaizduodavau, kaip ką tik bendram gyvenimui į butą įžengusi pora kokiame nors kampe sumeta į krūvą savo drabužius. Svarstydavau, kodėl tų skudurų sumetimas yra toks esminis santykius nusakantis dalykas ir kaip nutinka, kad santuoka įgalina žmones sulankstyti drabužius ir gražiai susidėti į spintą?“ – juokiasi sociologė.

Kiek vėliau ji sako pastebėjusi, kad santuokos ir skudurų sumetimo skirtį dar labiau išryškina ekonominė partnerių padėtis.

„Pusryčiaudama skaitydavau laikraštį ir pastebėjau, kad žmonės, kurie neturi pinigų, geria ar mušasi, yra vadinami sugyventiniais, o įvairūs žinomi žmonės, krepšininkai, kurie turi daug pinigų, – širdies draugais. Tuomet galvodavau – kaip čia taip yra, kad jeigu turi pinigų, gali turėti ir širdį, ir jos draugą, kitu atveju – tik sugyventinį?“ – šypteli M. Pivoriūtė.

Sociologė pastebi, kad dar prieš 30 metų gyvenimas kartu nesusituokus buvo kone amoralus reiškinys, kurį dažnas rinkdavosi slėpti tam, kad nesulauktų apkalbų. Šiuolaikinėje visuomenėje pakeltų antakių dažniau sulaukia sprendimas apsigyventi kartu tik po santuokos.

Šilutės gyventojus gąsdino atbulomis lėtai vaikštantis vyras. Tai juk visuomenei nepavojingas elgesys, bet žmonės jam iškvietė pagalbos tarnybas.

Mūsų dienomis gyvenimas kartu nesusituokus yra tokia pati normali praktika, kaip ir santuoka, taip pat atsiranda vis daugiau porų, kurios savo santykių ja taip ir nevainikuoja, – tai iliustruoja, kad per santykinai trumpą laiką visuomenėje pripažįstamos normos gali apsiversti aukštyn kojomis.

Rutina – tarsi instinktas

Pasak M. Pivoriūtės, visos socialinės situacijos, kuriose atsiduriame savo kasdienybėje, turi savo žaidimo taisykles, tačiau apie jų egzistavimą dažnai susimąstome tik tuomet, kai kažkas žaidžia jų nesilaikydamas. Kaip yra pastebėjęs amerikiečių sociologas Peteris L. Bergeris, visuomenė gali egzistuoti todėl, kad beveik visada dauguma jos narių bent apytiksliai vienodai apibrėžia svarbiausias socialines situacijas.

Nors nebūtinai visi visuomenės nariai entuziastingai pritaria šioms taisyklėms, joms nesipriešindami ir jų nekvestionuodami tampame jų bendrininkais, toliau jas įtvirtiname. Visgi M. Pivoriūtė atkreipia dėmesį, kad kartais kone kiekvienas atsiduriame situacijoje, kurioje esame šių taisyklių kūrimo amžininkai, galintys prisidėti prie jų perbraižymo.

„Mano mėgstamas sociologas Haroldas Garfinkelis mėgdavo daryti socialinių normų pažeidimų eksperimentus. Jis pastebėjo, kad visos mūsų kasdienės tarpusavio sąveikos ir bendravimas turi tam tikrų rutinų ir iš anksto žinomų nerašytų taisyklių, kurios mus veikia tarsi instinktai. H. Garfinkelis savo studentams duodavo užduočių sąmoningai pažeisti tas taisykles ir stebėti, kas vyksta, pavyzdžiui, grįžus namo su savo tėvais bendrauti taip, tarsi būtų jų nuomininkai. Po kelių tokių dienų, ko gero, kiltų susirūpinimas, kas čia vyksta“, – sako sociologė.

Sąlyga: M. Pivoriūtė pastebi, kad visos socialinės situacijos turi sabo žaidimo taisykles, tačiau apie jų egzistavimą dažnai susimąstome tik tuomet, kai kažkas žaidžia jų nebesilaikydamas. R. Šeškaičio nuotr.

Ribos keičiasi

M. Pivoriūtė teigia, kad toks įprastų normų kvestionavimas ir pažeidimas leidžia pastebėti, kuo jos remiasi, ir suvokti, kad normos nėra tokios savaime suprantamos, natūralios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Prieš keliolika metų žiniasklaidoje nuskambėjo istorija, kai Šilutės gyventojus gąsdino atbulomis lėtai vaikštantis vyras. Tai juk visuomenei nepavojingas elgesys, bet žmonės jam iškvietė pagalbos tarnybas. Toks įvykis skatina svarstyti, kur yra riba, kai dar gali daryti kažką nenormalaus ir niekas neįsikiš, o ką darant visuomenė tau jau iškviečia policiją ar greitąją? Šiandien kai kurie sveikatingumo ekspertai teigia, kad vaikščiojimas atbulomis gali būti naudingas sveikatai, bet tai darantis žmogus mums atrodo nenormalus“, – sako mokslininkė.

Nors apie didelę dalį visuomenės normų kasdienybėje net nesusimąstome, kai kurios jų gali kelti frustraciją ar net žeisti. Nepaisant to, pasak M. Pivoriūtės, neegzistuojant normoms ar kitiems sukonstruotiems normalumo indikatoriams, turėtume milijoną galimybių, kaip elgtis skirtingose situacijose, – tai vestų į didžiulį chaosą ir reikalautų didelių mentalinių resursų net paprastose kasdienėse situacijose.

„Normos leidžia visuomenėje sugyventi daugybei individų su skirtingais interesais, norais ir poreikiais. Tačiau tai nereiškia, kad negalime jų kvestionuoti, kaip minėtuose eksperimentuose, ar inicijuoti pokyčių“, – svarsto sociologė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų